Personalinė Ginto Kavoliūno paroda ,,Rekonekcijos" Vilniaus fotografijos galerijoje

Rugsėjo 28 d. (trečiadienį) 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) atidaroma personalinė Ginto Kavoliūno paroda „Rekonekcijos”. 

Parodoje – skirtingomis analoginės fotografijos technikomis atspausti autoriniai atspaudai, sukurti panaudojant įvairiais keliais pas autorių atkeliavusius analoginės fotografijos prietaisus bei medžiagas.

Gintas Kavoliūnas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narys, VšĮ „Atviros fotografijos dirbtuvės” vadovas, senųjų fotografijos kolekcijų tyrinėtojas. Publikuoja straipsnius, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose. Prieš kelis mėnesius išleido pirmąsias Lietuvoje „Senųjų fotografijų spaudos būdo identifikavimo rekomendacijas”. Jau daug metų veda dagerotipijos, cianotipijos ir kt. fotografinių procesų kūrybinius užsiėmimus. Šiuo metu dėsto VDA, vadovauja Fotografijos ir medijos meno laboratorijai. Nuo 2000 m. dalyvauja grupinėse parodose. „Rekonekcijos” – antroji autoriaus personalinė paroda, kurios dalis šiais metais buvo pristatyta ir Klaipėdoje.

,,Rekonekcijos (iš anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) šiuo atveju pasirenkamas kaip papildomas ir sąmoningas kontaktas su kadais naudota fotografijos technika, medžiagomis ir kt. Autorius jau gana seniai domisi senosiomis fotografijos technologijomis. Būtent dėl šios priežasties kolegos, draugai ir mažiau pažįstami žmonės jam pradėjo dovanoti seną analoginę fototechniką, nereikalingus chemikalus, įvairias jiems laikyti naudotas talpas, fotopopierių ir kt. Kai kuriuos daiktus jis pirko internete. Taip susiformavo kolekcija iš kadais itin aktualių fotografiniame procese, bet šiandien jau nenaudojamų priemonių. Rekonekcijos – savotiškas sugrįžimas į praeitį reflektuojant ją dabartyje, kūrybai pasitelkiant autentiškus fotografijos prietaisus. Autentiškumas čia dvilypis. Pirma, šie daiktai konstatuoja praeityje vykusius fotografinius procesus, antra – jie priklauso konkretiems meistrams: A. Sutkui, A. Valiaugai, S. Žvirgždui, V. Daraškevičiui ir kt. G. Kavoliūno sukaupti artefaktai tampa savotiškais įvairių Lietuvos autorių kūrybos liudininkais, o dar tiksliau – kūrybos įkalčiais. Visi jie dalyvavo procesuose, kurie mums pažįstami tik iš rezultatų. Pasitelkęs tokias priemones, G. Kavoliūnas ieško asmeninio santykio ne tik su praeities fotografija ar bando užčiuopti šios medijos ištakas. Paskirais atvejais, kuomet daiktai yra atkeliavę iš žinomų meistrų, jis mezga ryšį su kolegų kūryba, tiksliau – jų fotografija. Kartais šios jungtys yra natūralios, t. y. kažkada iš tikrųjų vykusios ir egzistavusios tarp fotografo ir jo įrangos bei medžiagų – asmeninės kūrybos priemonių. O kartais viename savo kūrinyje G. Kavoliūnas apjungia skirtingų meistrų, net nepažįstamų autorių naudotus daiktus, kaip pavyzdžiui, vieno – fotoaparatą, kito – fotojuostą, trečio – chemikalus, dar kažkieno naudotą apšvietimo įrangą, kito – didintuvą, fotopopierių ir t. t. Todėl neretai jo veiksmas panašus į buvusio vyksmo pakartojimą, tampa realybės klastote, prielaida ar sąlyga niekada neįvykusio ir neįvyksiančio reiškinio. G. Kavoliūnas tokiais būdais tyrinėja, kokį ženklą ar vaizdinį galima išgauti viename procese ir vienam tikslui naudojant skirtingiems žmonėms priklausiusias medžiagas, techninę įrangą ir priemones. Kaitaliodamas ir maišydamas jas, autorius konstruoja tiek fizines – vizualias, tiek prasmines, asociatyvias jungtis. O kartu pasitikrina, ar vaizduotėje susidėliojusios versijos gali bent panašiai išsirikiuoti dvimatėje fotolakšto plokštumoje. Visa tai – eksperimentas, kuriame neakivaizdžiai, per naudojamą įrangą ir medžiagas dalyvauja grupė fotografų, apie tai žinant tik vienam – dabartinių kūrinių autoriui. Kaip ir dera eksperimentui, rezultatai tik prognozuojami, gal kiek nuspėjami, paliekant pakankamai erdvės netikėtumams. Šįkart G. Kavoliūnui gal net svarbesnis yra procesas, kurio metu jis vizualizuoja įvykusių ir neįvykusių kontaktų, pokalbių, susitikimų, kūrybinių procesų ir neįmanomų tikrovėje jungčių prielaidas. Jau vien dėl to ryšys tarp skirtingų fotografų, jų kūrybinių stilių, istorinių periodų ir pačios fotografijos sluoksnių atrodo lanksčiai, permainingai ir intriguojančiai. Todėl nieko stebėtino, kad skirtingų meistrų skirtingai nudėvėta įranga ir kt. autorių inspiravo skirtingiems sprendimams, nulėmusiems įvairialypę, spalvingą ir ryškią idėjos išraišką”. (Danguolė Ruškienė)

Parodos kuratorė Danguolė Ruškienė

Paroda veiks iki spalio 22 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.