Geležinkelių muziejus, Geležinkelio g. 16,, Vilnius
Paroda „Menas ir užuolaidos I“ Geležinkelių muziejaus „Svečių stotyje“

Nuo liepos 31 d. ki spalio 18 d. Geležinkelių muziejaus „Svečių stotyje“ (Geležinkelio g. 16, Vilnius) veikia startinė projekto „Menas ir užuolaidos“ parodoje.
Pagrindinė parodos idėja – parodyti, kaip įvairių sričių meno kūriniais įveikinėjama komplikuota, pripildyta vizualinio triukšmo, netipiška, nei iš tolo nepanaši į įprastą meno žiūrovui minimalistinės balto ar juodo kubo estetikos galerinę zoną, erdvė. Tai jau ne pirma grupinė ar solinė paroda, meno kūriniais daugiau/mažiau atakuojanti šią Geležinkelių muziejaus keičiamų ekspozicijų salę. Dabartinė paroda „Menas ir užuolaidos“ tarsi tęsia jau 2023 m. Geležinkelių muziejaus „Svečių stotyje“ realizuoto dvireisio projekto „Sugrįžimas. Erdvės įveikimas. Iš R. kolekcijos“ (kuratorė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė) magistralinę idėją – stilistiškai komplikuotos parodoms skirtos zonos įveiką menu. Tačiau šį kartą bazinė viso to įveika lokalizuojasi ties dominuojančiu šio stilistiškai margo interjero elementu – švelniai levandinio atspalvio sunkaus audinio užuolaidomis.
Parodoje dalyvaujantys autoriai tarsi patampa dizaineriais, spręsdami meno kūrinio santykio su užuolaidomis problemą. Tie sprendimai reiškiasi įvairiausiais pavidalais.
Vienas jų – taip vadinamasis dizaininis formalusis spalvinis kūrinių santykis su šio margo interjero dominuojančiu elementu – jau aukščiau minėtomis užuolaidomis, salėje tarsi atliekančiomis sienų funkciją. Žiūrovo dėmesį pirmausiai prikausto aktyvūs geltoni margąjį interjerą permušantys meniniai jungtukai. Tai Birutės Lemkės tapyba bei Ievos Paltanavičiūtės stiklo objektai.
Kiti formalieji spalviniai problemos sprendimo būdai įvairuoja nuo sukuriančių atakuojantį (Kristinos Gudonytės – Dūdienės, Arvydo Martinaičio Rasos Noreikaitės – Miliūnienės, Vidos Sevrukienės tapyba) arba beveik taikų simbiozinį (Henriko Čerapo, Rūtos Eidukaitytės, Agnės Kulbytės, Kristijono Miliūno tapyba, Mato Dūdos grafika, Kristinos Norvilaitės-Geniušienės, Eglės Vertelkaitės mišrios technikos kūriniai) spalvinį kontrastą “užuolaidinėms” sienoms kūrinių iki tarsi norinčių susilieti su pastarosiomis meno objektų.
Tokius labiausiai atstovautų Jurgitos Jasinskaitės perlamutriškų spalvų, atkartojančių užuolaidos koloritą fajansinių objektų serija “Be pirštinių”, jau 2023 m. dalyvavusi Lietuvos dailininkų sąjungos kvadrienalėje “LTQ’23: Bendruomenės” kaip menininkų grupės IŠ REIKALO instaliacijos “Prabangi kūryba sekmadieniais” dalis VDA parodų salėje “Titanike”.
Dalis kūrinių be aukščiau minėtų įvairiausių spalvinių erdvės įveikos būdų variantų tam tikslui eksploatuoja ir pasikartojančių ritminių elementų metodą, tarsi draugaudami su tuo aukščiau minėtu svarbiuoju margo interjero elementu – užuolaidomis. To išraiška salėje esančios užuolaidos klosčių, drapiruočių vertikalių atsikartojimai jau aukščiau minėtuose vitražininkės Ievos Paltanavičiūtės stiklo objektuose “Paslaptys” bei tapytojų Henriko Čerapo sąmoningai achromatiško kolorito paveiksle “2025.03(7-11)”, Kristijono Miliūno minimalistinio, subtiliausiais pilkšvai gelsvais pustoniais išvirpinto kolorito kūrinyje (“Koherencija”) bei jau aukščiau minėtų keramikės Jurgitos Jasinskaitės objektų komponavime ant užuolaidos.
Be kūrinių, įsikūrusių ant taip vadinamųjų užuolaidinių sienų šiame komplikuotame interjere švelnia erdvės įveika užsiima ir nutolę nuo užuolaidų lokacijos prasme meno kūriniai, įsikūrę ant juodos magnetinės sienos arba šalia jos. Tai Rasos Brazauskaitės mėgstama grafito technika atliktų 16 abstrakčių piešinių ciklas “Be pavadinimo”, Maženos Kaminskytės akrilinių mažaformačių darbų diptikas “Tai, kas slepiasi už užuolaidos”, pristatantis augalų temą bei Rasos Noreikaitės-Miliūnienės intensyvių spalvų tapinys “Tai jau buvo 2023 m. ant šios užuolaidos (paroda mano kuruota)”.
Be visų aukščiau aptartų formalių spalvinių, ritminių, lokacinių užuolaidų įveikos versijų, parodos ekspozicijoje išryškėja dar viena meno kūrinių santykio su užuolaidomis forma. Ją atstovauja vadinamasis ”užuolaida ant užuolaidos” kūrinių blokas, pasižymintis tuo, kad dažniausiai mažiau/daugiau iliustruoja pateiktos parodos temą savo turiniu, kartais siluetais, paviršių faktūromis, naudojamomis medžiagomis. Turininiams tiesiogiškesniems “užuolaidiniams” kūriniams priskirtini tapytojų Kristinos Gudonytės – Dūdienės “Užuolaida”, vaizduojanti mamą ir vaiką, klaidžiojančius užuolaidiniame interjere, Arvydo Martinaičio diptikas “Karabasas, kabantis ant užuolaidos”, tęsiantis autoriaus vis tebevystomą, prisodrintą charakteringais, fantastiniais personažais “Misterijų ciklą”, jau minėtas Maženos Kaminskytės akrilinės tapybos diptikas “Kas slepiasi už užuolaidos” bei tardisciplininės menininkės Eglės Vertelkaitės “Užuolaidėlės”, atsiradę iš tolimos bei artimos kasdienybės stebėjimų ir įgavę polifonines metaforines prasmes.
Tiesiogiškesnei turininių “užuolaidinių” parodos kūrinių linijai akomponuoja darbai, turintys subtiliai užmaskuotą nuorodą į su užuolaidomis stipriai susijusį objektą – langą. Tai tapytojų Agnės Kulbytės “Pilkumos studija” su tarsi per langą matomu sidabrinio dangaus plotu, Kristijono Miliūno “Koherencijoje” galimai įžvelgiami priešpriešinio betoninio namo balkonai, Vidos Sevrukienės per langą žiūrintis personažas “Daiva”, Rasos Brazauskaitės piešiniuose numanomi atspindžiai languose, Birutės Lemkės už atitrauktų užuolaidų vykstantis, prisotintas globalių aktualijų veiksmas. (“Invazija arba kaip perkelti kurmiarausį į meno galeriją”).
Be jau aukščiau minėtos gausios turininių “užuolaidinių” kūrinių linijos kūrinių bloką “užuolaida ant užuolaidos” papildo darbai, atkartojantys dominuojančio salės elemento siluetą (Ievos Paltanavičiūtės “Paslaptys”) ir turintys nuorodą į glamžtytų užuolaidų paviršių (Mato Dūdos “Rasta Eišiškių plente”).
Taipogi ekspozicijos bloko “užuolaida ant užuolaidos” įdomumas – net medžiagų panaudojimu “užuolaidiniai” meno objektai. Toks yra mišrios technikos Kristinos Norvilaitės – Geniušienės kūrinys “Tigrai išėjo pasivaikščioti į rožynus”, be lino raižinio, aplikacijos, siuvinėjimo technikų derinantis savyje tiesiogiai užuolaidinius elementus – autorės nuo vaikystės turimus šeimos tiulio bei nėrinių fragmentus. Kūrinys yra gausaus “užuolaidinio”, pandeminio ciklo “Paslaptingi pasąmonės sodai”(virš 20 vnt.), kilusio autorei negalint beveik aštuonis mėnesius susitikti su mama, dalis.
Kaip jau įprasta Geležinkelių muziejuje vykstančiose menų parodose, šiuo metu pristatomoje ekspozicijoje, aišku, yra ir sąlyginai geležinkelinės tematikos kūrinių, tiesiogiai susijusių su interjero elementu – užuolaidomis. Tai Rasos Noreikaitės – Miliūnienės tapybinės improvizacijos, vizualiai susišaukiančios su dvejų anksčiau vykusių šioje erdvėje vykusių, autorės kuruotų parodų plakatais (“Tai jau buvo 2023 m. ant šios užuolaidos(paroda mano kuruota), “Tai jau buvo 2025 m.sausį – kovą ant šios užuolaidos (R.N.- M. solo paroda). Sąlyginės geležinkelinės tematikos, tiesiogiai susijusios su interjero elementu – užuolaidomis, kūrinius papildo naujai sukurtas Rūtos Eidukaitytės peizažas “Slėpynės”, savo žaliu koloritu, tarsi pratęsiantis 2024 m. rudenį šioje erdvėje veikusios autorės parodos “Miško istorijos” vaizdą.
Pažymėtina, kad parodos “Menas ir užuolaidos” kolekcijoje yra nemažai naujų 2025 m. sukurtų darbų(eksponuojamų kūrinių datavimo ribos : 2017-2025).
Parodoje dalyvauja 16 profesionalių įvairių sričių menininkų, daugelis jų yra Lietuvos dailininkų sąjungos(LDS) nariai, kai kurie autoriai yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) nariai arba nepriklausomi kūrėjai. Daugelis autorių ne pirmą kartą dalyvauja parodose, vykstančiose Geležinkelių muziejaus vidaus bei lauko (“Bėgių parke”) erdvėse. Keletas parodos dalyvių muziejaus “svečių stotyje” yra surengę asmenines parodas (Kristijonas Miliūnas(2023), Rūta Eidukaitytė(2024), Rasa Noreikaitė-Miliūnienė(2025) Matas Dūda(2025)). Pirmą kartą parodoje Geležinkelių muziejaus erdvėse dalyvauja tarpdisciplininė menininkė bei tapytoja Birute Lemke.
Parodos kuratorė: tapytoja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė.
Parodos pristatymo renginys numatytas rugsėjo mėnesį. Apie tai bus atskirai informuota.
Lietuviškos premjeros Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – Gerdos Paliušytės ir Andriaus Arutiuniano kinematografiniai horizontai
Klasikinis menas susitinka su gatvės menu: ant Vilniaus kolegijos sienos atgimė Algirdo Petrulio šilkografija
Naujas kūrinys Vienybės aikštėje – Kauno miesto istorija įrašyta bronzoje
Trakuose įsikurs pirmoji Lietuvoje tarptautinė rašymo rezidencija „April“
Baltijos menininkų dialogas plinta – jaunųjų tapytojų paroda pirmą kartą atidaryta Rygoje
„Stasys Museum“ kviečia: edukacijų programa atvira mokykloms, miesto gyventojams ir svečiams
Mykolas Valantinas: „Viskam reikia pinigų, tad išmokau spausdinti banknotus“
Kultūros asamblėja ragina Vyriausybę neformuoti Kultūros ministerijos komandos be ministro
IPMA festivalyje dalyvaujantis fotografas Alvydas Lukys: „Niekada negalėjau daryti to, ko neleido sąžinė“
AP galerija išleido žymaus rašytojo Sigito Parulskio pirmąjį fotografijų albumą „Susmulkinta amžinybė“
Kauno kultūros bendruomenė susirinko į pirmąją asamblėją: stiprybė – laisvė, tikslas – vertybinė valstybė
Kultūros bendruomenė piktinasi dėl Vyriausybės neveiksnumo ir boikotuoja Kultūros ministerijos kvietimus