• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
Audio žurnalas
. PDF

Paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja” meno erdvėje „Editorial

Rugsėjo 11 d., ketvirtadienį, 18 val. „Editorial” atidaroma paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja”. Tai paroda apie darbą – pelningą ar nuostolingą, matomą ir neapčiuopiamą, apie kūną – dažniausiai pavargusį, lipnias paskalas, įtemptus santykius, ir kolektyvinius susitarimus.

Viskas prasidėjo nuo Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose Kaune užtiktos freskos. Joje – trys galingi bemarškiniai vyrai, įsikibę į dantratį. Šalia etiketės nėra, bet paklausinėjus pavyksta sužinoti, kad tai – Lietuvos meno istorijos grando Petro Kalpoko freska pavadinimu „Darbas”, įgyvendinta 1938 metais. Freska įamžino dirbantį žmogų: kūnas produktyvus, išgrynintas funkcijai, rankos tapusios darbo įrankiu nelyg tas dantratis gamybinėje juostoje.

Bet pažiūrėkime, kas vyksta už šios freskos. Simbolinių peizažų tapytojas ir tapybos dėstytojas apsiima monumentaliais komerciniais užsakymais, kad pasilengvintų gan skurdžią buitį (šaltiniai sako, kad atlygis už „Darbą” padėjo pasistatyti namą Kaune). Kalpokas parengia eskizus, stojasi ant pastolių ir tapo, trindamas raudoniu išmuštus delnus ir marškinių rankove valydamasis lengvą prakaitą nuo kaktos. Jis nežino, kad vos spėjo įamžinti darbą prieš sovietmečio atneštas didžias ideologines permainas. Išėjęs 1945 metais, nebepamatys, kuo taps darbas – veiksmas, idėja, bendrabūvis – po šio bei praeito amžiaus suiručių ir perversmų, technologijų ir verčių kaitos.

Paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja” yra apie tai, kaip rašoma meno ir darbo istorija. Apie tai, kas nerimastingai kyšo iš po laiko aptrintų ar pernelyg nuglotnintų paviršių. Taip pat, apie dirbantį kūną. Niežtintį nepatogioje ofiso kėdeje, džiūstančiomis akimis sekantį laptopo pelę. Sopantį prie audimo staklių, kalantį pleištą ir vinį, stirstantį nešildomoje studijoje nebeveikiančios sovietinės gamyklos antrame aukšte. Galiausiai, apie pačias dirbančiąsias: archyvares, laiškų skaitytojas ir rašytojas, biudžetų matuotojas, menininkes, jų vaikų aukles ir šeiminykščius, po ilgos darbo dienos į parodą užėjusias lankytojas, ieškančias kur prisėsti, bei jas nemačiomis stebinčias parodų prižiūrėtojas.

Vaida Stepanovaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Parodoje dalyvauja menininkės ir menininkai Agnė Bagdžiūnaitė ir Petras Kalpokas, Irena Haiduk, Morta Jonynaitė, Tomasz Kobialka, Ieva Rižė, Șerban Savu. Parodą kuruoja Vaida Stepanovaitė. Petro Kalpoko freską „Darbas” tiria Agnė Bagdžiūnaitė. Parodos architektūrą kuria Gabrielė Černiavskaja. Architektūros techniniu įgyvendinimu rūpinasi Matas Šatūnas. Komunikacijos dizainą kuria Nerijus Rimkus. Tekstus verčia ir koreguoja Rosana Lukauskaitė ir Joseph Everatt. Parodą prižiūri ir lankytojus pasitinka Anna Chostegian.

Ši paroda yra Vilniaus galerijų savaitgalio programos dalis. Atidarymo metu vyks kuratorės Vaidos Stepanovaitės vedama ekskursija po parodą.

Dalyvės ir dalyviai dėkoja IDEA Foundation (Rumunijos paviljono Venecijos bienalėje 2024 m. iniciatoriams), Meno darbuotojų profesinei sąjungai, Rupert, Edgarui Gerasimovičiui, Nidos meno kolonijai, FINTA+ BAUEN kolektyvui, Radio Web MACBA, Conditions Studio Programme ir Yuri Pattison, Vitalijai Jasaitei ir Neringai Černiauskaitei, Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus darbuotojams už geranorišką pagalbą ieškant medžiagos apie P. Kalpoko gyvenimą ir kūrybą Kaune.

Parodą galima aplankyti „Editorial” (Latako g. 3, Vilnius) III-V 15-19 val., VI 12-16 val. iki spalio 31 d.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.