Jolantos Mikulskytės paroda „Vis drumstas vanduo“ Pamėnkalnio galerijoje

Rugsėjo 27 d., penktadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma menininkės, grafikės Jolantos Mikulskytės kūrybos paroda „Vis drumstas vanduo“.

Parodoje autorė eksponuoja estampinės grafikos kūrinius: akmens litografijas, fotopolimerus, ofsetines litografijas. Dalis parodoje eksponuojamų kūrinių buvo sukurti Salzburge (Austrija), kiti – Vilniuje.

Kelis pastaruosius metus J. Mikulskytė kūrybą ir meninį tyrimą glaudžiai sieja su povandenine būsena: nardymu, slėginiais pakitimais, gyvūnija, biologija, artefaktais. Menininkė domisi, kaip kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis, veikiant vandens stichijai. Parodos pavadinimas „Vis drumstas vanduo“ – tarsi replika į globalius pakitimus, pavojingas būsenas, bet labiau akcentuojant „vandenį“ – kaip žmogaus po vandeniu tyrinėjimo atvejį, pakitimus, tiek fizinius, tiek psichologinius išbandymus ir atradimus.

J. Mikulskytė dedikuoja savo projektą stambiesiems vandens gyvūnams ir medžiams kaip povandeniniams objektams, natūralioms skulptūromis, tyrinėjimo įrankiams bei orientyrams. Tai savitas povandeninis grafinis žemėlapiavimas (o ir orientavimasis), pagrįstas po vandeniu randamais objektais.

„Vizualizuoju ir fizinius pokyčius (klausa, nematomumo zona, sulėtėjimas, temperatūros kaita, slėgio pokyčiai, vertigo). Šias būsenas įvaizdinu, bet nesilaikau iliustratyvumo ar dokumentacijos idėjos, noriu pasidalinti skirtingomis povandeninėmis jausenomis, susieti savo povandeninius potyrius su kūryba. Dalis pamąstymų, potyrių pavirsta į piešinius, tiksliau litografijas, yra šiek tiek dokumento, bet daugiau – būsenos ir atsiminimo. Litografija kaip piešinio metodas tam tinka: porėtas kalkakmenis – organiška gamtos medija, priimanti riebalinį piešinį. Ir vandenį.

17 kašalotų (2016 m. litografijų serija), 29 kašalotai (2019 m. projekto pradžia): visi pilni plastiko, automobilio detalių. Vandenyje nuskęsta ne tik miškai, bet ir 80% žmonijos sugeneruotų plastiko šiukšlių. Tad tarp mano verdenių, kanjonų, kelmų bei medžių įsitaiso ir miniatiūriniai (savam dydžiui) kašalotai. Kodėl? Nes tik tiek galiu.

Povandeniniai medžiai – orientyrai po vandeniu (pvz., „medis guli po dešine, 24 metrai“), o dažnai ir lankomi kaip objektai. Didžioji dalis – užsikonservavę gėlame šaltame vandenyje, šiuo metu galintys tapti ir degančių neaprėpiamų plotų, besaikių kirtimų ir „rekonstrukcijų“ simboliu. Medžiai, kurie audrų ir nuošliaužų metu tapo povandeniniais miškais, kelmais, nuolaužomis, objektais ir orientyrais. Paminklais. Vienas parodos dalyvių – medis (tiksliau, gal medžio citata) atkeliavo iš Asvejos ežero. Juodalksnis, greičiausiai lūžęs ir skendęs per audrą prieš daug metų. Nebylus tamsus simbolis, kuris po parodos, gali būti, iškeliaus į kitą ežerą.

Mano kaip menininkės tikslas – povandeninio pasaulio tyrinėjimas meniniu-vizualiuoju aspektu, pajautimas ir būsenų įvaizdinimas, žmonijos poveikis ir įtaka gyvūnams, globalinės planetos problemos“, pasakoja autorė.

Jolanta Mikulskytė yra menininkė, grafikė, VDA Grafikos katedros dėstytoja (nuo 2007 m.), Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 2009 m.). Daugiausia kuria estampo srityje.

Jolantos Mikulskytės paroda „Vis drumstas vanduo“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki spalio 19 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.