Henriko Čerapo tapybos paroda „Aftermath“ galerijoje „Meno parkas“

Kovo 15 d. (penktadienį) 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) bus atidaryta Henriko Čerapo tapybos paroda „Aftermath“.

AFTERMATH

/Pasekmės, įskaitant ir juodų dažų poveikį/

Henriko Čerapo tapybos darbų serija ”Aftermath” yra serijos ”Les Exercices” tąsa, pradėta po parodos, vykusios 2017 metų spalį-lapkritį Krokuvoje. Parodoje ”Aftermath” rodoma 2017.11-2019.01 laikotarpiu nutapytų darbų rinktinė kolekcija, žyminti tapybinio proceso transformacijas ir išskleidžianti desperatiško egzistencinės tuštumos išgyvenimo amplitudę. „Serijiškumas“ čia turi giluminę autobiografinę prasmę, parodoje jis išryškėja ir kaip esminis dabartinės tapybos mutacijas liečiantis klausimas.

 Iš Henriko Čerapo susirašinėjimo su šveicarų tapytoju Pierre Andrè Ferrand

P. A.: je rencontre une difficulté à comprendre dans ton oeuvre la raison du passage de l’imageunique,qui concentre en elle une expérience du regard tout à fait singulière, c’est cette peinture-là qui me touche particulièrement, à la série, ou plutôt aux séries de peintures à répétition, (Exercices,  Aftermath, …) qui évoquent à mon sens autre chose.

Peux-tu expliquer les raisons de ce changement dans ton travail, pourquoi à un moment cette déclinaison est-elle devenue nécessaire? 

Man iki galo sunku suprasti, kodėl tavo kūryboje įvyko perėjimas nuo unikalaus vaizdinio, kuris sutelkia savyje labai savotišką žvilgsnio patyrimą, ir būtent nuo tokios tapybos, kuri mane labiausiai jaudina, prie serijos, o tiksliau, prie pasikartojančių paveikslų serijų (Exercices, Aftermath, …), kurios, mano galva, sužadina kažką kita.

Ar galėtum paaiškinti šio pokyčio savo kūryboje priežastis, kodėl kažkuriuo momentu tau prireikė tokio serijiškumo?

H.Č.: aš nelinkęs savęs analizuoti, savyje ieškoti atsakymų, kodėl yra taip ar anaip. Anksčiau turėjau daugiau laiko susireikšminimui. Man patinka šis pasakymas: „…negalima visą laiką likti įdomiam. Arba žlungi nuo savo paties įdomumo, arba tampi meistru”  (iš Thomas Mann). Galima sakyti, kad aš visą laiką dirbau serijomis, argi „Dirvonai” nėra serija? Kiekvienam darbui teikdavau didesnės išskirtinės reikšmės, prie kiekvieno gal ilgiau būdavau, sukurdavau atskirą pavadinimą, lyg kiekvienas darbas atskirai būtų romanas ar poema, ar eilėraštis. Kitaip sakant, bandydavau sukurti unikalų įdomumą, ar reikšmingumą. Bet tapiau tartum vieną paveikslą, ir, kad buvau vis juo nepatenkintas, tapiau kitą. Tas pats vyksta ir dabar, tame procese atsiranda serijiškumas. Tik aš nutolau nuo paveikslo sureikšminimo, man jis tapo užpildytina tuštuma. Dabar man tapybos darbas yra nereikšmingas niekis, jis tik Niekio fragmentas, inercijos dalis – jis nebeturi vardo, jis tapo bendrinis. Aš iš jo nieko nebereikalauju, jokio įdomumo.

Paroda veiks iki balandžio 13 d.