Eglės Gandos Bogdanienės paroda „Antra oda II“ galerijoje „Artifex“

Gruodžio 16 d. (pirmadienį) 18 val. VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Eglės Gandos Bogdanienės paroda „Antra oda II“.

Šiuolaikinės technologijos kuria virtualios realybės potyrius, ko pasekoje materialus kūnas tampa vis labiau izoliuotas nuo tiesioginio fizinio kontakto su kitu žmogumi ir įvairiais taktiliniais paviršiais.

Projektas „Antra oda“ skatina grįžti prie kūno pojūčių  ir intuityvios juslinės patirties. Tai meninių performansų ciklas interpretuojant lytos (taktilinės ir haptinės) ir odos – paviršiaus, sluoksnio, dangos, membranos, gyvo organo, ribos  tarp skirtingų fizinių ir mentalinių pasaulių sinergijos klausimus.

Akcijų metu veliama ant žmonių kūnų tikintis, kad veliamame pluošte įsipins individualaus kūno ląstelės, nešančios nematomą, užkoduotą asmens biologinę tapatybę. Lytėjimas, kūniškos ir dvasinės saveikos tarp autorės, akcijų dalyvių ir žiūrovų kuria naujas menines raiškas ir unikalų pirmapradį patyrimą. Taktiliškumas naudojamas kaip priemonė praplėsti meno kūrinio ir paties kūno suvokimą šiuolaikinio meno kontekste.

Planuojama surinkti menininkų  kuriančių  XXI a. Lietuvos kultūros veidą „hibridinių odų“ kolekciją / biblioteką/ archyvą / muziejų / banką, iš kurių ateities technologijos galėtų atkurti dabartinio laikotarpio Lietuvos kultūros kūrėjų DNR.

Tarptautiniame projekte “Kaunas mene 2018” buvo rodomas performansas ir vyko diskusija su menininku Robertu Antiniu, Lietuvos sveikatos universiteto profesoriumi neurologu Kęstučiu Petrikoniu, medicinos mokslų daktare Rita Krikštopaitytė ir psichiatre-psichoterapeute Nijole Goštautaite Midttun  apie “meninės” lytos procesą.

VDA galerijoje Artifex toliau plėtojamas “Antros odos” projektas, numatomos kūrybinės vėlimo ant menininkų kūnų akcijos.

Parodoje numatoma diskutuoti, kaip pažangių šiuolaikinių technologijų poveikis, mažina fiziškumo poreikį, įtraukia į virtualią realybę, silpnina kūno santykį su patiriama tikrove. Paradoksalu, kad inovatyvių technologijų siekis suteikti gyvenimui pasitenkinimą ir komfortą, prieštarauja laimės mediatoriaus oksitocino veiksmingumui. Oksitocinas – lytos hormonas, neuromediatorius, kurio kiekis didėja atitinkamai nuo fizinio kūno taškų sudirginimo, lietimosi prie kūno. Oksitocinas vadinamas „meilės hormonu“ ar „prisilietimų chemikalu“, jis siejamas su  teigiamais žmogaus psichikos aspektais, skatina žmogaus pasitikėjimą, užuojautą, dosnumą, komunikabilumą.

Toliau plėtojant taktiliškumo, autentiško savęs ir aplinkos patyrimo, kūniškumo, juslingumo ir tapatumo klausimus, numatoma bendradarbiauti su Lietuvos fizinių mokslų ir technologijų centru ir taikant teismo medicinos metodus ieškoti veltinyje išlikusių ląstelių, vertinant pernešamos informacijos fragmentaciją ir irimą. Kiekvienas informacijos paėmimas, perkėlimas ir išsaugojimas lemia jos degradaciją, irimą ir pokyčius. Meninių akcijų metu nuveltos „antros odos“ – vilnos pluoštas sumišęs su kūno ląstelėmis tampa tarsi hibridiniu audiniu, iš  kurio simboliškai galima regeneruoti visą tam tikrą kultūrinį laikotarpį, iš kultūrą kuriančių asmenų tapatybės fragmentų. Ar to užtenka regeneruoti gyvą kultūros audinį? Kokia yra medžiaginės ir kultūrinės tapatybės giminystė?

Projekte dalyvavo tapytoja Rūta Katiliūtė, grafikė Jūratė Stauskaitė, medijų menininkas Žilvinas Lilas, animacijos menininkas Ilja Bereznickas, menininkė Nomeda Marčėnaitė, juvelyrė Marytė Dominaitė-Gurevičienė, choreografė Ninel Cam, aktorė Monika Bičiūnaitė, muzikologė Loreta Žulkuvienė, menininkas/kuratorius Arvydas Žalpys, tapytoja Eglė Ridikaitė, grafikė Marija Marcelionytė Paliukė, menininkas Kostas Bogdanas, menininkas Robertas Antinis.

Paroda veiks ik 2020 01 11