Analoginės fotografijos paroda „Kitas variantas “ FAMM erdvėje

Gruodžio 9 dieną, penktadienį, 18 val. FAMM erdvėje, įsikūrusioje kultūros komplekse SODAS 2123 (Vitebsko g. 21) bus atidaroma analoginės fotografijos paroda „Kitas variantas “.

Ar kada tyrinėjote savo vidinę būseną, kas įvyksta vos susitikus su užfiksuotu vaizdu fotografijų parodoje? Akimis susitikę su nuotrauka neriate į ją gilyn, esate vedini prisiminimų, nuotaikų? Ar žvelgiate kritiko akimis kartodami, kad buvo galima ir labiau pasistengti? Ieškote panašumų ar skirtumų? O gal patenkate į bemintę būseną, kur nuotraukos papildo atsineštą jauseną?

Fotografijų paroda „Kitas variantas “ primena apie jos pradinį tikslą – procesą. Susipažįstant su analogine fotografija neišvengiamai darome „klaidas“, kurios dažnai pasirodo esančios net ne klaidos, o atsitiktinumo dėka, dar be aiškaus suvokimo, įvykęs rezultatas. Pavyzdžiui, kaip kad dvigubas juostelės eksponavimas, kuomet vieną kartą išfotografuota juostelė susukama ir vėl įdedama fotografavimui. Fotografo sprendimu tai gali būti netikėtas dviejų kadrų sujungimas, nebandant įsiminti sekos, spontaniškai, neieškant atsikartojimų. Pasirenkama tik tai, ką fotografuos pirmiausia: „gamta, piešiniai ant sienų, o antrą kartą eksponuojamoje juostelėje – žmogus“, apie savo atliktą fotografijų seriją sako Simona Kindurytė.

Arba galima sukurti sistemą, kurios dėka pavyksta atsekti, kokios buvo padarytos nuotraukos ir kaip jos bus jungiamos. Kaip kad atliko viena iš parodoje dalyvaujančių mokinių Gintarė Monkevičiūtė:„Į fotoaparatą įdedama juostelė, markeriu pažymima atkarpa nuo kurios pradedama fotografuoti. Pirma fotografuojami portretai. Vienose nuotraukose naudojamas juodas fonas ir šviesūs rūbai. Kitose atvirkščiai – balta siena, tamsūs rūbai.“ Dviejų nuotraukų montažas atliekamas ne atsitiktinai, o sąmoningai pasirenkant tiek kontrastingas detales, fotografuojamus asmenis, atsikartojančius gamtos, dailės ir literatūros atributus. Abejais atvejais procesas veda ieškojimo. Dirbant tamsiąjam kambaryje, bandant išaugti tonus ir pustonius, vis svarstant apie kitą variantą.

Parodoje taip pat matysite darbus atliktus vienu iš pirmųjų fotografinio vaizdo gavimo būdu – cianotipija. Cianotipijų autorė Dominyka Proškėnaitė klausia: „Ar kada esat jautę jausmą kai suskamba žadintuvas, o dar gilioje naktyje prasidėjęs sapnas nė nesiruošia baigtis? Tuomet įgrisusi melodija lyg šakute perrėžia ausį, prieš tai sapne įsivyravusi ramybė ima virsti į siurrealistinį chaosą, o pasąmonės sukurti herojai ima šokti pagal „iPhone Sencha” vis paprašydami dar ir dar papildomų 5 minučių…“

Taip pat matysite ir pasakiškais motyvais dvelkiančią Linos Samuilovės darbų seriją: „Paslaptingas miškas“. Įvairios pasakiškos būtybės ir augalai cianotipijos pagalba tarsi iš naujo atgyja ant drobinių maišelių. Lengvą it plaukiantys debesys karštą vasaros dieną Agnės Putelytės cianotipijų seriją, kurioje pagrindinis objektas yra pienės pūkas.

O jeigu kito varianto nėra? O gal tiek arti prisitraukę negalime jo pamatyti ir belieka žengti žingsnį atgal? Neretai proceso dalimi ar įkvėpimu tampa ir kitų meno sričių kūriniai. Dailės, literatūros ar muzikos. Pavyzdžiui Miglei Buinevičiūtei pavyko sukurti nuotraukų seriją leidžiant paskutinę vasaros dieną Nidoje, kurią kartu su išsiliejusiomis merginų figūromis jūroje apjungė Agnes Obel dainos žodžiai: “The curse ruled from the underground, down by the shore and their hope grew with a hunger to live unlike before” (Prakeiksmas kilo ir valdė iš požemių, šalia pakrantės ir jų viltis gyventi kitaip nei anksčiau, augo kaip alkis.). Nuotraukų autorei Martai Muchks pagrindine inspiracija tapo Rainbow Rowell novelės „Eleonora ir Pakas“ eilutės: „She never looked nice. She looked like art, and art wasn’t supposed to look nice; it was supposed to make you feel something“ (Ji niekada neatrodė graži. Ji atrodė kaip menas, o menas neturi atrodyti gražiai. Menas turi priversti tave kažką jausti).

Kartais tereikia atsitraukti pusantro metro atgal, kad idėja priartėtų prie įgyvendinimo. Užstrigęs juostinio fotoaparato fokusavimo žiedas ties 1,5 metro pats pasiūlė temą. Atsitraukimas nuo savo baimės iki žvilgsnio pro fotoaparato akutę nuotraukų autorę Agnę Kanapienytę išvedė į gatvę siūlyti praeiviams nusifotografuoti. „Pusantro metro. Tokiu atstumu stovėjo dar visai nepažįstamas žmogus. Tiek mane skyrė nuo nežinojimo ir baimės iki susipažinimo. Tokiu atstumu saugiai rinkausi ką užkalbinti ir fotografuoti…“

Simona Dojankevičiūtė pristato darbus tema: „Laisvės šauksmas“, kurioje vaizduoja žmogų, kurį viskas slegia, jam viskas svetima. „Tačiau žmoguje dar nemirusi kūrybos gyslelė, kuri jam leidžia nugalėti savo vidaus suvaržymus ir išlipti iš savo komforto zonos. Šiose nuotraukose gėlių žiedai simbolizuoja dvasinį žydėjimą, bei vidinę laisvę“, teigia nuotraukų autorė.

Proceso metu autoriai vis ieškojo kito varianto. Nebūtinai gavo prastesnį ar geresnį. Tiesiog. Kitą variantą.

Šioje parodoje savo darbus pristato Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro mokiniai: Agnė Putelytė, Agnė Kanapienytė, Aistė Stonytė, Deimantė Mažeikaitė, Dominyka Proškėnaitė, Edgaras Misiukas, Gintarė Monkevičiūtė, Jonas Kaminskas, Ksevera Kvietkauskaitė, Laurynas Kemėšis, Lina Samuilovė, Marta Muchks, Miglė Buinevičiūtė, Monika Tenešitaitė, Simona Dojankevičiūtė, Simona Kindurytė.

Mokytojai: Beatričė Bukantytė, Paulius Račiūnas, Tamara Pathak

Straipsnio autorė: Agnė Kanapienytė
Fotografijos autorius: Laurynas Kemėšis
Plakato autorė: Dominyka Proškėnaitė

Paroda veikia iki gruodžio 20 d.