Menininkų plenero paroda „Bendrystė“ Lazdynų bibliotekoje

Egidijus Darulis. Pakraštys

Rugpjūčio 24 d., antradienį,  Lazdynų bibliotekoje (Architektų g. 17, Vilnius) įvyks  tapybos parodos „Bendrystė“ atidarymas.

Parodoje lankytojams bus pristatomi vasarą įvykusio to paties pavadinimo menininkų plenero metu atlikti kūriniai. Sostinės gyvenamojo rajono – Lazdynų – 55 metų jubiliejui skirtame paminėti plenere dalyvavo tapytojai Erika Petunovienė – Aytė (plenero ir parodos organizatorė), Giedrė Brazytė, Kristina Darulienė, Egidijus Darulis, Antanas Jasenka, Saulius Kruopis, Gytis Oržikauskas, Juozas Pranckevičius, Irina Troma, Loreta Zdanavičienė ir Ričardas Zdanavičius. Lazdynai yra dviprasmišką reputaciją turinti miesto dalis – iš vienos pusės rajonas buvo projektuotas ir statytas kaip naujumu pribloškiantis modernizmo pavyzdys, tačiau šiandien ši miesto dalis drauge su Senamiesčiu, Naujamiesčiu ir istoriniais Vilniaus priemiesčiais jau yra į Kultūros vertybių registrą įrašyta kultūros paveldo vietovė. Ši modernistų utopija buvo statyta nugriovus vietovėje stovėjusius Lazdynų Šaltūnų ir Šeškinės kaimus, tačiau šiandien rajonas garsėja savo žalumu ir erdvumu, kadangi nušluoti buvo tik senųjų sodybų pastatai, o jų sodai bei želdiniai buvo paversti viešais skverais ar parkeliais. Tačiau paradoksalios Lazdynų prieštaros pradėjo ryškėti tik laikui bėgant, nes gyvenimas sąjunginę premiją gavusiame gyvenamajame rajone buvo suplanuotas iki smulkmenų – nuo specifinių rūšių gėlių klombų, unifikuotų vaikų žaidimo aikštelių iki trinkelėmis nuklotų miško takų. Gausybėje tuometinių šaltinių matome, kaip naujoji miesto dalis turėjo iliustruoti pavyzdinį tarybinės šeimos gyvenimą. Praėjus pusei amžiaus pati Lazdynų bendruomenė pagaliau gali reflektuoti, ką gyvenamoji aplinka reiškia jiems patiems, ir, kadangi gyventojai į Lazdynus taip pat buvo perkeliami tikslingai, čia apsigyvenusi menininkų bendruomenė taip pat yra išlaisvinta nuo pareigos atliepti tik vieną kanoninį pasaulėvaizdį.

Ričardas Zdanavičius. Sekmadienio Rytas

Senstančio rajono tema yra atliepta E. Darulio drobėje „Pakraštys“, kuriame modernistinių daugiaaukščių namų siluetai pamažu transformuojasi į abstrakčią – sakytumei molio – masę. Siurrealus vaizdinys tarsi atliepia rajono transformacijos procesą, kuris yra miglotas ir neaiškus, nes dar nėra „nulipdytas“ jo naujasis XXI amžiaus pavidalas. Toks įvaizdis atliepia ir pirmapradės savasties mitus. Abstrakti žemės masė primena mitus apie golemą ar Talosą – iš žemės ar rūdžių pagamintą kūną, į kurį įsikūnija teritoriją ginanti vietos dvasia. Artimas motyvas atlieptas ir I. Tromos aliejumi tapytose drobėse „Lazdynų obertonai“. Pirmame darbe vaizduojamas iš aukštybinių, daugiaaukščių ir penkiaaukščių namų besiformuojantis menamas urbanistinis kraštovaizdis, o antrasis paveikslas yra scenografiškai atlikta kaimiško peizažo (kurio užuominų galime matyti ir Lazdynuose) studija. Paveikslų kolorite didelę svarbą turi neužtapyti drobės plotai, todėl jie turi lengvą, kone akvarelišką pojūtį, kuris, iš kitos pusės, yra atsvertas tapytojos mėgstamu išraiškingu faktūriškai dengiamu aliejaus potėpiu. Lazdynų namų komponavimo principai tyčiomis turėjo priminti Vilniaus senamiesčio pastatų išdėstymo ypatumus, ką išryškina J. Pranckevičiaus drobė. G. Oržikausko paveikslas „Vilnius L. A.“ yra savotiška visiškai balto modernistinio gyvenamojo rajono parodija. Daugiaaukščius namus supanti aplinka įsivaizduota kaip visomis vaivorykštės spalvomis nusidažanti vasariška kaitra, kuriame net gamtinės formos transformuojasi į konstruktyvias lego kaladėles. Iš jų naujoje šviesoje matomame kraštovaizdyje yra formuojami nauji parėjimai, erdvės ir užkaboriai. Ironiškai vartojama „Minecraft“ kompiuterinio žaidimo estetika rodo, kad Lazdynai nėra baigtinis ir jau trūnijantis projektas, o vis dar tebekuriama, atšviežinama aplinka, kuriai gali būti suteikta ir radikaliai priešinga nei originaliai planuota estetika. Darbas provokuoja interpretatyvų žvilgsnį – kaip Lazdynai turėtų transformuotis naujame amžiuje? Galiausiai vietovės peizažas iki abstrakcijos yra transformuojamas S. Kruopio ir G. Brazytės darbuose, o pagarbą naujajai rajono demografijai išreiškia A. Jasenkos sukurti portretai. Lazdynų simbolis – Gedimino Karaliaus ikoninė skulptūra „Rytas“ – pagerbtas R. Zdanavičiaus darbe „Sekmadienio Rytas“. Modernistinį architekto ir dailininko Le Corbusier (1887–1965) „Modulorą“ primenančios figūros yra ne statiškos, o išsidriekusios įmantriomis lauko jogos pozomis. Energingus siluetus atkartoja išraiškingas raitelio skulptūros mostas, o sintetinių spalvų ryškus koloritas bei gatvių grafičius primenantis piešinys atliepia vakarietiškos 1980-ųjų tapybos tendencijas – pvz. Keith Haring (1958–1990) kūrybą – ko Lazdynai savo laiku negalėjo patirti.

Irina Troma. Lazdynų obertonai

Antrajame E. Darulio paveiksle „Lazdynų žaluma“ atskiros formos, atrodytų, yra skaptuojamos iš tos pačios, saulės nušviestos želdinių masės. Konkretų charakterį vaizduojamoms formoms suteikia krentantis šešėlis ir šviesa, taigi vėl yra perteikiama mintis apie iš chaoso (prietemos) išnyrančius gamtos pavidalus. Į gamtos formų studijas yra orientuoti K. Darulienės ir L. Zdanavičienės darbai, o E. Petunovienės – Aytės drobės skirtos abstrahuotais pavidalais perteikti gamtos gaivalų poveikį žmogui – pirmiausiai tai kiemuose girdimas paukščių čiulbėjimas („Įkvėpimas“), kurio energingumą tapytoja perteikia neoniškai išryškintais skraiduolių kūnų siluetais ir tuščią paveikslo erdvę varstančiomis judesio trajektorijomis, o antra – tai žalumos potencialas, kylantis iš gyventojų pasodintų sėklų („Žydėjimas“).

Iki spalio 31 dienos vykstančioje plenero parodoje lankytojai galės pamatyti, kaip smarkiai transformavosi naratyvas apie gyvenimą tikrai išskirtinėje Vilniaus miesto dalyje. Seniau kurto sovietinio pasaulėvaizdžio nebuvo galima judinti įvedinėjant alternatyvų, oficialiam naratyvui konkurenciją keliantį pasakojimą. Šiandien modernizmo kvartalai nustojo būti griežtai kontroliuojamo gyvenimo buveine, o gausybė matymo kampų, kuriuos savo darbuose pristatė įvairūs Lazdynams prijaučiantys menininkai, atvirkščiai – ne diskredituoja, o papildo vienas kitą kurdami nebe primityvų, o daugiabriaunį pasakojimą apie būtį tiek gamtoje, tiek urbanistikoje, tiek žmonių santykius aprėpiančioje aplinkoje. Šį saviraišką skatinantį daugiasluoksnio gyvenimo kartu būdą, o ne priverstinį sugyvenimą suglaudus pečius kartotinių namų gardelėse tariamoje utopijoje iš betono, iš tiesų galėtume pavadinti bendryste.

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas