Galbūt kultūriniai poliai, ribojantys Eurazijos kontinentą, išties veikia kaip išoriniai gravitaciniai centrai, globalinės dėmesio ekonomikos jėgas kreipiantys nuo fizinių centrų tirštų geografinių periferijų link. Viduryje glūdi ne tuštuma, o daugialypė lingvistinių, meninių, religinių ir politinių praktikų ekologija, retai pasiekianti Vakarų ir Rytų kultūrinius centrus bei sulaukianti lygiaverčio dėmesio. Kaip rašė Johnas Donne’as, „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis.“ Rugsėjo 8 – spalio 20 dienomis Šiuolaikinio meno centre veikė „Slavs and Tatars“ paroda „Iš lūpų į lūpas“. „Slavs and Tatars“ yra menininkų kolektyvas, gyvenantis ir dirbantis Berlyne, tačiau savo kūrybos kontekstą tapatinantis su teritorija, plytinčia tarp buvusios Berlyno sienos ir Didžiosios kinų sienos, arba kitaip – su Eurazija. Šiame pokalbyje „Slavs and Tatars“ kalbasi su „Unthinkable“ platformos bendrakūrėjais Monika Janulevičiūte ir Ignu Petroniu. Pokalbis vyko 2017 m. pavasarį Berlyne.
Kai kas Rytų Europą ir rytietiškumą laiko teoriniais terminais ir apibrėžimais, kiti – stereotipais arba žeminančiu žargonu. Atrodo, kad Rytų Europa tampa stilistine priemone, anekdotu, metafora, menine kalbos forma, dirbtiniu lingvistiniu vienetu. Įvairūs tropai ženklina ir „Slavs and Tatars“ kūrybą. Kokia yra jūsų Rytų Europą apibrėžianti arba jai skirta vizija?
1978 m. Edvardas Saidas išleido knygą „Orientalizmas“. Joje jis perrašė beveik du šimtus iškraipytos istorijos metų, analizuodamas žinių produkciją valdančias galios struktūras. Šiandien švytuoklė krypsta į kitą kraštutinumą: egzistuoja begalė finansavimo struktūrų, mokslinių darbų ir publikacijų, skirtų galios struktūrų analizei, tačiau šie tyrimai dažniausiai visiškai aplenkia tikrąją žinių produkciją. Vietoj svarių Rytų studijų turime teorijų apie teorijas apie Rytus gausą. Gaila, kad nors Saido pamokos ir buvo išmoktos, toliau nelabai pasistūmėjome. Kolektyvas „Slavs and Tatars“, domėdamasis regioninėmis tapatybėmis, nesiūlo šių tapatybių konstravimo komentarų. Mums įdomi pati temos medžiaga.
Geras pavyzdys galėtų būti žymaus X a. sufijų mistiko Husayno Al-Hallajo (858-922 m.) keturių tomų biografija, kurią parašė Louisas Massignonas (1883-1962 m.), prancūzų katalikas, atsivertęs į graikiškąjį melkitų tikėjimą ir, kaip teigia kai kurie šaltiniai, neatsiskleidęs homoseksualas. Jo parašyta biografija neįtikėtinai tiksli: čia atkuriama sudėtinga sakytinė sufijų genealogija, atmintis, kurią palaiko kartojimas, aprėpianti daugiau nei trylika amžių ir visą musulmoniškąjį pasaulį. Paskutinysis tomas yra išskirtinai bibliografinis – jame daugiau nei keturi šimtai puslapių nuorodų aštunto dydžio šriftu. Tokia šventojo studija dar niekada nebuvo atlikta jokia kita kalba – nei persų, nei arabų, nei turkų. Deja, šiandien Massignono parašyta Al-Hallajo biografija dažnai diskredituojama, nes jis buvo prancūzas, baltasis, ir galbūt, gėjus. Taigi, kartu su pelais išmetame ir grūdus. Žinoma, niekas negali nuginčyti jo, prancūzo, privilegijuotos pozicijos. Bet ar tai reiškia, kad jis buvo kolonializmo šalininkas? Ne, nes Massignonas pasisakė prieš Alžyro karą, rėmė Alžyro nepriklausomybę, netgi, galima teigti, jog jis buvo prieš kolonializmą. Ir vis tik, jo darbas buvo atmestas tapatybės politikos ir jos sąsajų su kolonijine praeitimi pagrindu. Manau, kad dėl panašių priežasčių neegzistuoja Saido Rusija: Rusija „nevirškina“ Saido. Saido anglų ir prancūzų kolonializmo studija nėra iki galo pritaikoma kitur, todėl turėjo atsirasti erdvės Rytų Europai, kuri tapo pirmuoju Vakarų orientu Rousseu Lenkijos ir Voltero Rusijos studijų dėka.
Tam tikra prasme, Rusija ir jos kolonijinė patirtis turi du matmenis. Rusija vienu metu buvo ir kolonija, ir suverenas.
Būtent. Netgi Maskvoje galima matyti šias priešpriešas: kiekvienas žiedas – vis kitos galios teritorijos spąstai, su tiek pat ribų, kiek ir pakraščių. Viskas yra dar sudėtingiau, kai persipina Europos ir Azijos pasakojimai, kaip kad, pavyzdžiui, kalbant apie įtampą tarp Petro Didžiojo, kūrusio Sankt Peterburgą kaip Vakarų sostinę, ir slavofilų, kreipusių dėmesį turkiškų arba persiškų ištakų link (čia galima paminėti XX a. pr. rusų poetą Velimirą Chlebnikovą). Tarp Rusijos ir Anglijos arba Prancūzijos yra didžiulis skirtumas – dvi pastarosios šalys ir tapo Saido studijos pagrindu. Užuot kolonizavusi tokius tolimus kraštus kaip Indija arba Šiaurės Afrika, teritorijas, fiziškai atskirtas vandenynų, Rusija plėtėsi tautų, kurios vos prieš keturis šimtus metų valdė pačią Rusiją, sąskaita.
Pabandykime įsivaizduoti Indijos invaziją į Angliją XIV a. ir Angliją, sugrįžtančią keršyti XVII a.. Rusijos atvejis sugriauna civilizavimo misijos, išgelbėtojo vaidmens, idėją. Juk negali apsimesti aukštesne civilizacija, jei jau anksčiau buvai šios kitos kultūros pavergta. Panaši situacija buvo ir Rytų Europoje: Abiejų Tautų Respublika šimtmečius valdė dabartinės Rusijos teritorijoje gyvenusias tautas, o vėliau tapo Rusijos imperijos dalimi. Beje, Abiejų Tautų Respublika yra labai keistas ir įdomus imperinis fenomenas – gaila, kad mažai kas tuo domisi.
Panašūs hibridiniai imperiniai fenomenai būdingi ir dabartinei tapatybės politikai. Tačiau, pavyzdžiui, etninė ir religinė tolerancija yra iškeliama kaip pavyzdys modernioms valstybėms. Niekas nekalba apie tai, kad Abiejų Tautų Respublikos visuomenę sudarė ir tarpusavyje jungėsi daugiausia ortodoksų bendruomenės – kiekviena ortodoksiška savaip. Turint omenyje dabar stiprėjantį radikalizmą, šiame istoriniame teritorinių galių sambūvyje galima rasti įdomių pamokų arba peno apmąstymams.
Būtent. Kuo daugiau skaitau apie Abiejų Tautų Respubliką, tuo labiau atrodo, kad tai buvo gana progresyvi valdymo forma – atstovaujamoji valdžia XVII a.. Nenuostabu, kad ortodoksų bendruomenės galėjo gyventi santarvėje, nes dažnai labai religingos bendruomenės supranta viena kitą daug geriau nei sekuliarios. Pavyzdžiui, Abiejų Tautų Respublikos Seime buvo daugiau totorių atstovų nei šiandien yra musulmonų bet kurioje Europos vyriausybėje! XVI a. valdžioje musulmonų atstovų buvo daugiau nei suskaičiuojama keturiais šimtais metų vėliau. Tikėjimo klausimas yra esminis orientalizmo studijose, bandančiose šį klausimą užčiuopti ir perprasti. Panašios prieigos privalumų galima rasti XIX a. vokiečių mokslininkų, tyrinėjusių viduramžių Islamo tekstus, žydiškąsias egzegezes ir panašius dalykus, metoduose. Vokiečių universitetai buvo sekuliarizuoti gerokai vėliau nei tokios institucijos Prancūzijoje ar Anglijoje. Dėl šios priežasties šios studijos sugebėjo apjungti analitinį, dekartiškąjį teksto skaitymą su, pavyzdžiui, empiriniu – liturgiškuoju arba emociniu. Skaitant viduramžių judaizmo tekstus išimtinai analitiškai, prarandama tiek daug, jog tiriamas objektas iškreipiamas ir tampa labai svetimas.
„Slavs and Tatars“ paroda „Iš lūpų į lūpas“ Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, 2017. Nuotrauka: Andrej Vasilenko
Jūsų praktika grindžiama tyrimu – tai istorinės medžiagos studijos. Užuot spekuliavę ateitimi, jūs remiatės archyvais. Geografinį interesų lauką apibrėžiate kaip teritoriją, besidriekiančią tarp buvusios Berlyno sienos ir Didžiosios kinų sienos. Abu šie kriterijai yra problemiški: minėtame regione archyvai visais laikais buvo naikinami, trinami, perrašomi arba nuolat pertaisomi – tai kraštutinis nugalėtojų rašomos istorijos pavyzdys. Šioje teritorijoje gausu laiminčių ir pralaiminčių vienu metu ir taip įkalinančių archyvus šioje painiavoje. Koks jūsų darbo su Rytų archyvais principais, kokius metodus taikote ir kaip juos interpretuojate?
Archyvų nelaikome svarbiausia savo praktikos dalimi – bent jau archyvų, suvokiamų kaip dar neišartikuliuotų išteklių rinkinys. Mes sekame Josepho Menilo mantra: daryti tai, ko nedaro kiti. Ieškome istorinės medžiagos, kuri yra kur kas labiau išsklaidyta, arba savo prigimtimi panaši į čiuptuvėlį, o ne senamadišku požiūriu – į archyvą kaip į tam tikrą tvarką.
Metodologijos prasme, mūsų darbų ciklus sudaro keletą metų trunkantis bibliografinis tyrimas, straipsnių ir informacijos rinkimas, kuriuos vėliau papildo praktiniai tyrimai. Toks pavyzdys – mūsų neseniai sukurtas darbas apie Turkijos kalbinę politiką.
Visų pirma, mes daug skaitėme šia tema, ne tiek pačioje Turkijoje, kiek Vakarų Kinijoje, kuri yra labiausiai į rytus nutolęs tiurkų kalbos regionas ir vienintelė vieta, kur tiurkų kalbai ir šiandien oficialiai naudojamas arabiškas raidynas. Mes keliavome į Sindziangą, bet ne tam, kad patikrintume bibliografinio tyrimo rezultatus. Praktinis tyrimas suteikia galimybę skaityti ir išplėsti šaltinius: yra daugybė mokslinių darbų, kurių nesurasi įprastose duomenų bazėse. Jungti šias dvi žinių sistemas yra rizikinga. Kaip nekartoti ir neiliustruoti to, kas jau padaryta? Kuo mes, kaip menininkai, galime papildyti į šį tyrimų lauką? Dirbant mums svarbu išlaikyti šią netikrumo būseną: tuo pat metu ir gerbti, ir negerbti savo šaltinių. Manome, kad norint sutikti su šaltiniu, kuris pasirodė įdomus, reikia su juo elgtis nepagarbiai, jį sulaužyti arba įskelti. Menininko užduotis yra tokiu būdu netausoti savo šaltinio. Kitaip bus pernelyg paprasta ir tiesmuka.
2014 m. 8-ojoje Berlyno bienalėje pristatėme kūrinį „Ezan Çılgıŋŋŋŋŋları“, kuriame azanas, musulmonų kvietimas maldai, buvo išverstas į turkų kalbą. 1930-1950 m. Turkijoje azanas oficialiai buvo atliekamas turkų kalba, o tai buvo kontraversiška: kaip galima išversti Alacho vardą į turkų kalbą? Išeitimi tapo ikiislaminis mongolų terminas „tanri“, reiškiantis „didįjį dangų“. Taip nebeliko islamo esmės: „tawhid“, arba tvirto tikrumo Dievo vienatiškumu. Teoriškai gali daryti ką nori: valgyti kiaulieną, jei reikia, gerti alų – bet privalai būti tikras Dievo vienumu. Taigi, tai buvo pirmoji Atatiurko reforma, kuri buvo atšaukta. Kai kurie žmonės (pavyzdžiui, kemalistai), kurie jaudinasi dėl Turkijos grįžimo prie islamizmo, dažniausiai tai sieja su būtent šia lengvata.
Šį kūrinį sumanėme kaip skaitmeninę akapelą, pasitelkdami kompiuteriu generuotą balsą. Dirbome beveik trejus metus, atlikome tyrimą, apgalvojome kūrinio išraišką, tačiau vis dar nesame tikri, kokia yra mūsų pačių pozicija šiuo klausimu. Viena vertus, žinoma, aš galiu puikiai apginti vietinių gyventojų prioretizavimo ir drauge Šventraščio vertimo poziciją; kita vertus, mes tikime, kad kalbai reikia užtikrinti ne aiškinamąjį vaidmenį. Kalbos nėra tik supratimo formos. Jos įkūnija, reprezentuoja visai kitokį santykį, kuris atsiveria jei į jas nebežvelgi kaip į kažką, ką reikia suprasti ar iššifruoti, kaip į pažintinį objektą. Kūrinyje mes pateikėme šiuos abu kraštutinumus, kuriuos vadiname metafiziniais įtrūkiais – jie mus labai domina.
„Slavs and Tatars“ paroda „Iš lūpų į lūpas“ Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, 2017. Nuotrauka: Andrej Vasilenko
„Slavs and Tatars“ šaltinių ir nuorodų ieško už akademinės komforto zonos ribų, siekdami kovoti su intelektualiniu kanonu, persmelkusiu kalbėjimą ir rašymą ne tik apie meną, bet ir apie visuomenę apskritai. Šios pastangos verčia prisiminti mąstytojus, dirbančius Lotynų Amerikoje arba Afrikoje, dekolonizacijos teoriją ir naujo žodyno paieškas. Mūsų pačių tyrimą paskatino susidomėjimas dabartine pokolonijine būkle, kuri yra galbūt kur kas labiau įsismelkusi ir „prijaukinta“, nei matoma plika akimi. Ar „Slavs and Tartars“ nuomone šios permainos ir idėjos susitinka tuo pat metu skirtingose vietose?
Neabejotinai. Nagrinėdami tokių rašytojų kaip Al-Hallajas darbus, matome, kad prieš šešis šimtus metų mąstytojai vystė idėjas, labai panašias į Deleuze’o tapsmą-vilku arba kūną be organų. Kai pirmąkart susidūriau su Deleuze’u, buvau pritrenktas: aš negalėjau suprasti, ką jis turėjo omeny, sakydamas, „kūnas be organų“ arba „tapsmas-nepastebimu“. Mano profesorius Michaelis Taussigas, gyvenimišką prieigą praktikavęs antropologas, sakė: „Nesijaudink, tai nėra skirta suprasti. Negalima skaityti Deleuze’o, mėginant jį suprasti, ir čia kalbama ne apie tiesioginį tapsmą. Atsisakyk šios idėjos, galvok apie tai, kaip apie tam tikrą visko, kas įmanoma, potencialą“.
Visa tai man primena nuostabų mokslininką, kurį Maria Lind neseniai citavo savo kuruojamos Kvangdžu bienalės lydraštyje – XII a. persų mistiką ir filosofą Sohrevardi. Jis turėjo „įsivaizduojamo pasaulio“ idėją. Reikia turėti omeny, kad sufizme vaizduotė nėra kažkas netikra ir nesama. Sohrevardi teigia, kad vaizduotė yra lygiavertė realybė, tik neturinti materialios formos, bet ji egzistuoja ir turi savąją vaizduotės kalbą bei tektoniką.
Tai atveria mūsų darbo lauko apimtį. Privalome rasti alternatyvių prieigų prie žinių – kitų nei racionalumo paradigma. Šiandien pasaulio universitetai vis dar tęsia idėjinę Apšvietos tradiciją, nesvarbu, kur jie bebūtų – Teherane, Kembridže, Heidelberge ar Maskvoje, ar bet kurioje kitoje vietoje. Tačiau mes esame įsitikinę, kad egzistuoja šimtai skirtingų minties mokyklų. Ši situacija mus skatina žvelgti už jų ribų ir kursto susidomėjimą kitais kalbos organais, maistu ir buitimi, bakterijomis. Kaip galima nagrinėti kūrinį „Kitab Kebab“ ne per „mąstau, vadinasi esu“, ne per kūno ir minties atskirtį, o per šių sintezę?
Pagalvokime, kaip istoriškai kitokios žinių sistemos atsirado Vakarų muziejuose. Galima prisiminti tokias parodas kaip „Primityvizmas“ (Modernaus meno muziejus, 1984 m.) arba „Les Magiciens de la Terre“ (Georges’o Pompidou centras, „Grande Halle“ ir „Parc de la Villette“, 1989 m.), arba iš vėlesnių – „Il Palazzo Enciclopedico“ (Venecijos bienalė, 2013 m.). Šios parodos buvo skirtingos ir skirtingai priimtos, bet atsiliepimuose dominavo etnografinis aspektas – egzotizavimo kritika. Ar į tai jūs atsižvelgiate ir tyčia įtraukiate į savo parodas bei tekstus kaip iššūkį vakarietiškiems muziejininkystės modeliams?
Čia esama savęs matymo kaip kito. Vienas iš mus dominančių reiškinių yra susijęs su idėja, kad žmonės pašvenčia savo darbą svetimoms teritorijoms, kad galėtų geriau apmąstyti arba kritikuoti savo pačių būties regionus.
Viename iš pranašo Mohamedo chaditų sakoma: „Palaiminti tie, kurie save ištremia“. Ši konkreti ekspatriacijos idėja savotiškai kertasi su Vakarų psichologijos idėjomis ir paieškomis: „žvelk į save“, „suprask, kas esi“, ir t.t. Musulmoniškoji, islamiškoji, azijinė arba konfucionistinė psichologija akcentuoja savęs daugėjimą, savo daugiabriauniškumo kūrimą arba keliavimą kažkur vien tam, kad paskui būtų sugrįžta į save.
Galvodami apie savo parodų architektūrą, mes suprantame, kad eksponuojama persiška lova ir kilimas ant jos žmonėms gali pasirodyti egzotiški. Tačiau tai beveik atpirkimo ožys – juk drauge lokalios arba šventos kalbos naudojamos sekuliarioje, išskirtinėje meno institucijos erdvėje arba toks žodynas scenografijos pagalba pajungiamas paslaptingiems tikslams, tokiems kaip skaitymas. Taigi, yra daug kitų sluoksnių ir prieigos taškų. Tokius objektus kaip lovos arba knygų rinkiniai, kaip kad, pavyzdžiui, mūsų rinkinys apie Iraną ir „Solidarumą“, mes pristatome ne kaip meno kūrinius. Mums tai padeda sukurti komforto erdves – pasiūlyti lankytojams prisėsti.
Mūsų institucijos yra apgailėtinai ir ypatingai nepatogios: sterilus apšvietimas, baltos sienos. Gali pasijusti kaip žiurkė laboratorijoje. Ar tai keturis šimtus metų trukusio karteziškojo valdymo simptomas? Mes nesiekiame institucijų kritikuoti arba suteikti joms egzotišką išvaizdą. Kai eksponuojame tokius daiktus, žmonės mūsų klausia, ar galėtų nusipirkti, pavyzdžiui, tą kilimą – bet juk tai nėra meno kūrinys, tai – scenografija, kuri priklauso visiems. Mes taip pat suprantame, kad institucijas gali motyvuoti tam tikra egzotinė tradicija, kurią mes galimai pristatome: tam tikras regioninės geografijos tyrimas, kuris, tiesą sakant, didžiajai daliai žiūrovų nėra suprantamas. Šis regionas dažnai apibūdinamas kaip buferinis, o buferis drauge yra ir nuolydis. Tai regionas, apsuptas trijų ekonominio dėmesio zonų: Artimųjų Rytų, Rusijos ir Kinijos.
Labai svarbu suvokti, kad ši geografija yra ne tik politinė, bet ir vaizduotės geografija. Sutinku su ankstesne pastaba, kad mes nemąstome spekuliatyviai, o, žvelgdami atgal, visada galvojame, kuo tai galėtų tapti ateityje.
„Slavs and Tatars“ paroda „Iš lūpų į lūpas“ Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, 2017. Nuotrauka: Andrej Vasilenko
