Paroda „Išrinktieji“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g.2) beveik mėnesiui (nuo lapkričio 17 iki gruodžio 11 dienos) virs edukacine žaidimų galerija, kurioje fotomenininkė Lilija Valatkienė kviečia apžiūrėti parodą „Išrinktieji“ bei sudėlioti dailininkų kūrinius edukuojant, mokant pažinti Lietuvos dailininkų kūrybą.

Ši meno siena yra dedikacija praeičiai, kurios tęstinumo dėka išsikristalizavo dabartinė kultūra, reflektuojama šiandien kuriančių Lietuvos menininkų fone.

***     ***

Prieš jus – paroda „Išrinktieji“ ir lietuviško meno albumas. Kiek kitoks savo turiniu. Esame įpratę meno albumus sklaidyti kaip reprezentacinį vizualaus meno kūrinių kaleidoskopą. Šį kartą irgi panašiai, tačiau sklaidomuose puslapiuose į mus žvelgia portretai tų, kurie tą meną kuria ir savo kūryba užpildo nacionalinio kultūros lauko kontekstą.

Albumo ir parodos „Išrinktieji“ autorė Lilija Valatkienė į kultūros lauką žvelgia savaip. Būdama fotografe, ji aktualizuoja menininko atvaizdą, fotografuodama išryškina specifinius herojaus charakterio bruožus, vidinės savasties atspindį veiduose, ieško savitų tipažų. L. Valatkienei menas tiek svarbus, kiek jis siejasi su menininku – asmenybe, jo charakteriu, būdu. Meno kūrinys atskleidžia ir tam tikrų kūrėjo pasąmonės klodų, o kiekvienas kūrinys interpretuotinas per kūrėjo prizmę ir jo kontekstualumą. Tačiau neretai autorius slepiasi už kūrinio. Bent jau gali pasislėpti. O ar galima pasislėpti už savo veido? L. Valatkienė mano, jog nesuvaidinta, natūrali išraiška yra pati tiesiausia portretuojamojo asmenybės išdava. Todėl savo fotografija autorė mėgina atskleisti menininko psichologinio portreto braižą.

Menininkai, kurie nemėgsta kalbėti, mėgsta sakyti, jog „kūrinys kalba pats už save“. Tačiau šių dienų meno interpretacija ir suvokimas negalimi be kontekstualumo, be aplinkybių, kurioms esant ar nesant meno kūrinys tampa ir tarpsta. Pasitelkdama šiuolaikines medijas L.Valatkienė išskleidžia ir praplečia žiūrovo matymo lauką, sukuria sąlygas pamatyti „kitapus vaizdo“, t.y. pažvelgti ten, kur autorius yra dengiamas jo kuriamų vaizdų. Šiuo projektu fotografė kviečia susipažinti su esminiu tarpininku tarp meno kūrinio ir žiūrovo, su tuo, kas dažnai lieka „už kadro“. Paradoksalu, jog šiuo atveju L. Valatkienė lieka „anapus portretų“, tampančių tiriamąja medžiaga jos pačios asmenybei atskleisti.

Projektą „Išrinktieji“ autorė skiria Lietuvos menui reikšmingoms datoms, t.y. 1907 m. įsteigtai Lietuvių dailės draugijai ir pirmajai jų surengtai parodai paminėti. Albume nėra tiesioginių užuominų į šį carinės Rusijos okupacijos metu užsimezgusį kultūros židinį, nėra aliuzijų į M. K. Čiurlionį, A. Žmuidzinavičių, J. Vienožinskį ar P. Rimšą… Projekto autorė kvestionuoja patį faktą, apeliuoja į lietuvių dailės formavimosi ištakas. Kitaip tariant, tai tam tikra dedikacija praeičiai, kurios tęstinumo dėka išsikristalizavo dabartinė kultūra, reflektuojama šiandien kuriančių Lietuvos menininkų fone.

Albume pristatoma bemaž šimto L. Valatkienės subjektyviai atrinktų tapytojų, skulptorių, grafikų, menotyrininkų, kritikų, kitų kultūros lauko atstovų portretinių nuotraukų. Kiekvienas portretas turi savitą nuotaiką, kiekviena asmenybė pristatoma skirtingu rakursu – ne tiek formos, kiek naratyvo prasme. Portretai pasakoja skirtingas istorijas, sužadina vis kitokį impulsą. Prie nuotraukų pateikiamos pavardės ir trumpi pastebėjimai, credo, šūkiai ar lozungai dar labiau suasmeninantys kiekvieną fotografiją. Nėra meno albumams būdingų metrikų, papildomos faktinės informacijos. Žiūrovo žvilgsnis susitinka tik su portretuojamojo, kuris neretai fiksavimo akimirką nė nenutuokia, jog yra stebimas „kito“, t.y. fotoobjektyvo akies, atvaizdu.

Vėliau portretai buvo sujungti į savotiškus segmentus-koliažus, o pristatomų autorių darbai paverčiami „puzzle“ tipo dėlionėmis. Dėlionės „Išrinktųjų“ projekte atsirado kaip savotiškas žaidimas. Galima sudėlioti šią mozaiką ir taip edukuoti, mokyti, tačiau galima įžvelgti ir autorės sąmoningą ar nesąmoningą manipuliaciją vaidmenimis – tarsi dabar jau žiūrovas iš turimų mozaikos gabalėlių „režisuoja vaizdą“, kuria topografinį meno žemėlapį. Taip vyksta ir tiesioginėje meno kūrinio percepcijoje – kūrinio vizualumas ir filosofinė mintis įgauna prasmę tik žiūrovui segmentas po segmento renkant matomą dėlionę, t.y. patiriant ir suvokiant kūrinį.

Menininkų portretai, pristatomi albume, labai iškalbingi. L. Valatkienė nelyginant kokia medžiotoja fotoaparatu „medžioja“ „savo išrinktuosius“ įvairiose situacijose, aplinkoje, erdvėse. Portretai atrinkti ir sukomplektuoti įtaigiai, o dėlionėse vienas šalia kito komponuojami atvaizdai kuria subjektyviai suvokiamą vizualinį ekraną. Žvelgdamas į portretus imi spėlioti, ką tą akimirką mąstė užfiksuotas menininkas, ką jis transliuoja. Tačiau juk ir su meno kūrinio patyrimu yra taip pat – mes matome jį skirtingomis aplinkybėmis, skirtingai patiriame jo vizualumą – ką jau kalbėti apie filosofinį svorį! O tai dar kartą pagrindžia vaizdo suvokimo subjektyvumą, ir būtent šio svarbiausio faktoriaus tiek meno suvokime, tiek šio albumo turinio komplektacijoje, L. Valatkienė neslepia.

Dominuojanti sąvoka „išrinktieji“ tarsi nurodo į kažkokios ypatingos, išrinktosios kastos narius. Tačiau kaip pati autorė sako, portretuojamieji yra ilgalaikių fotomenininkės aplinkos stebėjimų rezultatas, jos pasirinkti „vaizdiniai“. Apžvelgdami meną ir kultūrą per se, paprastai matome daug skirtingų įvairiomis formomis transliuojamų meno sričių ir rūšių. Bet ar visuomet žinome, kas slepiasi už to meno kūrinio? Kokia asmenybė vieną ar kitą kūrinį sukūrė? L. Valatkienė šiuo projektu mėgina priartinti visuomenę prie „meno“ kaip fenomeno, supažindinti žiūrovą su meną kuriančiomis asmenybėmis. Pasirinkdama fiksacijos koncentruotame albume formatą, autorė eksponuoja ne meno kūrinių vaizdus, bet pačius autorius, t.y. to meno ištakas. Radikaliai tariant, šiame projekte Lietuvos menininkai patys tampa eksponatais.

Taigi, šioje daugialypio medijuoto pasaulėvaizdžio epochoje, Lilija Valatkienė sukuria savotišką psichologinio portreto žanro „veidaknygę“, taip kvestionuodama semantines atvaizdo prasmes ir transliuodama menininko kaip „gyvojo paveikslo“, savo išraiška pasakančio daugiau, nei gali perteikti kūrinyje, simboliką.

Menotyrininkė Evelina Januškaitė – Krupavičė