Opera-performansas „Saulė ir jūra“ – geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše

Viena svarbiausių ir įtakingiausių šiuolaikinio meno platformų pasaulyje „Frieze“ sudarė  pastarojo amžiaus iškiliausių meno kūrinių sąrašą, jame – menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“.

Nuo 1991 m. Londone leidžiamą žurnalą ir du dešimtmečius organizuojamą prestižinę tarptautinę meno mugę jungianti meno organizacija „Frieze“ šią savaitę paskelbė sąrašą kūrinių, kurie nuo 2000-ųjų formavo pasaulinį šiuolaikinio meno lauką. 200 menininkų, kuratorių, kritikų ir muziejų direktorių buvo paprašyti įvardyti iškiliausius XXI a. darbus, kurie atspindi amžiaus dvasią, nerimą ir ambicijas.

Į 25 geriausių sąrašą, kuris apibrėžia reikšmingą mūsų laikų meną, įtrauktas ir dainuojantis paplūdimys „Saulė ir jūra“. Šis R. Barzdžiukaitės, V. Grainytės ir L. Lapelytės bendros kūrybos darbas atstovavo Lietuvai 2019 m. vykusioje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kur buvo įvertintas prestižiniu „Auksinio liūto“ apdovanojimu. 

„Frieze“ bendradarbė, meno kuratorė ir rašytoja, nepriklausomo šiuolaikinio meno centro „Pivô“ San Paule įkūrėja ir direktorė Fernanda Brenner, įvertindama šį kūrinį, prisimena, kad tąkart pamačius kūrinį Venecijoje, ją išmušė karštis.

„Lietuvos paviljone dirbtinė saulės šviesa liejosi ant paplūdimio scenos, kur atostogautojai ilsėjosi taip įnirtingai, kad vien juos stebint apimdavo kaltės jausmas. Stovėdama balkone virš atlikėjų, spoksojau į smėlyje tįsančius kūnus: žmonės tepėsi kremu nuo saulės, vaikai statė smėlio pilis, kažkas sprendė kryžiažodį. Tada jie pradėjo dainuoti. Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės „Saulė ir jūra“ tipiškas vasaros atostogas pavertė kažkuo nepaprastai šiurpiu, kai apie dvidešimt atlikėjų, veiduose išlaikydami ramybę, melancholiškai uždainavo apie darbo keliamą nerimą, ekologinę neviltį ir romantišką ilgesį. „Auksinis liūtas“ buvo pelnytas, tačiau tikrasis kūrinio pasiekimas slypi stingdančioje įžvalgoje, kad prie besitęsiančios katastrofos priprasime kaip prie foninio triukšmo“, – žurnale „Frieze“ rašo F. Brenner.

Be lietuvių kūrinio „Saulė ir jūra“, tarp įtakingiausių šio amžiaus pirmojo ketvirčio kūrinių atsidūrė ir tokie darbai kaip šiuolaikinio meno šedevru pripažintas, parą trunkantis šveicarų videomenininko Christiano Marclay kino ir kasdienybės patirties eksperimentas „The Clock“ (liet. „Laikrodis“) (2010); belgų menininko Francio Alÿs performansas „When Faith Moves Mountains“ (liet. „Kai tikėjimas perkelia kalnus“) (2002), kuriam įgyvendinti menininkas pasitelkė beveik 500 savanorių, kad šie 500 metrų smėlio kopą pajudintų vos 10 centimetrų ir taip įprasmintų darbą ir tikėjimą, reikalingą socialinei transformacijai įgyvendinti.

Šiame sąraše ir kolumbietės Doris Salcedo „Shibboleth“ (liet. „Šiboletas“) (2007) – „Tate Modern“ galerijos Turbinų salės betoninėse grindyse atvertas 167 metrų ilgio įtrūkis, tapęs kolektyvinio susiskaldymo simboliu; taip pat „Auksiniu liūtu“ 2017 m. įvertintos vokiečių menininkės Anne Imhof kartos manifestu krikštijamas performansas „Faustas“, Haruno Farocki, Ibrahimo Mahama, Hito Steyerl ir kitų menininkų kūriniai. 

Lietuvos vardą garsinanti opera-performansas „Saulė ir jūra“ nuo 2019 m. įvertinimo parodyta 5 žemynuose, 31 šalyje ir 41 miestų. Pastarosiomis savaitėmis kūrinys skambėjo tarptautiniame Cervantino festivalyje Guanajuato mieste, Meksikoje, o spalio 23–26 rodomas įspūdingos architektūros C4IR centre Medeljino mieste Kolumbijoje.