Kaip tapyba išprovokavo instaliaciją. „Danas Aleksa pristato Eglę Ridikaitę“ galerijoje namuose „Trivium“

Skulptorius Danas Aleksa iš pradžių tik vežiojo įvairaus diametro vamzdžius tapytojos Eglės Ridikaitės prašymu (jų viduje menininkė nuolat saugoja į rulonus susuktą savo tapybą, kurią neretai tenka transportuoti į vietines ar tarptautines parodas iš vienos Lietuvos vietos kitą). Tačiau kaip ir reikėjo tikėtis, logistinis veiksmas neišvengiamai išprovokavo meninį – pastarąjį kartą Aleksa Ridikaitės vamzdžius pasiskolino, pervežė ir instaliavo betoniniame, gyvenamajame name įsikūrusios galerijos Trivium, stačiakampyje.

Vamzdis yra ne iki galo pažintas mįslingas objektas, sukeliantis daug netikėtų refleksijų ir lietuvius suskaldantis į už ir prieš stovyklas. Vilniaus meno ir visuomenės kontekste vieša vamzdžio refleksija aktualizavosi dar 2008 –aisiais, pasirodžius nuolatinių miestelėnų apkalbų objektui dešinėje Neries pakrantėje. Ko gero tas laikas ir yra fatališka riba, kai miesto gyvenimą pradeda krėsti sunkesnės ar lengvesnės vamzdynų katastrofos (kai pasipylus lietui siauro diametro ir senamadiški Vilniaus vamzdynai nespėja absorbuoti skysčių pertekliaus) ir belaukiant naujos griūties arba naujų vamzdžių.

Nematomąją, bet gyvybiškai svarbią gyvenamosios aplinkos dalį – vamzdžius – paversdamas matomais, Danas Aleksa išlaikė statistinę, kur bent ketvirtadalį namo ploto užima vamzdynas, proporciją. Vamzdžiai pasirodė tinkami visais atžvilgiais – sujaukė įprastą galerijos parodų standartą (ko slapta troško galerijos savininkė ir menininkė Aistė), aktualizavo Ridikaitės kūrybą, inspiravo giliau susidomėti meno kūrinių ir kitų kultūros vertybių apsauga, menininkės/ų socialiniais kontekstais. Be abejonės, toks kardinalus posūkis nuo sieninių parodų iki instaliacijos naudingas ir pačiai galerijai, sumaniai panaudojusiai netikėtas asmenines, menines, kultūrines ir kitokias sąsajas, o vamzdyno instaliacija – vienas labiausiai pavykusių galerijos projektų.

Kad privačios aplinkos ir vamzdžio bendrabūvis visai nenunyktų, autorius neprieštaravo, o Aistė galerijos erdvėje šalia vamzdyno paliko šiek tiek vintažinio antūražo (kinietiškos spintelė ir art deco fotelis) natūraliai susipynusio su horizontalia oranžine skirtingo diametro vamzdžių kompozicija, suteikiančia vienas kitam papildomą sociokultūrinį komentarą.

Kvestionuodamas viešo ir privataus, matomo ir paslėpto, skulptoriaus ir tapytojos/jų bendradarbiavimą (Kisarauskaitė ne tik augo tapybos profesionalų aplinkoje, bet ir pati tapė) etc., Aleksa simboliškai prijungė galeriją ir kūrinį/ius prie namo, kuriame įsikūrusi galerija, komunikacijos. Instaliacijos atidarymo proga vanduo (žaliame kibirėlyje) tapo įrodymu, kad bendra sistema funkcionuoja, o nesavanaudiško Aleksos meninio gesto dėka Eglės skaralos vėl pateko į meno apytaką. Menininkas nuo vamzdžių net nenutrynė buvusių kelionių pėdsakų, veikiau ant vamzdžių likusius siuntimo adresus, muitinės atžymas ir ir t.t. net išryškino.

Vamzdžiais užpildydamas baltą ir švarią galerijos erdvę, Aleksa privertė žiūrovus pasijusti šiek tiek nepatogiai, nustebti, praplėšti akis, suteikė žiūrovui sąsajų paieškos ir asociacijų malonumą. Tai ir yra gero meno savybė.

Organizatorių nuotraukos