Julijos Goyd ir Ivonos Tau paroda „Dear Eliza“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki spalio 4 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia Julijos Goyd ir Ivonos Tau paroda „Dear Eliza“ (ang. „Miela Eliza“). Parodos kuratorė – Justė Kostikovaitė.

1966 metais sukurta ELIZA programa buvo pirmoji aplikacija, imitavusi psichoterapinį pokalbį. Kaip ir dabartiniai pokalbių botai, ji „kalbėdavosi“ su žmonėmis, nors iš tiesų tik apsimesdavo suprantanti. Jos vardas kilo iš Bernardo Šo pjesės „Pigmalionas“ veikėjos Elizos, gebėjusios prisitaikyti per kalbos imitaciją. Abiejų Elizų figūros patriarchalinėje struktūroje naudojo pamėgdžiojimą ir emocinį darbą, kurdamos socialinio „lankstumo“ įspūdį.

Kaip pastebėjo dr. Gražina Bielousova, „sumoterintas rūpestis“ – tai viena labiausiai nematomų, nuvertintų darbo rūšių, kuri dažnai atiduodama moterims. ELIZA programos vardas mums primena, kad imitacija, paslaugumas ir begalinis nuolankumas technologijų istorijoje nuo pat pradžių buvo siejamas su neišsemiamo, niekad nepavargstančio rūpesčio ir kūrybiškumo logika.

Berlyne gyvenančios fotografės ir vaizdo menininkės Julijos GOYD kūryba buvo pristatyta tarptautinėse antologijose kartu su tokiais autoriais kaip Wolfgangas Tillmansas ar Nobuyoshis Arakis, o jos darbai eksponuoti festivalyje „Rencontres d’Arles“ bei įvairiose mugėse („Printed Matter“ NY meno knygų mugėje MoMA PS1; „Offprint London“ Tate Modern galerijoje ir kt.). 

Ivona TAU, gyvenanti Varšuvoje, yra viena ryškiausių generatyvinio intelekto meno kūrėjų Europoje – jos darbai buvo rodyti Art Basel Miami Beach, Christie’s bei Sotheby’s aukcionuose, o 2022 m. ji pateko tarp 10 įtakingiausių moterų DI srityje „Women in Tech Foundation“ kontekste.

Parodoje „Dear Eliza“ menininkių darbuose dirbtinis intelektas imituoja ne tik žmogų, bet ir pats save. Promptografijos – fotografijos perkėlimo į kalbos režimą – pagalba kamera pakeičiama tekstu, kurio kombinacijos suformuoja vaizdą. Autorystė tampa paskirstyta tarp menininkių, kalbos, duomenų modelių ir pačios sistemos. DI nesugeba išlaikyti tobulo kūno vaizdinio – jis jį deformuoja ir taip atskleidžia imitacijos struktūrą.

Šis meninis pokalbis su DI pasireiškia per fragmentuotą, „eižėjantį“ moters kūną. Jo klostės tampa nauju rūpinimosi ir estetikos raštu, leidžiančiu iš naujo permąstyti, kas yra vartotojo sąsaja, kūno vaizdinys ir technologijų rūpestis.

Parodos kuratorė: Justė Kostikovaitė
Architektė: Sigita Simona Paplauskaitė
Grafinis dizainas: Julija Lečaitė

Rengėjas: Pamėnkalnio galerija
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos institutas Vilniuje, HoPro, Lietuvos dailininkų sąjunga

Parodos lankymas nemokamas.

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela