Apie kūrybos ir kasdienybės persipynimą. Indrė Liškauskaitė ir Auksė Miliukaitė

Menininkių pokalbis prieš dueto parodą „banguoja persipina, persipina banguoja” Kompozitorių namuose Vilniuje.

Indrė Liškauskaitė: Konkrečiai pradėjom kalbėti apie bendrą parodą tą dieną (ar po jos), kai paprašiau pasinaudoti tavo studijos grindimis. Norėjau išsivynioti vieną didelio formato darbą, prie kurio dirbau apie pusę metų, bet niekad nebuvau jo viso mačiusi, nes niekad nebuvau iki galo išvyniojusi. Tas piešinys taip organiškai įsiliejo į tavo studijos erdvę ir į mūsų bendrą pokalbį apskritai, jog pradėjo kurtis bendros parodos ar instaliacijos vaizdas.

Auksė Miliukaitė: Aha, pamačius tavo išskleistus kūrinius, mačiau, kad jie gerai atrodytų Kompozitorių namuose. Tas pailgų vertikalių atsikartojimas interjere, organinės architektūros formos ir pats Žvėryno mikrorajonas, kuriame yra Kompozitorių namai, labai artimas tiek mano kūrybai, tiek dabartiniam gyvenimui.

Atsivežtas lavos smėlis ir vietinis miesto vanduo

Indrė: Parodos idėja ir pokalbis apie ją vyko labai organiškai. Itin džiaugiuosi pasiruošimo parodai ir idėjos vystymo procesu, regis abi turėjome labai panašią viziją, kaip turės atrodyti paroda, ir pamažu tą viziją viena kitai nusakėme.

Auksė: Parodoje siekiame darbais užčiuopti tuos gyvenimo/kūrybos momentus. Ar pati kartais pastebi, kaip patyrimai gyvenime atsispindi kūryboje ar atvirkščiai, kai kūryboje atsiranda gyvenimas? Tavo kūryboje labai dažnai pastebiu tą persipynimą: piešiniai-planai, piešiniai-žemėlapiai, performansas „jump! jump! tunnel! tunnel!”. Kaip manai, ar yra riba tarp gyvenimo ir kūrybos?

Indrė: Viskas ateina iš gyvenimo patirčių, negalėčiau atskirti jų nuo kūrybos. Matyti vaizdiniai ir realybės fragmentai virsta piešiniais, o kai kurios mane dominančios temos, pavyzdžiui, gyvūno ir žmogaus santykiai atvedė mane į agility sportą su šuniu (red.past. – šunų sportas, kuriame vedlio vadovaujamas šuo turi kuo greičiau ir tiksliau įveikti kliūčių trasą), iš kurio semiuosi daug idėjų. Kūrybos ir gyvenimo susiplakimas man patinka, galbūt dėl to iki šiol neturiu studijos, nes mėgstu gyventi ir būti kartu su procese esančiais piešiniais, eskizais. Su jais atsibusti, eiti miegoti, sapnuoti – nuolatos juos matant, pradedu suprasti, ką reikia daryti toliau ir kaip juos užbaigti.

Sekretas parodoje „upė tekanti gyslomis”, „The Rooster gallery”, Vilnius. Fot.aut. M. Žičius

Performansas „jump! jump! tunnel! tunnel!”. Fot.aut. Bon Alog

Ar tau daro įtaką studijos aplinka? Kiek pamenu visada turėjai studiją. Ar ėjimas į ją ir laikas joje turi kokių ritualinių ar rutinos elementų? Ar su nauja studija kinta ir darbai bei medžiagos?

Auksė: Tikrai taip, kaip ir sakai – kiekviena studija, pastatas, erdvė, kaimynai paveikia. Dabar dirbdama studijoje, kuri yra komplekse SODAS 2123, nesijaučiu atskiroje planetoje, kaip galbūt anksčiau. Dažnai įsileidžiu lankytojus, kartą studija tapo erdve buvusios komplekso rezidentės Chih Tung Lin kūriniui-performansui vykti. Sodo darže auginu augalus, kurie vėliau dalyvauja kūriniuose. Yra bendrumo jausmas, kuris, ko gero, atvedė ir į šios parodos sukūrimą.

Labai džiugu, kad šios parodos kūrimo procese vyksta ne visai formalus dialogas, kai norisi sukurti parodą ne dėl to, kad išeksponuočiau vienokius ar kitokius kūrinius, bet galvojant apie idėją, vietą, laiką, pojūčius, kurie bus parodos patyrimo metu. Taip pat norisi paminėti kūrybinį džiaugsmą ir malonumą, kuris tampa vedliu. Ar tavo kūrybos praktikoje tai būna dažnas jausmas?

Indrė: Visada! Turbūt vienas geriausių dalykų gyvenime yra įgyvendinti ilgai mintyse plėtotas idėjas ar eskizus. Atrodo, jog tavo studija tapo atvira ne tik lankytojams, bet ir naujoms medžiagoms bei procesams, joje verda eksperimentai. Ką sau naujo atradai pastaruoju metu?

Auksė: Šiuo metu mane domina kūryba, kuri susieja žmogaus ir gamtos patirtį – per augalus, orą, geologinius procesus, materijos pokytį. Dažniausiai tai patiriu tapydama. Kai dirbu su organinės kilmės dažais, juos ne tik matau, bet ir liečiu, užuodžiu. Šiomis ne tik vizualinėmis patirtimis norisi dalintis ir su kitais. Pavyzdžiui, studijoje auginau citriną, kurią išdaiginau nuo kauliuko. Citrina užaugusi pakeitė savo materiją, kai ją išdistiliavau alembike. Dabar hidroliatas bręsta ir laukia mūsų parodos, kada galės būti užuodžiamas parodos lankytojų. Šį mėnesį pradėjau daryti ir mini difuzorius, kuriuose garuoja hidroliatai. Stengiuosi galvoti apie tai, kokį pojūtį norisi perteikti, ir pagal tai auga kūriniai patyriminėms parodoms.

Taip pat užčiuopiama gyvenimo, kaip gyvybės, cikliškumo, tema – tai primena apie mūsų pačių laikinumą.

Garintuvas

Eskizas

Indrė: Labai įdomu, kai vizualinės patirtys persikelia į kūną. Po studijų Vilniaus dailės akademijoje, vieną kartą dirbau gide/prižiūrėtoja Nidos meno kolonijos organizuojamoje šiuolaikinio piešimo parodoje „Tamsos širdis”, kuri vyko apleistoje bažnyčioje Vilniaus senamiestyje. Daug valandų praleidau vedant ekskursijas ir pasakojant apie kitų menininkų kūrinius, kol vienas lankytojas manęs paklausė: O kas jums labiausiai patinka šioje parodoje?

Savo atsakymą supratau tik praėjus kelioms dienoms. Vieni iš parodos kūrinių buvo menininkės Vanna Bowles ant stalų sudėti piešiniai-objektai, padaryti iš plonyčio, lengvo, persišviečiančio popieriaus. Jie buvo tokie trapūs, kad plazdėdavo nuo lankytojų sukelto judesio. Tai jaučiantys žmonių kūnai priartėję prie jų įsitempdavo ir sustingdavo. Jų judesiai tapdavo lėtesni, atsargesni, regis, net pilvo raumenis įtraukdavo. Toks piešinio paveikumas kūnui man pasirodė labai įdomus. Tuo pačiu metu buvau įstrigusi tapyboje. Man niekaip nebepavykdavo aliejine pastele piešto eskizo perkelti ant drobės. Aliejiniai dažai susimaišydavo, spalvos nupilkėdavo. Vieną dieną, žiūrėdama į man patinkantį eskizą, pagalvojau – gal jis ir neturi tapti tapybos kūriniu? Pasiėmiau didelio popieriaus ruloną ir nupiešiau savo pirmą didelio formato (215 x 160 cm) piešinį. Man tai buvo didelis atradimas. Popierius, kaip medžiaga, yra labai lankstus, plastiškas, prisitaikantis prie erdvės ir lengvai pasiduodantis manipuliacijoms. Jį vis kitaip atrandu iki šiol.

Kalbant apie tapybą, ar tau kartais neatrodo, kad drobės formatas apriboja ir įpareigoja? Ar ilgai trunkantis pačios drobės pasiruošimas (medžiagos užtempimas, klijavimas, gruntavimas) tau nesukelia vadinamosios baltos drobės baimės? Kai jauti perdėtą jos svarbą ir baimę sugadinti? Aš tos baimės ar nejaukumo jausmo negalėjau atsikratyti ir iš dalies dėl to ir mečiau (?) tapyti, bent kuriam laikui.

Auksė: Man patinka lėtinti procesus ir žaisti su laiku. Kadangi kartais gaminu dažus, norėčiau kada ir drobę nusiausti. Dėl to į tapybą žiūriu ne kaip į rezultatą, o procesą, kuris padeda šiek tiek sulėtėti vis greitėjančiame gyvenime. Dar, ko gero, nebematau tapybos tik kaip drobės, apie kurią užsimeni, nejaučiu jos sureikšminimo. Kartais drobė keliauja kartu į žygį ir maudosi šaltinyje, vėliau ant jos tapau. O ant porėmio ji gali ir neatsidurti. Jaučiu rituališką norą dalintis tuo, ką atrandu, stebėti procesus ir kai kuriuos užfiksuoti.

Savaitės planeliai

Drobė maudosi po žygio šaltinyje

Kūryboje neapsistoji ties viena medija. Gal galėtum papasakoti, kaip viena ar kita idėja realizuojasi per pasirinktą mediją?

Indrė: Kiekvienas projektas diktuoja savaip ir atveda iki tinkamiausios medijos jo išpildymui. Mano kūryboje gana aiškiai išsiskiria dvi praktikos dalys: vizualioji – piešiniai, ir tarpdisciplininė – apimanti įvairesnes medijas, garsą, performansą, instaliaciją, tekstą. Piešdama sau leidžiu būti intuityviai, sekti motyvus, linijas, procese atrandant galutines kūrinio formas, žaidžiant su spalvomis ir popieriaus plastiškumu. O kitų, mažiau vizualiųjų medijų darbai man kuriasi per meninį tyrimą. Daug domiuosi, skaitau man rūpimomis temomis, apgalvoju, ką noriu kūriniais pasakyti, kokios medijos tam tinka ir panašiai. Galvoje tokie projektai kartais sukasi po kelerius metus, prieš jiems įgaunant materialią formą. O piešimas tampa lyg atsvara tiems ilgai permąstytiems projektams, tarsi meditacija, kurioje vis atrandu naujų dalykų.

Kokias meditacijos formas naudoji tu?

Auksė: Kiek pavyksta, būnu dabartyje. Patinka, kai veikloje pavyksta ištirpti, kuomet kūnas ir protas ištirpsta veikloje ir jaučiu tik širdies vedimą. Taip pat buvimas ramybės būsenoje. Turbūt tam labiausiai padeda sulėtėjimas. Kai pajuntu, kuri kūno vieta kaip jaučiasi. Jei susierzinu, bandau suprasti, kas tai sukėlė, kokia mintis, veiksmas ar žodis. Kai suvokiu, kad išsitaškiau, nebeturiu kuo dalintis, nesistengiu kurti per prievartą, o važiuoju pabūti visiškame atsiskyrime, tyloje.

„Laiko planavimo instrukcija” 170 savaitės planelis iš 244

Atvirų studijų diena kultūros komplekse SODAS 2123

Indrė: Po studijų baigimo susitikdavom retkarčiais, tačiau mus labai suartino gyvūnų atsiradimas gyvenime. Ar jauti to įtaką kūrybai? Medžiagose atsirado šuns plaukų, jų kailio veltinio fragmentai. Ar tuo metu įvyko dar kokių pasikeitimų?

Auksė: Šuns plaukai kūryboje – vienas iš elementų, kuris bus patyriminėje instaliacijoje „Urzgiantis pilvukas“ grupinėje parodoje „Nejauka” VRM kultūros pramogų ir sporto rūmuose Vilniuje. Rumio kailį vėliau kartu su žmonių plaukais ir avių karšiniu į išnaras primenančius kilimus.

Kartu su Rumiu atsirado daugiau džiaugsmo, atvirumo, pasivaikščiojimų ir dar daugiau buvimo gamtoje. Labiausiai jaučiau, kaip šlifuojasi asmenybė, kai susidurdavau su sunkumais ar lūkesčiais. Dėl to dabar taip nutikus nebesinori mesti idėjos, o ieškoti sprendimų pamažu. O kaip tau? Atsimenu, kad Delta yra labai labai ilgai laukta augintinė. Ar pajutai pokyčius kūryboje ar gyvenime po jos atsiradimo?

Indrė: Delta buvo ilgai planuotas dalykas, kaip ir dalis mano meno projektų. Studijuodama magistro studijas VDA, pradėjau tyrinėti žmogaus ir gyvūno santykį kalbiniais, filosofiniais aspektais, skaičiau daug knygų šiomis temomis. Viena jų buvo Donnos Haraway „When Species Meet” („Kai susitinka rūšys“). Viename skyriuje autorė rašė apie savo patirtis šunų agility sporte, kuris mane labai suintrigavo. Taip pradėjau juo daugiau domėtis ir svajoti, kaip su savo ateities augintiniu taip lakstysim, visai kaip Donna Haraway. Rinkausi šuns veislę pagal tinkamiausią šiam sportui. Po knygos perskaitymo praėjus daugiau nei penkeriems metams, pagaliau turėjau šunį ir galėjau išbandyti ilgai išsvajotą veiklą, kuri mane labai stipriai traukė ir įtraukė. Tada iš naujo skaičiau „When Species Meet” ir atradau dar daugiau šio sporto sluoksnių, žiūrėdama į tai iš menininkės perspektyvos. Šuo apjungė mane dominančias temas kūryboje ir veikla su juo tapo tyrimo lauku, iš kurio pamažu bręsta nauji kūriniai.

Delta ir Rumi

Rumi ir Delta

Abi skirtingu metu buvome išvykusios į tą pačią meno rezidenciją Islandijoje. Ar po jos įvyko kažkokių pokyčių tavo kūryboje? Kokias idėjas ir įspūdžius parsivežei iš ten? Pamenu rašei, kad buvo išskirtinai produktyvus laikas, net nesimiegojo.

Auksė: Visą laiką Islandijoje buvau tarsi įsimylėjus, kai nelabai miegojau, nelabai valgiau, buvau pilna euforijos. Ta būsena užkūrė labai daug idėjų, kurias stengiuosi realizuoti kiek spėju. Bet, ko gero, jei reikėtų išskirti ką parsivežiau iš Islandijos ir toliau puoselėju, tai būtų lankstumas ir prisitaikymas prie nuolatinių pokyčių. Jaučiu, kad islandiška gyvybė, oras ir gamta šiek tiek prapūtė norą kontroliuoti kūrybą bei gyvenimą.

Indrė: Abi dar parsivežėm nepagydomą ligą – Islandijos ilgesį, kuris tai sustiprėja, tai nuslopsta, bet niekada niekur nedingsta.

Auksė: Atsimenu, pasakojai, kad reziduojant Islandijoje nuolat tikrindavai orų prognozes, kas ko gero ir lėmė piešinių žemėlapių atsiradimą? Ar nuolatinis priklausymas nuo nepastovių oro prognozių sukėlė nepatogumo jausmą, o gal kaip tik jauteisi gamtos dalimi?

Indrė: Taip, būtent ten atradau orų prognozių schemas ir meteorologijos puslapius. Jie persikėlė į piešinius ir ten sulanksčiau savo pirmuosius žemėlapius. Buvo išties keistas laikas, įstrigti viduje ir būti tokiai priklausomai nuo skaitmeninių, spalvotai animuotų orų žemėlapių, kuriuos tikrindavau keliskart dienoje. Tuo metu kaip tik prasidėjo rudeninės audros, kurios darė stiprią įtaką rezidencijos planams. Kita vertus, jei būtų buvę tobuli orai, kokių saloje reta, turbūt būtų apėmęs vidinis graužulys, jog sėdžiu studijoje, o ne keliauju po kalnus?

Indrė Liškauskaitė

Auksė Miliukaitė

Auksė: Arba atvirkščiai – nieko nekuri, o tik keliauji po kalnus. Gal tai klausimas ir kūrybai ne tik rezidencijoje? Kaip atrasti kūrybos ir gyvenimo balansą? Taip pat norisi prisiminti, kad Kompozitorių namų pastatas buvo vienas pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros pastatų Vilniuje, pastatytas visai kitokiame Žvėryne nei jis yra dabar. Tuomet jis buvo labiau kurortas nei didmiesčio mikrorajonas. Bemąstydama apie tuometinę jo paskirtį, supratau, kad įdomu būtų sužinoti, ar tau kūryba tampa poilsiu? Nes, kaip suprantu, ji yra ir gyvenimas.

Indrė: Nepavadinčiau kūrybos poilsiu, bet ir ne darbu. Gal kūryba yra (maloni) būtinybė? Kai galvoje kažkas sukasi, verda, vejasi, pinasi ir supranti, jog turi tai įgyvendinti? O pats įgyvendinimo procesas užkuria judėti toliau?

Dar grįžtant prie Islandijos – vienas tavo kūrinių, atsiradusių ten, buvo eskizų ir tekstų knyga. Kaip dirbi su tekstais? Kokią svarbą, tiek (tavo pačios) parašyti, tiek (kitų autorių) perskaityti tekstai užima tavo kasdienybėje?

Auksė: Minėta Islandijoje sukurta knyga buvo atminties knyga, kurioje susitiko piešiniuose išsiliejusi skirtingų vietovių vandens atmintis bei eilėraščiai, kuriuos mokiausi mintinai. Taip asmeninė ir vandens atmintys susitiko knygoje.

Santykis su tekstais yra smalsumu ir malonumu grįstas. Dažniausiai tekstus renkuosi po patirčių, norėdama pažinti procesą, savybę ar būseną iš kitos perspektyvos. Kartais tekstai išauga iš tekstų. Taip jau išeina, kad kartais skaitau eilėraščius, grožinę, psichologinę literatūras, o kartais atsiranda filosofiniai, tyriminiai darbai. Ar stengiesi atskirti skaitydama, kad dabar skaitysi malonumui, o vėliau – vienam ar kitam tyrimui?

Indrė: Skaityti nefikcinę literatūrą man yra malonumas, viską, ką skaitau reikalingiems tyrimams, man yra labai įdomu, o gal net atvirkščiai, kūrinius padiktuoja skaitoma literatūra ir domėjimosi laukas. Kartais prisiverčiu paskaityti grožinės literatūros knygas, bet jos, kaip ir pavyzdžiui, vaidybiniai filmai, manęs taip nedomina, kaip dokumentika – tiek kine, tiek tekstuose.

Auksė: Esi minėjusi, kad kartais įvairias organines formas susapnuoji. Kaip manai, ar tie vaizdai nutupia piešiniuose, ar kartais jie tampa ir protu apdorotais kūriniais?

Indrė: O ne visi kartais sapnuoja abstrakčius sapnus? Gal pusė mano sapnų yra nenusakomos dėmės, linijos ar formos. Niekada nesusimąsčiau, ar jos susijusios su piešiniais, kol nepaklausei.

Fragmentas iš parodos „upė tekanti gyslomis”, galerija „The Rooster gallery”, Vilnius. Fot.„The Rooster gallery”

Eskizai iš Islandijos

banguoja persipina

persipina banguoja

parodos pavadinimas turbūt buvo dalykas, dėl kurio ilgiausiai diskutavome ir galvojome, koks labiausiai tiktų. Šis žodžių derinys apibūdina tuos persipynusius buities, kasdienybės ir meno santykius, bendrystę, nesibaigiančius pokalbius ir pasivaikščiojimus. O -banguoja- tai kaip santykiai ir ryšiai su draugais laukui bėgant – tai atitolsta, tai vėl priartėja. Susitinkame dabar panašiame kūrybos ir gyvenimo etape, kurį su laiku pakeis kiti etapai. Tą susikirtimą ir fiksuojame bendroje parodoje.

Kaip tu supranti tas bangas ir persipynimus?

Auksė: Primena paminėtus kvestionuojamus kūrybos, kasdienybės, draugystės ryšių persipynimus, kurie tokiame esamajame tęstiniame laike apauginėja kaip vijoklis. Primena juostas, kurias pynėme kaip pavadėlius šuniukams, kurie priminė ir draugystės apyrankes, kurias pindavau vaikystėje. Taip pat primena cheminius junginius, kurie susijungia kaip skirtingi elementai į vieną, apauga ir tampa simbioze. Arba apkabinti banguojančios ugnies liepsnos, sunaikina persipynimus, kad vėliau apaugtų iš naujo.

„Nuodėmingi malonumai“

Naujo kūrinio fragmentas

~ ~ ~

Paroda „banguoja persipina, persipina banguoja” veiks Kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilnius) rugsėjo 2-11 d.