Dokumentinio kino peržiūra „Praeities sapnai“ NDG

Liepos 22 d. 17. 30 val. į Nacionalinės dailės galerijos auditoriją kvies trečioji „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ lydinčios dokumentinio kino programos peržiūra „Praeities sapnai („Moteris – puošmena”)“.
Prieš peržiūrą – nuo 16.30 val. – vyks ekskursija su minėtos parodos kuratore Laima Kreivyte.

Filmų programa:

„Močiutės pyragas”, 1984. 10 min., spalvotas. LKS
Režisierius Edmundas Zubavičius (g. 1947)

Patriarchalinė Lietuva ne vienam lietuvių dokumentininkui įkūnijo prarastą rojų. Šiame filme prisimenami seni vaikų žaidimai. Salantų miestelio vaikai kartu su aktore Nijole Gelžinyte iškeliauja į gamtą. Miško ir laukų garsai, liaudies dainos ir tautinį kostiumą vilkinti močiutė stebuklingai sugrąžina vaikus į idealizuotą praeitį.

„Lietuviškos vestuvės”, 1958, 20 min., nespalvotas. LKS
Režisierius Liudgardas Maculevičius (1917-2004)

6-ajame dešimtmetyje ideologai atsisako primygtinai diegti naujas apeigas, pvz., „komjaunuoliškas vestuves”, vis dažniau prisimenami etnografiniai papročiai. Kad šį grįžimą aprobavo ir valdžia, rodo filmo kadrai, kuriuose užfiksuoti aukščiausi komunistų partijos pareigūnai. Bet filme nereikia ieškoti autentikos – oficiozinio „Lietuvos” ansamblio artistai gana negrabiai imituoja lietuviškas vestuves.

„Imu Jūsų duoną…”, 1987. 52 min., spalvotas. LKS
Režisierius Henrikas Šablevičius (1930-2004)

Filme rodomos kalendorinės lietuvių šventės – Kūčios, Velykos, Sekminės, Joninės, su jomis susijusios tradicijos, papročiai bei ritualai. Kai 1988 m. tradiciniame Baltijos šalių dokumentininkų seminare lietuviams buvo papriekaištauta, esą jie nekuria aktualių filmų, Šablevičius atsakė: „Turime ir mes savo skausmo, apie kurį reikia kalbėti garsiai ir aiškiai, bet yra ne tik publicistika, ne tik ši diena. Yra problemų, atėjusių iš amžių glūdumos. Gal jos dar svarbesnė, negu tos, kurias ryt poryt išspręsime. Tai, kas mūsų kartos gyvenime gali išnykti,- nebeatkursi. Mums turi rūpėti, ką atgaivinti dvasiniame liaudies palikime, ką perduoti jaunimui. Kino dokumentikai šiandien reikia visko: publicistikos, sociologijos, istorijos, kultūros. Svarbu nesustoti prie kažkokių praeinančių, nereikalingų dalykų”. Matyt, ši nuostata buvo svarbi ir kuriant filmą – „Imu jūsų duoną…” tarsi priminimas apie senovinį gyvenimo būdą, kuris gali visiškai išnykti. Tačiau etnografiniame filme rodomi papročiai taip pat nėra gyvi, jie restauruojami – gražiai suvaidinti ir sudainuoti Veronikos Povilionienės ir jos šeimos  bei folklorinių ansamblių. Todėl filmas įgyja keistą reklaminį atspalvį, jį, beje, sufleruoja ir itin gražūs, puikiai apšviesti, atmintin tarsi emblemos įstringantys Kornelijaus Matuzevičiaus nufilmuoti kadrai.