Express metodas (ištrauka)

Ištrauka iš būsimo Anastasijos Sosunovos leidinio „Express metodas” (red. Vaida Stepanovaitė, leidėjas „Swallow“ bendradarbiaujant su projektų erdve „Kabinetas“), kuris bus išleistas gegužės mėn. drauge su menininkės paroda „Potvynių Slėniai” projektų erdvėje „Swallow” (Vilnius), veikiančia balandžio – gegužės mėn.

Iš anksto paruošta forma, iš anksto sudarytas veiksmų planas

„Čia iš tikrųjų ko gero siekimas greitesnėmis..
nu, radikaliomis priemonėmis tikslo siekimas greičiau, negu tai leidžia aplinka.
Aš tokią įžvalgą kaip ir turėčiau.
Ta prasme, norisi saugumo, kurio neturi tu šiuo metu, ir iš karto galvoji apie priemones, kaip galėtum pasitobulint šitoj vietoj.
Tai taip ir atsiranda”. [1]

Mano vaizduotėje kodavimas virsta skėtine sąvoka, aprėpiančia ir medžiagų, kūnų, erdvių, visuomenėje vykstančių procesų įkrovimą ir formavimą. O kur visuomenė ir kūnai – ten ir erdviniai kontrolės ritualai. Express metodai. Šios tėkmės neša mano užrašus toliau. Malonus jaudulys, pastebėjus sutapimus tarp nesuderinamų teorijų, įvykių ar simbolių, galbūt temdo man protą? Visai kaip Sebaldo mokslininkams, mėginusiems išgauti elektrą iš silkės. Bet šis kelias jau daugiau nei įpusėjo, tad dar vienos temos įvedimas padėties nepablogins. Pavyzdžiui, kodas kaip: naujasis miesto kodas, uždaros gyvenvietės kodas, vartelių kodas. Apsaugos kodas.

Fortifikacija – taip mano šnekinta geografė ir sociologė Simona Balčaitė (mūsų pokalbio ištraukose žymima inicialais S.B.) vadina apsaugos ir apsitvėrimo priemonių visumą, kurią pasitelkia uždaros gyvenvietės. Pastarosioms mokslininkai yra sugalvoję nemažai įvardinimų: baimės anklavai, teritoriniai klubai, privilegijuotųjų salos, prestižiniai getai. Ir taip toliau. Iš esmės, uždara gyvenviete laikoma gyvenamųjų namų grupė, kurios bendra teritorija yra aptverta ir saugoma, o patekimas į ją – ribojamas. Nežiūrint į tai, kad nusikaltimų statistika Lietuvoje kasmet vis mažėja, aptvertų ir saugomų kaimynysčių bei daugiabučių kvartalų kiekis priemiesčiuose bei miestuose nuolat auga. Miestas yra suvokiama kaip nesaugi, nekontroliuojama erdvė, tad reikia telktis į gero ir saugaus gyvenimo salas. Užsikoduoti įėjimus, apsivalyti nuo mitinių būtybių.

O kur dar mano mėgstamiausias kaimynysčių temos žanras – pavadinimai bei jų simbolika. Tokie svajingi ir utopiški. Didmiesčiuose ir aplink juos statomi projektai neretai atspindi ramaus, kaimiško ir jaukaus gyvenimo ilgesį. Pavyzdžiui, Oslo namai, Krivių namai ar Rasų namai. Dažnai kvartalai asocijuojasi ir su gamtos prieglobsčiu, kaip Eglių terasos ar Vilkpėdės šilas, ar vadinami gyvenvietėmis, slėniais ir kalvomis, kaip, pavyzdžiui, Bičiulių gyvenvietė, Užupio kalvos ar Verkių slėnis. Nepamirštant ir į kitus išsvajotus tolius perkeliančių Amber city, Green Hills, North Star, Lighthouse ar Venecijos. Šie pavadinimai, kaip ir gyvenviečių struktūra, retai sukuriami pačių gyventojų, mat tai yra įsikėlimui jau paruoštos formos. Svarbu pabrėžti, kad šių kaimynysčių formavimas yra vykdomas ir diktuojamas nekilnojamo turto rinkos. Kaimynysčių-baldų be atminties gamyba. Net vidinių alėjų ir aikščių pavadinimuose neretai būna „siūloma” kaip juose reikėtų elgtis ar jaustis! Pavyzdžiui, sukuriama „bendruomeninė erdvė”. Suprask, bendruomenė, kaip kažkas, kas gali būti padaryta.

Vieną saulėtą penktadienį bevažinėjant su Monika po priemiesčius, mes kalbėjomės apie paraleles tarp, iš pirmo žvilgsnio, toli viena nuo kitos nutolusių temų: kodavimo terapijos ir aptvertų saugomų kvartalų kūrimosi. Nesugretinama. Viena – iš praeito amžiaus, o kita – 21-ojo. Viena – apie kūno kontrolę, o kita – apie bandymą kontroliuoti teritoriją. Kodavimas yra SSRS palikimas, o uždaros gyvenvietės buvo importuotos iš Vakarų. Vienas reiškinys pasakoja apie vidinius perėjimus, o kitas – erdvinius. Tada, Monika pasidalino įžvalga, kad abu šie metodai siūlo greitus sprendimus vietoj sudėtingesnių, daug laiko ir energijos atimančių procesų. Kaip ir minėjo skyriaus pradžioje cituojamas S. Balčaitės informantas, „tikslo siekimas greičiau, nei tai leidžia aplinka”. Aš pridūriau – ko gero, abu reiškiniai yra apie apsauginius barjerus ir gyvenimą grėsmės akivaizdoje. Skaitydama juodraštį, Vaida atkreipė dėmesį, kad tiek kodavimas, tiek uždaros gyvenvietės yra iniciatyvos susikūrusios iš nepasitenkinimo valstybės ar savivaldybės sudarytomis sąlygomis. Ir dar, mąstau. Šie reiškiniai yra paremti ritualinių veiksmų suteikiamu tikėjimu, kad, atlikus simbolinius žingsnius ir apibrėžus psichologinius druskos ratus, bus apsisaugota kartą ir visiems laikams.

Nuo kada naujų statybų rajonai tapo taip apibrėžti teritorinių demarkacijų? Kodėl? – klausiu aš savęs, kaskart praeidama pro naujų statybų būstų kompleksą. Paklibinu kiemą juosiančios tvoros vartelius, paskaičiuoju, kiek plazdena Vyčių, ar daug stovi ženklų, perspėjančių dėl stebėjimo vaizdo kameromis 24 valandas per parą. Stebiu, kiek įtariai dėbčioja kitoje tvoros pusėje esantys žmonės į mane, per ilgai mindžiukuojančią aplinkui. Bet – tik dėbčioja ir tiek. Ir man dėl to velniškai pasisekė. Prieš porą metų buvau užsikrėtusi romantiška mintimi apie viešas erdves kaip visų erdves, kurias galima skaityti kaip lėtų neredaguojamų debatų ir gestų sankaupas. Semtis iš jų įkvėpimo skulptūrai. Dalintis medžiagomis. Tačiau palaipsniui, it šalta tamsi banga, mane pasiekė kitos perspektyvos.

Gatvės mums nepriklauso ir niekada nepriklausė, kaip nepriklauso ir svarbūs, statulų verti kūnai. Patriarachalinėse kolonijinio paveldo visuomenėse „viešoji erdvė” iš tiesų neegzistuoja. Kaip teigė David Harvey, paprastai viešąja laikoma erdvė būna itin hierarchiška ir sukomercinta. Urbanistė Itziar González Virós atkreipia dėmesį, kad gatvė – tai ne viešoji, o administracinė erdvė, reglamentuojama ir valdoma savivaldybių ir valdžios institucijų. Trumpai tariant, tai, kas lig šiol buvo laikoma viešąja erdve, iš tiesų yra erdvė subraižyta klasių, rasių, lyčių, seksualumo ir negalios linijomis, kur tik baltaodis, vyriškos lyties, heteroseksualus, negalių neturintis tautiškas kūnas gali cirkuliuoti kaip pilnavertis subjektas. Migruojantys, ne baltaodžiai, moteriški ar sumoteriškėję, neheteroseksualūs, įvairiai funkcionuojantys kūnai nuolat patiria įvairias ribojimų, smurto, išskyrimo, sekimo, varymo į getus ir mirties formas. Šios valdymo formos veikia labai skirtingais būdais – per architektūrinius suskirstymus, urbanistines užtvaras, institucinius suvaržymus ir kariuomenę, policiją ar politinę kontrolę. [2]

Tačiau mano atidumas šioms naujoms kaimynystėms neatsirado iš karčios patirties. Veikiau, tai prasidėjo kaip atsitiktinės taisyklės pastebėjimas. Kaip ironiškas žaidimas. O tada, kaip ir šie užrašai, virto apsėdimu. Kartais tyčia užeinu į vieną ar kitą tokį kvartalą ir bandau surinkti uždaros kaimynystės bingo. Išties, bemaž visi nauji statybų būstų projektai būna aptverti nuo likusios aplinkos, įvairiai saugomi, architektūriškai „įsitempę”. Ir ne tik priemiesčiuose, kuriuos daugiausiai apžvelgė mano kalbintos tyrėjos Dovilė Krupickaitė, Gintarė Pociūtė ir Simona Balčaitė. Juk mano, kaip pėsčiosios, akį pirmiausia patraukė kaimyninėje Lazdynėlių g. išdygusios fortifikuotos daugiabučių salos, kurias vis tekdavo apeiti ratu. Tada – „Panoramos” pašonėj ar Savanorių prospekte įsiterpę aptverti daugiabučiai. Demonstratyviai atsiriboję. Nejaugi paradoksaliai mažėjančiam nusikalstamumo lygiui, visuomenė išties tampa vis labiau įsibaiminusi? Ir, pasak S. Balčaitės, „stengiasi savo baimes erdviškai valdyti, socialinės kontrolės technikomis atsiriboti nuo atsitiktinių socialinių kontaktų, kontroliuoti ir „išgryninti” savo gyvenamąją erdvę ir susikurti saugią aplinką” [3] . Kitaip tariant, pasitelkiant erdvės gryninimo ritualus (pvz., fiziniais barjerais, ribojamu patekimu ar aktyviais gyventojų atrankos veiksmais) susikurti homogenišką kontroliuojamą erdvę. Nes išorinis pasaulis, ir, juo labiau, didmiestis, tokie nėra. Ne veltui Jonathan Z. Smith ritualą pavadino „kontroliuojamos aplinkos kūrimo”[4] veiksmu.

Paroda, pamaniau, taip pat yra kontroliuojamos aplinkos kūrimas. Ir ne tik dėl ritualizuoto jos lankymo, ar kūnams primetamos choreografijos bei veiksmų plano. Kaskart, kai man tenka instaliuoti parodą, jaučiuosi it turiu įsirengti namus – juk būtent taip aš nejučia mąstau apie kūrinių išsidėstymą. Paprastai vertinu ekspozicijos vaizdą ne iš įėjimo perspektyvos, o iš giliausio patalpos kampo. Tartum turėčiau užtikrinti, kad parodos objektams yra jauku ir jie nesijaučia pažeidžiami. Paveikslas kaip veidrodis. Ekspozicijos pažiba kaip valgomojo stalas. Gerai dar turėti širmą. Skulptūra, kaip guolis, kurį reikia pasikloti tinkamoje vietoje. Štai pastarosios vietos, guolio vietos, identifikavimo įgūdžio mane išmokė mano šuo. Tad guolį aš surasti moku veik žaibiškai. Saugi, uždara vietelė su geru apžvalgos potencialu. Prašom! Autobuse, svetimuose namuose, miško brūzgynuose, turgaus aikštėj! Žinau, žinau. Menine prasme, tokia taktika parodoje gali būti visiškai neefektyvi ir daugiau pasako apie mano baimes, nei gebėjimus. Tačiau ji visada atneša kontroliuojamos aplinkos jausmą. Galbūt, saugomos uždaros gyvenvietės kyla iš panašaus mąstymo? Grįžimo prie pačių pagrindų. Prie prarasto guolio paieškų.

A. S.: Kaip uždarų gyvenviečių formavimąsi vertina geografai, sociologai ir kiti miestų plėtros tyrėjai?

S. B.: Uždarų gyvenviečių kritinė literatūra visame pasaulyje vienareikšmiškai tai vertina neigiamai. Tai yra darnios miesto plėtros prieštara, nes segreguoja visuomenę. Ir ieškoma būdų, ir mano darbas yra orientuotas į tai, – ką daryti? Tai geografine prasme jis fiziškai skaido erdvę. Tu eini-eini, ir yra kvartalas – ir tu negali praeiti, turi eiti ratu, ir nežinai kiek ten reikės eiti. Ir tada ir atsiranda ta visa diskusija apie teisę į miestą [5] ir panašiai. O, iš socialinės pusės, prasideda diskusija apie socialinę segregaciją.

A. S.: Jūs šiuo metu vykdote didelės apimties tyrimą ir renkate interviu su aptvertų ir saugomų kvartalų gyventojais. Kokie jūsų įspūdžiai, interviu procesams įsibėgėjus? Ar pagrindė jūsų išsikeltus spėjimus apie baimės kraštovaizdį anksčiau rašytame straipsnyje apie miesto baimės teritorinę raišką, o gal paneigė, atskleidė kažką naujo?

S. B.: Na, man labiau parodė situacijos įvairumą. Aš ir straipsnyje taip pat užsiminiau, kad tas uždarų gyvenviečių uždarumas nėra tik fizinė forma. Dar yra uždaras mentalitetas, uždarumas galvoje ir paskui yra uždaras socialinis elgesys. Tad interviu tikslas buvo parodyti ne tą fizinį lygmenį – nes atvažiavus ir taip matai kaip jie apsibarikadavę, – o tą gilesnį. Tai tokių atskleidė įdomių įžvalgų kad čia ko gero apskritai viskas priklauso nuo žmogaus vidinių savybių negu kad nuo fizinio aptvertumo. Bent jau kol kas tai tvirtinasi – neaišku, koks iš to bus galutinis rezultatas ar interpretacija, bet panašu, kad ne tik fiziškai suskaidyta erdvė yra problema. Žmonės nori ne tiek atsiskirti nuo kitų, kiek nori savo erdvę kontroliuoti, ir kad gyventų aplinkui tokie patys žmonės.

Kai ėmiau interviu po kelis žmones iš vienos gyvenvietės, tai jie tą pačią konfliktinę ar kitokią situaciją visiškai skirtingai apibūdina. Ir tada atrodo, kad visai ne ten tos problemos reikėtų ieškot, ne šlagbaumuose ar vartuose. Aš turėjau tokį įtarimą, bet man labiau patvirtino. Ir dar patvirtino kad šitos baimės aš nematau. Na bet žiūrint ką mes vadinsime baimėmis: straipsnyje rašiau, kad ta baimė yra visokeriopa, daug visko savyje apima, tai yra tokia pusė, kur labai ryškiai tai pasireiškia, “kad man čia jokių pijokų, asocialų ir neadekvatų nebūtų” – kur žmogus aiškiai labai nori gyventi išgrynintame, idealiame pasaulėlyje. Tai irgi galima laikyti baime, nes nepripažįsta tos miesto įvairovės. Bet tos kaip tikros baimės, kad aš bijau tų nusikaltėlių – jos nelabai matosi.

A. S.: Aš pastebiu įvairių teritoriją „saugančių” simbolių, ženklų poveikį. Pamačius ženklą dėl stebėjimo ir kitų dalykų, net kai tai nėra privati teritorija, aš pati nejučia suabejoju savo teise į miestą – pradedu svarstyti, ar aš galiu eiti? Užmirštu, ar kaip miestietė turiu teisę praeiti gatve. Turbūt, tokio efekto ir būna siekiama?

S. B.: Taip, ir pavyzdžiui tos pačios butaforinės kameros – dar klausimas, galbūt jos dėl to ir veikia. Jos gali nieko nefilmuot, bet yra kameros ir iškart yra žinutė. Labai buvo juokingas „saugios kaimynystės” vienas atvejis. Tris žmones kalbinau iš vienos to gyvenvietės, kuri buvo pasikabinusi „saugios kaimynystės” ženklą. Iš tų trijų nei vienas negalėjo pasakyti kaip ji veikia. „Ai, ką aš žinau, mačiau tą ženklą, sako, ką čia pirmininkė gal pakabino”, na ta prasme, visiškai jos nėra, ji nefunkcionuoja. Bet ženklas yra ir jis yra suprantamas kaip apsauga. Saugios kaimynystės bumas buvo praeitame dešimtmetyje. Čia ne žmonės patys sugalvojo, čia policijos skatinama priemonė buvo, ir jos finansuojama, tad dėl to viskas suklestėjo, nors paskui ir išsikvėpė. Nes tie visi ženklai veikia labai gerai kaip žinutė. Aišku, kaip mano vienas pašnekovas pasakė, kad čia tik diletantus ir vaikus gali išgąsdinti, bet visa tai yra siunčiama žinutė. Juk realiai jie neveikia. Bet kai žmogus pamato „aha, čia reiškia privati kažkokia teritorija” ar kad „yra stebėjimas vaizdo kameromis” – tad eiti nereikėtų. Bet jei aš būsiu profesionalus nusikaltėlis, tai manęs tai nepaveiks. Bet jei aš šiaip eisiu pro šalį ir galvoju – ar čia užsukt-neužsukt, pamatęs ženklą jau nebeisi.

Po mūsų pokalbio radau savo užrašų kraštelyje neaiškiai suraitytus žodžius, matyt, užrašytus užsisvajojus: Kodai veikia ne tik individo galvoje, bet ir visuomenėje, kuri tuo tiki. Apskritai, ______ veikia ne tik individo galvoje, bet ir visuomenėje, kuri ____ tiki. Ir prisiminiau apie cheminį barjerą sukuriančių medžiagų pakeitimą fiziologiniu tirpalu. Placebo riboženklius. Relikvijas ir relikvijorius. Štai! Kaimynystės tvirtovė, pamaniau, yra reikšmiškai įkrauta erdvė. Erdvė, kuri gali būti tiek išmelsta ir užkoduota pačių gyventojų, tiek paruošta ir primesta iš šalies forma.

2001 metais buvo pastatyta pirma tokia gyvenvietė Lietuvoje – „Bendorėliai” Avižieniuose, Vilniaus priemiestyje. Jie buvo įkurti žmogaus, kuris grįžo iš JAV ir nusprendė pabandyti įdiegti amerikietišką priemiesčio kaimynystės modelį Lietuvoje, mat aptvertų saugomų kaimynysčių vystymo idėja buvo nauja vietos NT rinkai. Nuvykau ten. Ir, prisiekiu, perskaičius šūsnį tyrimų ir aptarus uždaras kaimynystes su įvairiais žmonėmis, vien galimybė pastovėti prie šios gyvenvietės sargybos posto prilygo piligriminei patirčiai. Paprastai mane užplūsta pasipiktinimas. Na, dėl negalėjimo praeiti. Dėl minėtosios teisės į miestą netekimo. Dėl nuojautos, kad su tokiais dariniais kažkas negerai. Bet čia – ne! It relikvijos apžiūrėjimo aplinkybės, tai buvo patirties dalis. Pirmtakė, apie kurią tiek skaityta. Skruzdžių karalienė. Archetvirtovė. Tiek sargybinis, klausiantis, ko čia atvykome. Tiek ženklas „<– Gyventojai / Svečiai –>”. Ir, senojo dizaino laidinio telefono ragelis ant stulpo. Šlagbaumai. Saugios kaimynystės programos perspėjimas. Ir tai, kad draudžiama praeiti toliau sargybinio posto bei galimybė tik iš šio taško pasižvalgyti po „Bendorėlių” namų idilę. Viskas kaip žadėta.

Įvairovė posocialistiniame mieste tampa problema. Siekiama gyvenimo su panašiais. Ribos, sienos, tvoros posocialistiniame mieste pasitarnauja kaip identitetą brėžiantys riboženkliai (Hirt 2012; 134). Hirt (2012; 163) nustatė, jog gyventojai, persikėlę gyventi į aptvertą ir saugomą gyvenvietę, jaučiasi persikėlę į alternatyvų, geresnį pasaulį. Krupickaitės ir Peciukonytės (2011) aptvertos ir saugomos bendruomenės Vilniuje tyrimo duomenys iliustruoja atsiribojimo, privatumo ir bendruomenės paieškos motyvus: „svetimas čia neužeis”, „susirinkę visi daugmaž vienodos socialinės ekonominės padėties”, tvora padeda formuoti bendruomenę viduje. Poreikis ir galimybė „tvarkytis patiems”. Kai nėra pasitikėjimo, jog valstybė ar savivaldybė kaip piliečius atstovaujančios institucijos užtikrina sugyvenimo sąlygas – siekiama atsiriboti į uždarus anklavus, naudojant Ziganelio (2009; 193) sąvoką – moralinę kontrolę keičiant technologine kontrole. [6]

Vienas iš mane neraminusių naujų statybų būstų aspektų buvo Vyčių vėliavų populiarumas. Ši vėliava, lyg vyšnaitė ant torto, įtikinamai užbaigia tvirtovės įvaizdį. Ar tai – pilietiškumo religijos išraiška? Banalusis nacionalizmas? [7] Pareiškimas, kad, net ir atsistvėrę, priklausome vienai didelei įsivaizduojamai bendruomenei? O gal, jei tikėti Arjun Appadurai, valstybei yra paranku, kai kaimynystės [8] neturi kito identiteto, apart valstybinio? Juk kaimynystė – tai irgi kūnas, tik kontroliuojamas ir sąlygojamas kitais būdais.

Modernaus nacionalizmo požiūriu, kaimynystės egzistuoja paklusniems tautos piliečiams inkubuoti ir daugintis, o ne vietiniams subjektams kurti. Modernioje tautinėje valstybėje kaimynystės tėra vietos tautos aproprijuotoms nostalgijoms, šventėms ir minėjimams arba būtina sąlyga naujų tautiečių gamybai. Kaimynystės kaip socialiniai dariniai kelia didelį rūpestį tautinei valstybei, kadangi jose dažnai esama didelių neapibrėžtų erdvių, kur tautiškumo metodikos (kontracepcija, vienoda kalba, ekonominė drausmė, komunikacijos našumas ir politinė ištikimybė) gali būti silpnos arba užginčytos. Tuo pačiu, kaimynystės – tai politikų ir partijų lyderių, mokytojų ir kareivių, televizijos technikų ir ūkininkų šaltinis. Kaimynystės yra būtinos, net jei kartais ir yra nepatikimos. Tautinės valstybės projekte kaimynystės simbolizuoja nuolatinį entropijos ir atotrūkio šaltinį. Todėl jos privalo būti beveik taip pat kruopščiai kontroliuojamos, kaip ir valstybės sienos. [9]

O žmonės, su kuriais teko kalbėtis, į visus šiuos klausimus atsakė panašiai. „Nėra pagrindo taip manyti”. „Gal čia dėl Benedikto Vanago”, gūžtelėjo pečiais pora žmonių. Iš tiesų, žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje Vyčio išpopuliarėjimo pradininku yra laikomas lenktynininkas Benediktas Vanagas. Jis 2013-aisiais metais dalyvavo Dakaro lenktynėse, kur pirmą kartą ant savo automobilio turėjo Vyčio lipduką bei nuo to laiko įdėjo nemažai pastangų šio ženklo populiarinimui. Bet vienas žmogus nesukurs masinio reiškinio, jei ore jau netvyro kažkas, kas leidžia tam išplisti. Na, bet gal. Gal tai – mano asmeninė konspiracijos teorija. Padidėjęs jautrumas nacionalizmo temai. Tie, kurie nesijaučia iki galo savi, visada žino, kam skambina šie varpai. Net jei „tai nieko tokio nereiškia”. Net jei šie ženklai tampa tik automobilio dekoru, tik nekilnojamo turto papuošimu, tik peizažo dalimi. Skaityk, tiesiog gamta. Ir taip toliau. Nejaugi labiausiai politiško šalies simbolio mirgėjimas miesto erdvėse, paradoksaliai, neturi pagrindo būti laikomas politišku? Ši ironiška mintis sutapo su nepolitinio miesto samprata, apie kurią sužinojau tik kiek vėliau.

[1] Gyventojo iš uždaros ir saugomos gyvenvietės žodžiai. Tai – citata, kuria su manimi pasidalino Simona Balčaitė. Kalbėdamasis su S. Balčaite informantas samprotauja, kaip atsiranda žmonėms noras gyventi uždaroje gyvenvietėje.

[2] Preciado, B. Paul. Year in Review: When Statues Fall.Translated from Spanish by Michele Faguet. Artforum: December 2020, Vol. 59, No. 3.

[3] Balčaitė, Simona. Miesto baimės teritorinė raiška: uždarų gyvenviečių sklaida Lietuvoje. Vilniaus universitetas, FSF Sociologijos ir socialinio darbo institutas, 2020.

[4] Jonathan Z. Smith, “The Bare Facts of Ritual,” Imagining Religion: From Babylon to Jonestown. Chicago: University of Chicago Press, 1982.

[5] Sloganas, pirmą kartą pavartotas Henri Lefebvre 1968-aisiais knygoje „Le Droit à la ville”, kviečiantis sukurti alternatyvią miesto viziją, kuriame gyventojai turi teisę patys valdyti miesto erdvę. Ši idėja buvo perimta socialinių judėjimų, aktyviai kovojančių prieš kapitalizmo įtaką miesto erdvių, socialinių sąveikų ir prieinamumo suprekinimui.

[6] Čiupailaitė, Dalia. Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 31(2), 2012.

[7] „M. Billigas, nesutikdamas su tokiu nacionalizmo termino taikymu, pasiūlė karštojo nacionalizmo – nacionalizmo apraiškų, bandant išsikovoti nepriklausomybę – ir banaliojo nacionalizmo – nepriklausomoje, suverenioje, pripažintoje valstybėje tarpstančio kasdienio ir beveik nepastebimo nacionalizmo apraiškų – perskyrą. Ją jis įvardijo ir per vėliavos, kuria aistringai mojuojama, bei vėliavos, kuri praktiškai nepastebimai kabo ant valstybinės institucijos sienos, įvaizdžius. Tokią skirtį autorius grindžia prielaida, jog nacionalizmas globaliame pasaulyje niekur nedingsta, bet dažnai yra nepastebimai inkorporuojamas į kasdienio gyvenimo praktikas, įtvirtindamas status quo.” Ištrauka iš Monikos Gimbutaitės magistrinio darbo: Gimbutaitė, Monika. Vyčio simbolio vartojimas, 2013–2019: Politikos ir medijų magistro studijų programa, magistro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovė dr. N. Arlauskaitė. – V., 2020.

[8] Arjun Appadurai kaimynystės sąvoką naudoja teritorinei bendruomenei apibrėžti apskritai. Mano vartojama kaimynystės sąvoka gali į ją įeiti, bet taip pat gali įeiti ir daug kitų darinių.

[9] Appadurai, Arjun. Modernity at Large: Cultural Dimensions of Globalization. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1996.