Michael Kimt paroda „Grynoji spalva“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Sausio 14 d. 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Michael Kimt paroda „Grynoji spalva“. Parodą atidarys menotyrininkė Laima Kreivytė ir filosofas Kasparas Pocius.

Michael Kimt/ Mykolo Kimčio tapyba

Mykolo kelias į tapybą – netradicinis, kaip ir jo paties asmenybė. Jis nesimokė akademinių dailės pagrindų, nebaigė meno mokyklų ir akademijų. Ir tapo jis palyginus neilgai – apie penkerius metus, bet jau sukūrė dėmesio vertų darbų. Kuo įdomūs Mykolo paveikslai? Jis drąsiai eksperimentuoja, užsiima meniniu avantiūrizmu ir nebijo įtakų. Tuo pačiu jis visgi nebando savęs įsprausti į kokį nors atpažįstamą vienodą stilių. Žvelgiant į platesnį meno pasaulio kontekstą, Mykolo tapyba artima praeito amžiaus pirmos pusės vokiečių ekspresionizmui, kuriam būdinga atvira, dramatiška spalva ir abstrahuotas, dinamiškas ir ekspresyvus piešinys bei kompozicija. Kartais jo paveikslai priartėja ir prie vėlesnio, abstrakčiojo ekspresionizmo stilistikos, yra sąsajų ir su italų, vokiečių bei austrų „naujųjų laukinių” srove, pasireiškusia praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, užgimusia kaip opozicija postmodernistinio meno neįgalumui, konceptualizmo sterilumui ir tapybos, kaip tokios, laidojimui. Ryškūs spalvų deriniai, spontaniška kompozicija ir psichologinė įtaiga – ryškiausi Mykolo tapybos bruožai. Akį traukia ir žadina mintį intriguojančios abstrakcijos, tačiau yra ir puikių natiurmortų bei portretų – pastarieji ypač įtaigūs ir išsiskiria originalia menine išraiška. Autorius nekopijuoja portretuojamojo, bet sukuria psichologinę nuotaiką ir dramatišką personažą. Nesunku pastebėti, kad paveiksluose koloristinę įtampą kuriančios dominuojančios spalvos – raudona ir mėlyna – tarsi atkartoja egzistencinę fizikos ir metafizikos įtampą, kurią jaučia kiekvienas jautresnės sielos ir guvesnio proto žmogus. Ko gero todėl visuose paveiksluose, kokio siužeto jie bebūtų, ryškus paties menininko vaidmuo – tai ženklina neįmanomas nepastebėti autoriaus parašas. Šioje vietoje turime palikti žiūrovui laisvę interpretacijai – „ar save per pasaulį, ar pasaulį per save”? O gal meną ir ženklina visų pirma tai, kaip kūryboje išreiškiama ši sandūra? Ta prasme Mykolo asmenybė – neatsiejama jo kūrybos dalis – per meną kurti patį save, savo pasaulio matymą, o tuo pačiu pakviesti žiūrovą pasinerti į kitokį pasaulio pavidalų suvokimą.

Tomas Kiauka

Autorius apie parodą:
„Spalva, o tiksliau grynoji spalva yra neatsiejama mano kūrybos koncepcijos dalis, todėl ir parodą pavadinau būtent taip. Spalva kaip konceptas, kaip ekspresija yra visiškai senas reiškinys dailės istorijoje, tačiau aš ir nesiekiu būti nauju, o net priešingai – karštligiškai vaikausi to, kas sena. Suvaldyti tą spalvos tradiciją – tai mano užduotis. Jūsų užduotis perskaityti ir išartikuliuoti, kokias emocijas ar idėjas užkodavau savo kūriniuose. Vienintelis tikras kritikas yra žiūrovas. Be žiūrovo nebūtų nei kūrėjo, nei jo kūrinių.”

Paroda veiks iki sausio 28 d.