Ploni barjerai

 

Miela skaitytoja,

Prisirpęs persikas yra vienintelė rankinė granata. Beje, vienoje iš daugybės savo pradžių, pirmasis granatmedžio vaisius irgi buvo bomba, mesta į besituokiančią porą. Ji nesprogo, ir jaunavedžiai iš jaučio kraujo balos susirinko sėklas. Mes mainų ir lentynų sistemose renkamės švarius, bekvapius vaisius – sunokę tarp kūnų, jie mus saugo ir maitina.

Tokiu etiudu pradėjau savo laišką būsimiems šio Artnews.lt numerio autoriams. Baigiantis vieneriems metams, tai buvo vienintelis būdas galvoti apie kitus, o dabar atrodo vienintelis būdas kreiptis į tave. Asmeniškumas – kalėjimo kamera, ir mielai nestatyčiau tavęs į šią padėtį, bet mes dar labai neįgudę, ir akis į akį tebėra geriausias kelias link daug daugiau dalyvių ir veiksmų.

Ploni barjerai yra delno oda, prezervatyvo sienelė, kalkinis popierius, kūrybinė krizė, trapi sveikata, aršus artumas, pavojaus paviršius – ir tai tik keli. Įvertinus šių membranų būklę, išmuštą dabarties ir istorinių puolimų, nuvilnijo kolektyvinio skausmo banga. „To be able to think, one must first have been a friend, a lover“[1] – intelektas ir intuicija gyvena tame pačiame name, bet kiekvienam tokiam namui gresia pavojus, kol įmanoma mirti nuo AIDS, policininko kulkos, vyro kumščio ar institucinės klaidos.

 Ši pavojaus nuojauta ir emocinės mobilizacijos poreikis atsispindi ne tiek konkrečiuose menininkų darbuose – jie jau seniai iššaukiami, jei neparodo sąžinės – kiek kalbose, paieškose ir rūpesčiuose. Visų mūsų informacijos šaltinis e-flux sudarė vadovėlį – rinktinę „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“. Joje pasakyta viskas, ko labiausiai reikia: kad vienintelis kelias į Marsą – beribė vienatvė; [2] kad savininkiškai, net jei artimai, dviejų taškų sueičiai pribrendo metas tapti takiu, visa smelkiančiu trans-intymumu;[3] kad dauguma mums pažįstamų rezistencijos formų, oponuojančių našumo prievartai, pačios yra itin energingos, nuvertinančios tylėjimo ir neveiklos efektą;[4] o galiausiai – ir gražiausiai – kad menas yra įsimylėjęs aštuonkojis, mąstantis – ne vien veikiantis – visomis savo galūnėmis.[5]

Tų minčių jungtis dar neįvardinta nei pavadinime, nei čia, bet ji yra tas svarbus ir keistas dalykas, leidžiantis jausti nebe kitą, o kitam. Empatija suvokiama ne tik kaip būklė, bet instrumentas, net pati sau darbas – kažkas, kas gali pastatyti visus ant rizikos briaunos, o atvirumą ir nuovargį paversti galingiausia pasipriešinimo jėga. Jeigu ateitis visgi priklauso ne kodo eilutėms ir robotų anatomams, o emocinio ir tarpžmogiško darbo klasei,[6] tai menininkų laukia įdomūs laikai. Kita vertus, vis dar aktualus tas koktus kalambūras, kad dirbtinis intelektas prakiša organiškam kvailumui, tad ateitis gali būti ir labai nerami. Juolab, kad yra ko mokytis: VDA galerijoje „5 malūnai“ veikiančioje Žygimanto Augustino studentų parodoje „Empatija / Apatija“ yra labai gražių darbų, atsidūrusių sekliame pasakojime, kuriame ši stipri ir problemiška galia vis dar suvokiama kaip metaforų šokdynė ar emocinė labdara.

Bet ateitis yra ir tai, ką jau išgyvename kaip dabartį, ir čia ne man vienai aktuali Jenny Holzer. „We are not surprised“ galima kartoti per miegus. „It is in your self interest to find a way to be very tender“ – galėčiau irgi, bet nenoriu moralizuoti. Verbalinės jungtys neteks prasmės, jei iš jų gaminsime minios skanduotes, vaikai niekada neužaugs mokomi, kaip tai turėtų daryti. Kol rašau tau, Sky Hopinka „vdrome“ platformoje pristato savo filmą „Dislocation Blues“, kuriame asmeniškai ir kūniškai fiksuoja Stovinčios uolos protestą prieš naftotiekio tiesimą Šiaurės Dakotoje. Menininkas oponuoja dokumentikos objektyvumo ambicijai, užkraunančiai ant ir taip marginalizuotų veikėjų pečių nepakeliamą reprezentacijos naštą. „Čia mums“, sako jis, naujų faktų tikrai neišmoksite – bet daug svarbiau tai, kad visada galite prisijungti.[7]

Panašiai, miela skaitytoja, jaučiuosi pristatydama šį, save dar pildantį Artnews.lt numerį. Nors dėjome visas pastangas, kad nebūtų išvengta informacijos, kažkas liko visiškai mums, sau, glotnaus ir reikalingo – kažkas, už ką nebesusimokėsi valstybine valiuta. Uždarumo pripažinimas gelbėja labiau, nei pretenzija į viską, kas vienoda bei atvira, artumas mus izoliuoja, bet išmoko kvėpuoti pro žaizdas. Net kai pati jaučiuosi kaip išskrosta žuvis, guodžia ant stalo gulinti pernokusi pitaja – minkšta, sodri, raudona ir sultinga kaip širdis. Vieną dieną mokėsiu ją išlukštenti nebenaudodama peilio.

Jei mūsų laukia neramūs laikai, pasitikime juos su persikais rankose.

[1] Byung-Chul Han, „Agony of Eros“, The MIT Press, 2017, p. 53

[2] Hu Fang, „Dear Navigator“, in: „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 66

[3] Tavi Meraud, „Iridescence, Intimacies“, in: „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 146

[4] Jan Verwoert, „Exhaustion and Exuberance: Ways to Defy the Pressure to Perform“, in: „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 192

[5] Chus Martinez, „The Octopus in Love“, „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 253

[6] Livia Gershon, „The Future is Emotional“, in: https://aeon.co/essays/the-key-to-jobs-in-the-future-is-not-college-but-compassion ; [tikrinta 2017 01 22]

[7] Sky Hopinka kalbina Carly Whitefield, http://www.vdrome.org/, [tikrinta 2017 01 22]