Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininke tapo menininkė Vilma Samulionytė
Naujoje MO parodoje – nuo savipagalbos praktikų iki sąmokslo teorijų
Vaikinai, mėlynos gėlės ir sienos kaip naktiniai gyvūnai: Šiuolaikinio meno centro parodos Prancūzijoje
Apie istoriją, gijimą ir trapumą: pirmoji Sapiegų rūmų paroda „Užuovėja“
Menininkė Ance Eikena: daugeliui mūsų kartos žmonių tėvas panašus į Dievą, nes jo fiziškai nėra
Artnews.lt kviečia tapti Contribee remėjais
Garso kūriniai Sapiegų rūmams – dialogas su vaizduote ir istorija
Slovėnijoje pirmą kartą pristatoma skulptorės Marijos Šnipaitės personalinė paroda
Eksperimentų platforma kviečia architektūros kūrėjus tyrinėti besikeičiančių Vilniaus ir Paryžiaus miestų aktualijas
Leidyklos „Six Chairs Books“ atviras kvietimas
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus pristato pavasario sezono programą: iki šiol neeksponuoti kūriniai, naujas žvilgsnis į lietuvių menininkų kūrybą ir nacionalinis paviljonas Venecijoje
II–oji tarptautinė meno trienalė „Nenuspėjamos ateitys. Vanduo“ kviečia menininkus teikti paraiškas
Jovitos Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai“ VDA „Titanike“
Lapkričio 8 – 20 d. VDA parodų salėse „Titanikas” veikia Jovitos Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai“.
Lapkričio 11 d., 14.00 val., VDA parodų salės „Titanikas” II aukšto salėje Dailės krypties meno doktorantė Jovita Varkulevičienė gins meno projektą tema „Kūrybinis procesas dailės terapijos taikymo aplinkoje”.
Manau, kad kiekvienas meninininkas, juo labiau tapytojas, yra paniręs į nuolatinę aplinkos ir savo reakcijų į ją stebėseną, o gyvas įsitraukimas ir dalyvavimas vykstančiuose dabarties procesuose gali stipriau ir autentiškiau veikti jo kūrybinę raišką. Man taip pat svarbi supanti aplinka, konkreti vieta, tos vietos situacija, o tam tikros dienos ar akimirkos nuotaikos fiksavimas drobėje tampa ne tik regimosios, bet ir mano vidinės tikrovės atspindys.
2000-aisiais metais įsitraukimas į savanorystę psichiatrinėje ligoninėje, socialinės globos namuose padarė stiprią įtaką mano asmeninei gyvenimo sampratai. Sunku buvo atsiriboti ir likti tik stebėtoja ar „nebylia” pagalbininke, todėl stengiausi aktyviai įsitraukti į minėtų įstaigų kasdienį gyvenimą: organizavau kūrybines veiklas, parodas, kartu tvarkiau aplinką, padėjau kasdieninėje ruošoje. Problemos, susijusios su šia konkrečia vieta, yra unikalios ir išskirtinės, reikalaujančios ypatingo ne tik emocinio susitelkimo, bet ir specifinių žinių. Stebėjau, analizavau, stengiausi suprasti, pajausti vietos autentiškumą. Palaipsniui įgytos žinios ir patirtis padėjo išsiugdyti tam tikrą jautrumą, kaip elgtis, kaip pritapti esamoje aplinkoje. Pajutau, kad šiuose santykiuose svarbi asmeninė atsakomybė už kiekvieną mano vykdomą veiklą ar sukurtą kūrinį. Todėl, organizuodama kūrybines veiklas, stengiausi vengti negatyvaus poveikio, netrikdyti įprastai vykstančių procesų, o apie socialiai pažeidžiamų asmenų padėtį kalbėti spalva, ženklu, užkoduotu vaizdiniu. Socialinė praktika kaip meno forma suteikė man galimybę pažvelgti ir analizuoti šią situaciją „iš vidaus” bei, įsiliejus į bendruomenės kasdienį gyvenimą, viešinti situaciją atsakingai parinkta menine forma.
Specifinė, komplikuota aplinka, joje besimezgantys ryšiai, kūrybinės situacijos bei patirto vyksmo interpretacija tapyboje šiandien suvokiu kaip vientisą estetinę erdvę. Įsitvirtino tam tikras kolektyvinio kūrybos proceso ir individualios kūrybos estetinis suvokimas, padedantis išgyventi ir išreikšti kasdienio gyvenimo prieštaravimus. Portretų cikle „Paribio portretai” nesistengiu įamžinti konkrečių žmonių, tiesiog bandau vizualizuoti atmintį – to momento būseną, pavidalą. Mano tapybos tikslas ne atvaizduoti kūną, tai yra tradiciškai suvokiamą portretą, bet atskleisti portretuojamojo būseną, nors kita vertus – tai tik mano individualus, asmeninis požiūris į žmogų.
Jovita Varkulevičienė
