.

Hibridinių inversijų refleksijos. Peizažas vs. natiurmortas

hibridines inversijos_planktono teorija

2011 m. prasidėjęs kasmetinis VDA Nidos meno kolonijos Interformato simpoziumas savo koncepcija bei pavadinimu pataikė į patį laiko tėkmės epicentrą ir tapo vizionierišku bent keleto jį kontekstualizavusių reiškinių atžvilgiu. Kaip dažnas simpoziumo dalyvis ir štai jau antrus metus iš eilės – apžvalgininkas, šį kartą mažiau dėmesio skirsiu jo programai, eigai bei detalėms. Šiokia tokia laiko perspektyva, įvadinė įžvalga bei šių metų simpoziume apmąstyta hibridiškumo tematika – „hibridiškos prigimtys ir gamtos“, anot patikslinančios paantraštės, įkvepia keletui labiau teorinio pobūdžio apibendrinimų. Jeigu būsime įtikėję tuo, kad iš tiesų kreipiame žvilgsnį į hibridiškus peizažus (kaip kad suponuoja simpoziumą lydinčios parodos pavadinimas), tada tekstą reikėtų skaityti kaip tą žvilgsnį į artimesnę perspektyvą sugrąžinantį natiurmortą. Ar bent jau jo atspindį…

Pavadinimas neabejotinai susijęs su mūsuose tvirtą institucinį pagrindą įgavusia tarpdiscipliniškumo sąvoka. Turime aktyviai veikiančią Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą, su ja besitapatinančių menininkų, kuratorių ir meno kritikų bendruomenę, tarpdiscipliniškumo sampratą pagrindžiančių, jo specifiką nusakančių teorinių darbų ir visą aibę sunkiai identifikuojamų kultūrinių praktikų, kurioms institucinis patvirtinimas ne itin rūpi, tačiau žvelgiant „per diskurso tinklelį“ jos neabejotinai patenka į šia samprata apibūdinamą traukos lauką. Terminas paplitęs ir tarptautinėje vartosenoje, tačiau programišką ir metodišką jo įtvirtinimą bei praktinį veiksnumą galime laikyti išskirtiniu lokalios meno scenos bruožu. Nors pastarasis teiginys buvo ne kartą kvestionuotas pačių tarpdisciplininio meno kūrėjų, laikyčiau šiuos kritinius epizodus identiteto permąstymo gestais.

Mąstant apie šiuolaikinio meno praktikas, gvildenančias hibridiškumo temą, reikėtų grįžti prie jų kalbą ir išraiškos priemones nulėmusių prielaidų. Per keletą metų lokalioje ir tarptautinėje meno scenoje nuvilnijo keletas tendencijų, apibūdinamų emancipacinio, strateginio ir taktinio pobūdžio terminais, suformuluotais šio nerimastingo bruzdesio vėliavnešių. Tai akseleracionizmas ir antropocenas. Akseleracionizmas, tiesa, laiko atžvilgiu buvo pirmesnė sąvoka ir, tam tikra prasme, ruošė dirvą dažnai radikalioms, iki tol sunkiai įsivaizduojamoms antropoceno meninėms praktikoms bei jį pagrindžiančiam diskursui. Pirmasis terminas yra politinis. Jis suformuluotas kaip radikalus atsakas vėlyvojo neoliberalistinio kapitalizmo agresijai ir siūlantis visą pluoštą taktinių priemonių jos įveikai. Remdamasis prielaida, kad kapitalizmo logika grįsta nevaldomomis eksponentėmis, besaike implozija, visų jai prieštaraujančių reiškinių inkorporacija, plėšriu ir nomadišku metamorfiškumu, akseleracionizmas radikaliai savinasi, perima, imituoja visas šias strategijas, forsuodamas jų efektus ir artindamas kritinę būseną, kai jos tampa nebeveiksnios. Opoziciją čia keičia mimikrija arba superimpozicija, atsisakymą įsitraukti ir siekį kurti alternatyvą – infiltracija ir groteskiška tiražuojamų modelių, tendencijų, vaizdinių, ideologinių ir propagandinių schemų subversija. Tai trauminė strategija, tačiau kaip tokia ji yra kraštutinė ir itin mobilizuojanti. Tiesa, niekas nėra iki galo tikras dėl jos galutinių pasekmių ir šalutinių efektų. Panašu, kad dažnai sustojama kažkur pusiaukelėje – forsuojami egzistuojančius modelius kvestionuojantys ar netgi krizės link pastūmėjantys gestai tam tikru momentu išprovokuoja atsakomąjį derybų, kompromiso, dialogo poreikį. Akseleracionistinis įtrūkis tokiais atvejais yra veiksmingas ginklas, galiausiai iššaukiantis adekvačią reakciją ir įrodantis, kad akla, mechanizuota inercija nėra vienintelis įmanomas vektorius, o bendrabūvio perspektyva bei ateities horizontas yra šis tas universalesnio nei ekonominių kriterijų suma, ir dėl to jis privalo būti apsaugotas nuo nuožmaus redukcionizmo, bendražmogiškų faktorių ignoravimo, žvėriškos socialinės inžinerijos mašinos. Tačiau, kaip ir visos emancipacinės strategijos, akseleracionizmas turi savo kainą. Jo negatyviosios, šešėlinės pusės nusipelno atskiro kritinio dėmesio ir jo susilauks, kai pabandysiu aptarti savo požiūrį į situaciją, kurioje atsidūrė tos meno pasaulio diasporos ar net ištisi jo konglomeratai, kurie pasidavė akseleruojamų deviacijų, nuokrypių, simuliacijų, mimikrijų, transgresijų ir metamorfizmų žavėjimams.

Panašu, kad antropoceno raktažodis veiksnus tik tam tikrame apibrėžtame kontekste, kurį reikėtų sieti su šiuolaikinio meno lauku ir tam tikromis, vėlgi – tarpdiscipliniškumo prielaidomis grindžiamomis – šiuolaikinės filosofijos atmainomis. Tačiau šis slėpiningas diskursas, kupinas naujadarų, nutylėjimų, paraščių, potencijų ir šešėlių, gali būti interpretuojamas ir kur kas platesnėje filosofinėje dabarties reiškinių panoramoje. Neatsispiriu pagundai jį aprašyti pasitelkdamas akivaizdžias retorines hiperboles ir spekuliatyvią istoricistinę perspektyvą. Neverta ir sakyti, kad požiūris į istorines analogijas tokiame diskurse, o taip pat ir į istorinio pasakojimo vientisumą, universalumą, tęstinumą bei aktualumą, anaiptol nėra vienareikšmiškas. Panašu, kad tokia komentaro išeities pozicija jau pati savaime verčia jį kontrargumentu. Nenoriu slėpti ir savojo skepsio, atsargumo bei ironijos, neišvengiamai atbundančios stebint, kaip vėl ir vėl iškviečiama pretenzingo patoso šmėkla, o su ja – atgaivinami makiaveliška veidmainyste grįsti tikrovės konstravimo, reprezentavimo ir simuliavimo receptai.

peizazas ar natiurmortas 3_web

Peizažas ar natiurmortas? Scena iš simpoziumo

Antropocenas į šiuolaikinio meno sceną įžengė plėšrūno pavidalu. Mesdami iššūkį humanistiniam antropocentrizmui, pastarojo atžvilgiu antropoceno iniciatoriai pasirinko chameleonišką laikyseną: retoriniais kontrapunktais šią spekuliatyvią teorinę laikyseną pagrindžiantys argumentai galėjo išsidėstyti tiek aplink klasikinį antropocentrizmą kaip tam tikrą atspirties tašką, tiek dialektiškai jo atsižadėti kaip represyvios, anachronistinės pasaulėžiūros, neatlaikančios įvairaus pobūdžio kritikos (poststruktūralistinės, postkolonijinės ir kt.). Nujaučiama šio teorinio darinio apologetų giminystė įvairiomis mistifikacijomis garsėjantiems šėliojančių bendraminčių sambūriams (pavyzdžiui, patafizikų būreliams ir pan.) leidžia apie jį perdėm neįpareigojančiai mąstyti įvairiausių metatrajektorijų šviesoje. Neretais atvejais antropoceno paradigmos siejasi ir su akseleracionizmo strategijomis, taip išvedant išties monstriškus, chimeriškus darinius.

O štai ir žadėtas impozantiškasis antropoceno interpretacijos etiudas… Mąstydami istoricistinėmis analogijomis, galėtume improvizuotai tarti, kad jame retoriškai sumišo fragmentiškai ir oportunistiškai įsavinamas antikinis iškilmingumas; šešėliais ir entropija dangstytas viduramžiškas fikcijų, žinių ir pojūčių labirintas, iš kurio negailestingai eliminuoti aiškiau matomi horizonto bei vertikalės orientyrai; ambicinga retroaktyvi renesansinė neohumanistika, besikėsinanti į institucinį karkasą, reglamentuojantį šiuolaikinį žinojimą; barokiškas koncepcijų ir paradigmų metabolizmas; primygtinai nevienareikšmiškas ir visada efemeriškas (pseudo)estetinis manieringumas; kone klasicistiškai nepajudinamas ir savimi besididžiuojantis šių kontraversiškų darinių legitimumas; industrinio mastelio besigviešiančios „švietėjiškos“ aspiracijos, šiukštu „nebraukiančios prieš plauką“,– vadinasi, ir toliau steigiančios socialinę stratifikaciją ir funkcionalią fragmentaciją; metodišku įtikinėjimu ir mistifikacijų kerais įtvirtinami romantinių pseudo-ideologijų atspindžiai ir jų efemeriškas nepastovumas; manifestiškai inovatyvus modernumas, disonansiškai derantis su negatyviomis modernybės inversijomis; pragmatiškai pasitelkiamas poststruktūralistinės kritikos instrumentarijus ir dar baugesnės „juo kritikuojamų“ galios struktūrų pamėklės. Pridėkite hipotetinį privilegijuotą disponavimą totalia deterministine galia pasižyminčiomis naujausiomis technologijomis (įskaitant stebėjimo ar nanotechnologijas, genų inžineriją, biokibernetiką) bei laiko skalėje paskirstytą koncentruotą interesų paketą, ir, nepriklausomai nuo vertybinės orientacijos, jus pamažu turėtų išmušti šaltas prakaitas.

Bet nebūkime naivūs. Jeigu šis demonstracinis naratyvas iš tiesų turėtų rimtą pagrindą, iš jo kylantys tikrovės siužetai jau seniai būtų įgyvendinti. Tačiau problemos tai nepanaikina. Tokia strategija ir toliau tęsia modernybei būdingą uždarą eksperimentinę grandinę. Ji taip pat atskleidžia trivializuotus galios mechanizmus. Ideologiškai apeliuojant į tai, kad tik intensyviai forsuojant ir parazitiškai ardant galima fundamentaliai plėsti pažinimo ribas, mazochistiškai krentama į sau rafinuotai spendžiamus nuolatinių perturbacijų spąstus. Kaip fotografijoje, atradimai daromi tik negatyvo-pozityvo principu, subjektą tokiu būdu stumiant į nepertraukiamą trauminių patirčių grandinę, simuliuojant neva anestezuojantį jų galutinį rezultatą. Vadovaujantis klasikinės psichoanalizės prielaidomis, nepasitikima ašine substancija, subjekto autonomija, vientisumu kaip duotybe. Pati psichoanalizė, savo ruožtu, užuot atlikusi terapinę funkciją, tampa kovos dėl poveikio lauko segmentu. Intensyvumo kategorija, užuot būtų kreipiama lengvumo ir gravitacijos įveikos link, tampa pavaldi atgrasymo, įjunkymo, gramzdinimo mechanizmams. Menininkas-agentas, menininkas-neurotikas, menininkas-eksperimento iniciatorius ir subjektas klaidžioja dirbtinėje žodynų, vaidmenų, sampratų, patirčių, nuotolių aibėje. Dažnai būdamas tik išlaikytinis, jis paklūsta iš anksto jam numatomoms veiksmų programoms ir lūkesčiams. Sutapdamas su įprastiniais prijaukinimo mechanizmais, jis mielai tapatinasi ir su privilegijuotojo vaidmeniu, prisiimamu dažniausiai net ne jo paties iniciatyva. Menininką atgrasinant nuo labiau apibrėžto socialinio statuso jis tampa itin pažeidžiamas sąmonės vektorių, socialinės laikysenos, geismo ir poreikių ekonomikoje. Nomadiškai grimzdamas į paprastai gana apibrėžto teminio lauko deviacijas, jis tiražuoja modelius ir artefaktus, kuriuos, profesinės sėkmės atveju, pavyksta paversti kotiruojama simbolinių mainų valiuta. Ne itin dažnai jam pasiseka pateisinti intelektualines ambicijas. Tiesą sakant, trivializuotame pasaulėvaizdyje intelektualumo kategorija stumiama į antrinį planą, pirmenybę užleidžiant ne perdėm reflektuojamoms romantizuotoms nomadiškoms aspiracijoms, mados pasauliui ar holivudinei žvaigždžių sistemai būdingiems glamūriniams įvaizdžio fetišams. Geriausiu atveju, jam tenka tam tikroje nišoje kuriamo patrauklaus, pernelyg neįsitempusio socialinio moderatoriaus vaidmuo (kas, kiek ironizuojant, galbūt ir yra „visai ok“). Ir vis dėlto, mano manymu, tai yra meno ir menininko statusą įvairiais požiūriais diskredituojantys veiksniai. Tad šia prasme ką tik aptartų hibridinių, akivaizdžiai perdėtų ir groteskiškų meninių strategijų atžvilgiu negaliu užimti vienareikšmiškos pozicijos. Išreikšdamas pasidygėjimą man atgrasiam patetiškam, agresyviam ir invaziškam manieringumui, turiu pripažinti jų eksplicitinio pobūdžio kritinį efektą. Tačiau nenustoju mąstyti apie opozicijas, alternatyvas ir jas atitinkančių praktikų bei laikysenų precedentus.

peizazas ar natiurmortas_web

Peizažas ar natiurmortas? Scena iš simpoziumo, dronografija

Grįžtant prie abejonės antropocentrine ontologija, šiuolaikinio meno scenoje toks jautrumas gan aktyviai eksploatuotas ir neseniai nuvilnijusioje spekuliatyvaus realizmo estetikos bangoje. Kalbant apie subjektyvią tokių meninių praktikų patirtį, bandyta dar kartą nauju neokonceptualizmo gūsiu, romantiškai ir poetiškai (tai, be kita ko, ir gana lietuviška) į tam tikrą metafizinį lygmenį kilstelėti besiklostantį reginį, akistatą su daiktu, jos prasmę, momento įtaigą. Jis patiriamas tik pasitraukus iš santykio centro, subtiliai kvestionuojant subjektyvias išankstines jo prielaidas. Tokiu būdu dažnai visa kas padvelkdavo trapia elegancija. Tuo tarpu instituciniu požiūriu ir čia nepavyko išvengti šalutinių efektų, mat užkrėstas pragmatine logika, spekuliatyvusis realizmas įtvirtino ezoterišką artefaktų ir indeksų apytakos sistemą, kurią galima prilyginti mitologizuotam (ir privilegijas užtikrinančiam) paštui. Tokiais atvejais į išretintą ir nesuinteresuotą konceptualios įžvalgos šviesotamsą neišvengiamai įsiskverbia grubus spekuliacijos (buitine prasme) šešėlis.                  

Kalbant apie VDA Nidos meno koloniją, dera pasakyti, jog pats regionas, o ypač Parnidžio kopos kaimynystė, duoda savitą toną ir ganėtinai įpareigoja. Gali pasirodyti, kad steigiu kone ortodoksišku autentikos ilgesiu paremtą santykį su vieta bei jos specifika. Ir išties, kontrastas, patiriamas vieną rytą skaitant Tomo Sakalausko „Čakoną“ (mano giliu įsitikinimu, sukrečiantį vietos paveldo dokumentą), o kitą rytą virš galvos sklandant videodronams, varo į beviltišką šizofreniją. Nors neišpasakytai kompleksiški šiuolaikiniai diskursai, jų konfigūracijos tikrovėje pripratino kone kiekvieną iš mūsų iki neįsivaizduojamo lygmens toleruoti šizonomadiškus dreifavimus kažkur pasąmonės gelmėse ir iš jos į išorę išverstose regimybėse, neįtikėtinas horizonto aiškumas bei sąmoningai įkyrios nuo jo tolinančios manipuliacijos tiesiog varo į neviltį. Jeigu norite, vadinkite tai ideologiniu konfliktu. Bet tokiu atveju nedrįskite deklaratyviai postuluoti heterogeniškos, pasirinkimu bei sąmoningu konsensusu grįstos laikysenos, kurią neva atstovaujate, nes šia veidmainyste nepatikėtų ir penkerių metų vaikas.

Jeigu iš manęs reikalautumėte konkretesnės įvykusio simpoziumo ataskaitos, trumpai pareferuočiau, jog tai buvo įprasta, ne perdėm intensyvi menininkų suklega. Jau nestebina, jog regimoji įvykio pusė tėra tik vienas iš tikrojo vyksmo segmentų. Atrodo, pasitvirtina šiuo metu mūsų aptariamame kontekste labiausiai vertinamo teoretiko Bruno Latouro socialinių aktorių tinklo teorija, mat legitimacinėms meno lauko procedūroms ir pragmatiniams procesams ji labai paranki. Principas toks: kiekvienas pateikia trumpą savo veiklos reziumė, tokiu būdu leisdamas suprasti apie savo vaidmenį teminiuose meno lauko baruose, ir visi išsiskirsto, kuprines pasipildę simbolinių mainų artefaktais, kartu pasitarnaujančiais ir kaip pretekstas tolimesniems profesiniams nuotykiams. Jokių ypatingų sentimentų. Tiesa, vieni, dažniausiai kuratoriai ir sėkmingesni menininkai, pirmenybę teikia individualioms, profesiškai labiau koncentruotoms veikloms, tuo tarpu kiti, dažniausiai į rezidencijas besiorientuojantys, mažąsias šiuolaikinio meno praktikas ir asmeninius pasakojimus plėtojantys menininkai, savo pastangas kreipia į šiltos bendruomeniškos atmosferos sukūrimą ir tarpusavio pasitikėjimu paremtą bendrabūvį. Tad vaizdas išties gan įvairialypis, tačiau pakankamai racionaliai subalansuotas.

Atkreipčiau dėmesį į simpoziumo metu atidarytos parodos Hibridiniai peizažai katalogą. Pavadinčiau jį sintetinio rašymo pavyzdžiu. Retorika čia įvaldyta tikrai įtikinamai. Katalogo turinį sudaro anksčiau aptartų paradigmų iliustracijų rinkinys. Tereikia pridurti keletą politiškai ir ekonomiškai agresyvių tendencijų vektorių, medžiagiškumo variacijų ir reprezentacijos schemų. Žinoma, tokiu principu, įvedę keletą kintamųjų, kokia nors vidutinio įmantrumo kompiuterine programa galite prigeneruoti šimtą tokių rinkinėlių ir susiprojektuoti hipotetinį viso gyvenimo menininko ar kuratoriaus CV ne tik sau, bet ir draugui. Tačiau reikia pripažinti, kad pati paroda pasižymėjo išties simpatiška ekspozicija ir realioje fizinėje erdvėje patiriama gana turiningai. Jeigu ne veik trafaretiškai rėksminga ir įkyrokai (mat pernelyg atpažįstamai) subversyvi hibridinė retorika, į kurią įvilkta parodos koncepcija, apie ją galima būtų parašyti atskirą tekstą. Kita vertus, tokia galimybė egzistuoja visada.

Cituojant ne per seniausiai mus palikusį Umberto Eco, kiekviena epocha turi savo manierizmą. Regis, esame ant slenksčio.

Iliustracijoje: Valentinas Klimašauskas, Planktono teorija, 2016. Video, 8 min. (kadras iš video)