Pirmasis pokalbis apie meninį tyrimą: (kodėl gi) menininkui (reiktų) vėl į akademiją?

Pastaruoju metu burtažodis (buzzword) „meninis tyrimas“ vis dažniausiai pasigirsta akademikų, menininkų ir kuratorių lūpose bei tekstuose. Žinoma, kad dauguma menininkų atlieka „tyrimus“, bet tikrai ne visus juos būtų galima įvardinti kaip „meninius tyrimus“. Kartais tyrimas apsiriboja tuo, kad menininkas „tiria“ kokių spalvų dažai ar chemikalai prieinami jo x kūriniui y vietoje z laiku. Kada išties menininkas „atlieka“ tyrimus ir ar jis kuria naujas žinias? Kuo skiriasi menininkų kūrybos metodai ir žinios (gauti rezultatai) nuo mokslininkų? Kam gi reikalinga menininkui dar studijuoti po magistro meno doktorantūroje? Kam meno institucijoms reikalingi vis aukštesni ir aukštesni diplomai?

Tokie ir daugiau klausimų kyla ne vienam, tad šiame įvadiniame į temą pokalbyje menotyrininkė Agnė Narušytė klausinėja kuratoriaus ir tyrėjo Vytauto Michelkevičiaus, pastaruosius du metus bandančio išsiaiškinti per tyrimus, pokalbius su menininkais ir monografijos rašymą aktualiausias „meninio tyrimo“ problemas.

Agnė Narušytė: pirmas į galvą šaunantis klausimas – akivaizdus: tai kas gi tas meninis tyrimas, kuris tau, sakei, aiškėja?

Vytautas Michelkevičius: Sąvoka paini ir nesustovėjusi ir visuomet pradedant diskusiją apie ją reiktų nusibrėžti kontekstą. Ar tai akademinis, ar meninis, ar filosofinis kontekstas. Pati sąvoka „meninis tyrimas“ yra problemiška lygiai taip pat kaip ir sąvokos „meninė fotografija“ ar „meninė tapyba“, bet suskubsiu pabrėžti, kad čia tikrai nekalbama apie tai, kad tyrimas yra „meniškas“ ar „meninis“ pirmąja tų žodžių prasme. „Meninis“ šiuo atveju reiškia, kad tyrimą dažniausiai atlieka menininkas ir jo taikomi tyrimo metodai nėra visuomet pripažinti akademinių, socialinių ir humanitarinių mokslų ar kitų sistemų. Tad tyrimo pobūdis yra kitoks nei tradiciniuose akademiniuose tyrimuose. Tačiau kai kuriose šalyse (ypač Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir kt.) jau keletą dešimtmečių akademinėse sistemose ir už jų ribų vykdomi „meniniai tyrimai“ ir po truputį formuojasi jų metodologijos. Vienaip ar kitaip sąvoka „meninis tyrimas“ yra sutartinė, žyminti praktika grįstus tyrimus, dažniausiai atliekamus menininkų (visų sričių: vizualieji menai, performatyvieji menai, kinas,  literatūra, muzika, etc.), dizainerių, architektų ir kuratorių.

Sąvoka „meno tyrimas“ taip pat klaidinanti, nes tuomet nebeaišku, ar tyrimas apie meną (tai, ką paprastai daro menotyrininkai ir istorikai) ar tai praktinis menininko atliekamas tyrimas (angl. practice-based research). Dar 1993 m. britų tyrėjas Richardas Fraylingas suklasifikavo meno (ir dizaino[i]) santykį su tyrimu į tris grupes: tyrimai apie meną (įprastinė menotyrininko veikla), tyrimai menui (menininko tyrinėjamos medžiagų ir technologijų savybės, kad galėtų sukurti kūrinį, kitaip sakant, taikomasis tyrimas) ir tyrimai per meną arba mene (kai pats kūrinys ir/ar jį lydintis tekstas sukuria naujas žinias, supratimą ar patirtį; tai atitinka fundamentalius tyrimus moksle).

AN: Kuo meninis tyrimas skiriasi nuo mokslinio? Ko jis padeda pasiekti, ką atskleisti, kur jo ribos?

VM: Pirmiausia jis skiriasi metodais ir pačiu požiūriu į tyrimą. Tada skiriasi tyrėjo patirtimi ir siekiamais rezultatais. Keletu sakinių atsakyti į tokį klausimą neįmanoma, nes visuomet bus kažkas paminėta, o kažkas nutylėta ir iškils nesusipratimų.

Yra politiniai argumentai, siekiantys suteikti menininkams balsą ir teisę kalbėti apie realybės ir visuomenės problemas ir būti pripažintiems lygiai taip kaip mokslininkams, ir epistemologiniai (žinių ar žinojimo kūrimo argumentai), kur teigiama, kad menininkai taip pat kuria naujas žinias ar žinojimą, tad kodėl jų praktika negali būti prilyginama mokslininkų arba akademinei praktikai. Jei pažvelgtume į Renesanso kūrėją, tai jis būdavo vienu metu ir mokslininkas, ir menininkas, ir išradėjas, tik vėliau nuo Apšvietos epochos šios praktikos buvo atskirtos, ir prie to nemažai prisidėjo filosofija ir akademinės institucijos.

Be to, diskusijos apie tai, kas yra meninis tyrimas, padeda išjudinti nusistovėjusią „mokslo“ ir „mokslinio tyrimo“ sampratą. Plačiojoje visuomenėje vis dar manoma, kad „mokslas“ atsako į klausimus apie realybę bei kad „mokslinės žinios ir faktai“ sako tiesą. Tuo tarpu, jei pažvelgsime į sociologo Bruno Latouro tyrimus, jis dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje pateikė savo požiūrį (kurį iki šiol plėtoja kartu su kitais socialiniais konstruktyvistais), kad mokslinių faktų ir žinių nėra – jas tiesiog mokslininkai „sukonstruoja“ arba „pagamina“ savo laboratorijose. Todėl darant paralelę galima pasakyti, kad lygiai taip pat ir menininkai sukonstruoja (menines) žinias ir patirtis savo laboratorijose arba studijose. Svarbu paminėti, kad  ne tik patys mokslininkai dalyvauja „faktų gamybos“ procese, bet ir jų žinios, instrumentai (piltuvėliai), medžiagos bei infrastruktūra.

Šiandien net ir „kietųjų mokslų“ (fizikos, gamtos ir medicinos) mokslininkai nebemano, kad mokslas gali objektyviai atsakyti į visus klausimus ir tuo labiau, kad egzistuoja viena mokslinė tiesa.

Trumpai tariant meninis tyrimas padeda menininkui atskleisti naujas žinias (ar žinojimus), supratimus ir patirtis apie realybę, santykius ir mus supantį pasaulį. Jam priešpriešinti galima kūrybą, kuri nepasako nieko naujo, o tiesiog imituoja ir atkartoja per formas jau esamas žinias ir patirtis.

AN: Kas bijo meninio tyrimo ir kam jis atrodo pavojingas?

VM: Visų pirma jo bijo humanitariniai mokslai, nes jis gviešiasi to paties pyrago ir išjudina tuos pačius neramius vandenis, esančius tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. Nes jei tiksliesiems ir taip nesuvokiami humanitarinių mokslų metodai, tai „meninis tyrimas“ atrodo dar absurdiškesnė tyrimo disciplina be jokių metodų. Nors, tiesą sakant, menininkai dažniau randa sąjungininkų tarp fizikų ir kitų laboratorijose dirbančių mokslininkų, nes daugeliu atveju yra nemažai panašumų. Pavyzdžiui, tiek menininkai, tiek tikslieji mokslininkai atlieka praktika grįstus tyrimus ir eksperimentuoja, remdamiesi ne vien hipotezėmis, bet greičiau atradimais grįsta tiriamąja veikla..

AN: Kiek supratau, atsakymus į šiuos klausimus tau padėjo suformuluoti stažuotė Suomijoje, kur teko iš arčiau susipažinti su jų edukacijos sistema. Ar ji pažangesnė už mūsiškę?

VM: Taip, tai buvo viena iš stažuočių, bet, žinoma, gilesnį supratimą padėjo pasiekti ir knygų skaitymas bei pokalbiai su menininkais. Nenorėčiau sakyti, kad Suomijos edukacijos sistema pažangesnė, tačiau labiau patyrusi ir išvystyta, nes daugiau kaip 20 metų „meninis tyrimas“ vyksta akademijose. Pradžia buvo dizainas, o vėliau prisijungė vizualieji menai, muzika, teatras ir t.t. Pagrindinis skirtumas yra tai, kad, Suomijoje edukacijos sistema yra tarptautinė: doktorantūroje studijos vyksta anglų kalba, nes nemažai užsieniečių tiek studentų, tiek dėstytojų, jei studentui reikia tam tikros srities mokslininko ar menininko, kad patartų jo projektui, jis ir pakviečiamas iš užsienio, neapsiribojant vietiniais resursais ir nebandant apsimesti, kad vietiniai profesoriai viską žino.

AN: Kaip suomių edukacijos sistema prisideda prie meninio tyrimo kokybės?

VM: Edukacijos sistema (ne tik Suomijoje), bet ir kitose valstybėse (pvz.: Nyderlanduose tai vyksta Jan van Eycko akademijoje tik ten tyrimai nėra edukacijos sistemos dalimi), turinčiose meninio tyrimo tradiciją, suteikia galimybę menininkams susikoncentruoti ties jų vykdomų meno projektų idėja, taip pat gauti profesionalios kritikos ir patarimų, ir, žinoma, pasinaudoti jų infrastruktūra: dirbtuvėmis, technologijomis ir specifinėmis medžiagomis. Vėliau sukurti kūriniai būna pristatomi šiuolaikinio meno kontekstuose: meno centruose, Venecijos ir kitose bienalėse ir t.t. Tad meno doktorantūrą pavadinčiau ilgalaike rezidencijos programa, suteikiančia sąlygas menininkui kurti, tyrinėti aktualias problemas ir vystyti kūrinius. Nemažai žinomų Suomijos menininkų studijavo tose programose ir dažnai į jas įstojo jau būdami subrendę menininkai. Taip pat nemažai tarptautinį pripažinimą gavusių kūrinių buvo rodyti tarptautinėse parodose ir bienalėse (pvz., 2013 metų Venecijos bienalės Nordic paviljono menininkė Terike Haapoja yra ir Helsinkio meno akademijos doktorantė). Žinoma, kad nemažai menininkų sėkmingai kuria už akademinės sistemos ribų ir tikrai nėra vertybinių skirtumų, kad vienų sukurtas menas yra geresnis už kitų.

AN: Bet gal ir mūsiškė sistema turi privalumų?

VM: Mūsų sistema dar tik kūrimosi stadijoje, nors tarpinis laipsnis po magistro (meno licenciato) Lietuvoje jau buvo teikiamas nuo 2002-ųjų metų. Žinoma, kad Lietuvoje yra įdomiai dėstančių teoretikų ir menininkų. Gal labiausiai trūktų bendrų metodologinių meninio tyrimo žinių, bet jos ateis tiek su patirtimi, tiek su kviestiniais užsienio dėstytojais. Aš esu už lokalias problemas ir įdomius vietinius jų apmąstymo ir sprendimo būdus, tad kuo daugiau įvairių ir stiprių programų ir jose dalyvaujančių menininkų, tuo geriau meno laukui. Pritarsiu neseniai aplankytam Nyderlandų kuratoriui ir pedagogui Henkui Slageriui, kad dabar ypač svarbu priimti į meno doktorantūrą pirmiausia stiprius menininkus, kad studijų pabaigoje nesigautų geras tyrimas, bet prastas menas. Ir žinoma, atvirkščiai – geras menas, bet prastas tyrimas, bet čia jau nemaža atsakomybės dalis tenka ir meno akademijoms.

AN: O kokia tuomet nauda menininkui iš grįžimo vėl į akademiją?

Visų pirma tai galimybė atsitraukti nuo intensyvaus gyvenimo ir kūrybos ritmo bei rinkos spaudimo „gaminti“ vis daugiau kūrinių. Atsitraukti tam, kad būtų galima susikoncentruoti ties dominančiomis temomis, problemomis ir klausimais. Tai taip pat galimybė eksperimentuoti ir pasukti iš tos vagos, kurioje menininką įpratusios matyti institucijos, kuratoriai ir rinka. Kita svarbus elementas – tai (diskusijų) bendruomenės su(si)kūrimas ir iš dalies pusiau neformalus ir nekonkurencingas bendravimas su kolegomis menininkais, filosofais ir profesoriais.

AN: O jei kalbėtume apie Lietuvos menininkus, vykdančius meninį tyrimą už akademinės sistemos ribų?

VM: Taip, žinoma, kad meninis tyrimas nebūtinai vyksta akademinėse sistemose. Būtų galima paminėti šiuos menininkus: Nomedą ir Gediminą Urbonus, Artūrą Railą, Julijoną Urboną, kurie jau senai ir sėkmingai kuria pagal tokius principus, kurie šiandien galėtų būti įvardijami kaip meninis tyrimas. Jų kūryboje yra akivaizdus įvairių tyrimo metodologijų derinimas ir tiriamojo aspekto dominavimas, tačiau šie kūriniai dažniausiai nėra akademinių sistemų produktas. Be to, jie pripažįstami meninėse sistemose: kviečiami į parodas, bienales, meno institucijas. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektuose akivaizdžiausiai regimi meninio tyrimo aspektai (pradedant nuo 2000 metų projekto „Transakcija“),  kur pats tyrimas ir jo metodologija tampa meno kūriniu. Menininkai tampa tyrėjais, taikančiais tiek mokslinės, tiek meninės praktikos metodus, kad sukurtų galutinį meno kūrinį, pristatomą ir meniniame, ir akademiniame lauke.

AN: Galima vardyti ir daugiau tokių menininkų, kurie savo kūrinius grindžia tyrimu – prie tavo sąrašo dar norėčiau pridurti Dainiaus Liškevičiaus „Muziejų“, kurį pristatanti knyga neseniai pasirodė. Tačiau čia man maga apsukti klausimą ir pasipriešinti nujaučiamam meninio tyrimo diktatui: ar tau neatrodo, kad jo kaip svarbiausio akademinio pasiekimo įteisinimas išstums kitokį meną?

VM: Taip, Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ yra vienas iš naujausių sėkmingo „meninio tyrimo“ pavyzdžių, kuris iš dalies buvo sukurtas jam atliekant tyrimus studijuojant VDA meno aspirantūroje, o dabar keliaujantis po meno erdves. Bet tikrai nemanau, kad išstums kitokį meną, nes ir pati „meninio tyrimo“ samprata yra labai plati bei apimanti visas meno sritis. Be to, menininkas su (daktaro) laipsniu tikrai nėra vertybiškai ar kokybiškai geresnis už menininką be laipsnio. Tiesiog ne kiekvienas menininkas yra tyrėjas ir geras pedagogas ir ne kiekvienas nori tai daryti, o studijavimas meno doktorantūroje padeda plėtoti šias savybes. Žinoma, kad „meninio tyrimo“ oponentai sako, kad menininkai kviečiami į parodas ir rezidencijas ne pagal diplomus, o pagal kūrybą, tačiau „meninio tyrimo“ gynėjai ir nesako, kad menininko kūryba yra geresnė, jei jis turi diplomą. Menininkai šimtmečius atlieka tyrimus, bet tik dabar pavyksta jiems įgauti svaresnį balsą akademinėse sistemose ir konkuruoti bendroje projektų erdvėje kartu su kitais kūrėjais – mokslininkais. Be to, bandymas suprasti kas gi tas „meninis tyrimas“ mus gražina vėl prie to pačio klausimo „kas yra menas“, tik šįkart klausimas darosi dar komplikuotesnis, nes į jį bandoma atsakyti santykyje su kita kūrybine veikla – mokslu.

Išties klausimų šioje srityje yra daugiau nei atsakymų ir tokiame trumpame pokalbio formate nėra lengva suformuoti atsakymus, tačiau ir diskusija visuomet įdomesnė kol ji karšta ir šviežia. Be to, įdomu, kad į ją įsijungia ne tik menininkai, menotyrininkai ir kuratoriai, bet ir mokslo filosofai, sociologai ir kitų sričių mąstytojai ir tyrėjai.

Ir  galiausiai norėčiau padėkoti Lietuvos mokslo tarybai (finansuojančiai tyrimą pagal projektą „Podokdorantūros (post-doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“) ir Vilniaus dailės akademijai už galimybę dvejus metus atsidėti tiriamajai veiklai.