Ciklo „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė“ IV-oji konferencija

Lapkričio 8 d. Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre „Titanikas” (Maironio g. 3, Vilnius, I a. 112 auditorija) vyks Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos IV-oji konferencija „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė“.

Konferencijos programa:

09:30–10:30 Prof. dr. Dalia Leinartė (Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė, JT CEDAW narė)

Jungtinėse Tautose jaučiuosi Sofijos Kymantaitės įpėdine…

1929 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė paskyrė Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę savo atstove Tautų Sąjungos Generalinėje asamblėjoje Ženevoje. Tų pačių metų rudens asamblėjoje Čiurlionienė buvo vienintelė moteris, kuri buvo oficialiai įpareigota balsuoti už savo valstybę. Tačiau Ženevoje rašytoja ne tik atstovavo Lietuvos valstybiniams interesams, bet ir Lietuvos moteris tarptautiniame moterų judėjime.

Po 83 metų, 2012 m. birželio mėn., aš tapau antrąja lietuve, išrinkta į Jungtinių Tautų Diskriminacijos prieš moteris panaikinimo komitetą (CEDAW). Kokia mano darbo šioje didžiausioje tarptautinėje organizacijoje patirtis? Ką apie savo veiklą Tautų Sąjungoje rašė ir prisiminė Čiurlionienė?

10:30-11:15 Stasė Meškauskienė (gydytoja psichiatrė psichoanalitikė, Suomijos psichoanalizės draugijos narė, Vilniaus psichoanalitikų draugijos narė, tarptautinės psichoanalizės asocijacijos mokytoja)

Veidrodžio metafora psichoanalizėje

Po S.Freudo, J.Lacanas ir D.W.Winnicottas yra vieni iš reikšmingiausių psichoanalizės novatorių. Jų idėjos ir koncepcijos dažnai prieštaringos. Vinikotiškoji fiksacija į motinos vaidmenį ryškiai prieštarauja lakaniškajai paternalinės funkcijos sampratai.

Ypač šių autorių pozicijų skirtumus išryškina jų požiūris į veidrodinio ( tiesiogine ar perkeltine prasme) atspindėjimo fenomeną. Lakaniškasis veidrodis kaip universalus neišvengiamas kiekvieno individo patyrimas tarnauja ne tik savojo Aš atpažinimui/suvokimui, bet ir tampa neišvengiama individo susvetimėjimo su savimi vieta. Klaidinantys tapatumai, narcistinės fantazijos, siekiančios apsaugoti subjektą nuo pamatinio nerimo, slopina kūrybiškumą ir atitolina nuo savojo troškimo paieškų.

D.Winnicotto veidrodžio pakopa yra viltingai vedanti į priekį, žadant, kad Tikroji Savastis suras/sukurs save pakankamai geros motinos veidrodiniame atspindėjime. Pakankamai gera motina, palaikydama kūdikio iliuzorinę omnipotenciją, sudaro prielaidas pirminiam individo kūrybiškumui, sugebėjimui žaisti , augti, siekti pilnatvės ir brandos.

Pranešimas iliustruojamas trumpa klinikine medžiaga (sapno interpretacija).

11:15 – 11:35 Dr. Solveiga Daugirdaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

 Moteriška tapyba sovietmečiu?

Literatūros vertinimuose sovietmečiu „moteriško rašymo“, „moterų literatūros“ sąvoka nebuvo viešai vartojama. Populiaresnė ji tapo „pertvarkos“ metais, kai panašių sąvokų vartosena ryškiai poliarizavosi (pvz., viena recenzija apie Dalios Urnevičiūtės knygą „Savaitė iš vidurio metų” (1989) pavadinta „Moteriškos prozos godos“ (V.V. Landsbergio), ir moteriška čia reiškia smulkmeniškumą ir pan. neigiamybes;  kita pavadinta „Amžino moteriškumo link“ (Liudviko Gadeikio), ir moteriškumui čia suteikiama paslaptingumo, tikrųjų gyvenimo vertybių atskleidimo prasmė). Atrodo, kad kiek kitaip šios sąvokos vartotos kalbant apie tapybą: skaitant parodų recenzijas, katalogų ir albumų įvadinius tekstus, krinta į akis, kad kai kurios tapytojos „moteriškomis“ vadintos pabrėžiant jų nesocialumą, dekoratyvumą, kameriškumą, kas labiau siejasi su tradicine „moteriškumo“ samprata, bet vis dėlto nėra suvokiama kaip ydos. Pranešimo tikslas – svarstyti, kas iš tiesų slypėjo už „moteriškos tapybos“ apibūdinimo, kaip tai susiję su tradicine ir sovietine lyčių ideologija.

11:40 – 12.05 Dr. Vida Bakutytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

Profeministinių postulatų refleksijos Lietuvos teatro ir koncertų scenose (XIX a.-XX a. pr.)

Moteriškoji kūrybos erdvė teatre turi savo periodizaciją, kurią lemia istorinė visuomenės požiūrio į teatro meną ir aktoriaus profesiją kaita bei socialinio gyvenimo tradicijų ir lyčių sanglaudos stereotipai. Moteris scenoje (šokis, daina) yra gerokai ankstyvesnis reiškinys už kai kurias kitas moterų viešas veikas visuomenėje (siekia istorinius amžius pr.Kr.), tačiau neturėjęs nepertraukiamos tąsos. Civilizacijos raidos ypatumai lėmė moterų išstūmimą iš šios meninės erdvės iki pat XVI a. pabaigos. XIX a. II pusėje, stiprėjant moters savimonei ir augant jos viešos saviraiškos siekiui, teatro mene ir dramaturgijoje gausėja šį judėjimą atspindinčių pavyzdžių.

Pastarasis laikmetis Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, pasižymėjo itin didele teatro ir koncertinio sąjūdžio dinamika, lėmusia ir moterų gausėjimą teatro trupėse bei koncertų scenose. Visuomenės demokratėjimas, scenos atsivėrimas vis platesniam žiūrovų socialiniam ratui, miesto teatrų steigimasis ilgainiui projektavo įvairios prigimties tapatybių raidą, skatino ir moteriškojo identiteto temos aktualizavimą literatūroje ir teatre. Pirmosios Lietuvos rašytojos ir dramaturgės prisidėjo prie šio proceso plėtros, kuri spartino pokyčius teatro gyvenime. Sustiprėjus visuotiniams sufražizmo bei feminizmo judėjimams, modernėjant visuomenei teatro repertuaras ir moterų aktorių sceninė raiška reflektuoja šias tendencijas, savitą raišką įgavusias su simbolizmo plėtra.

12:10 – 12:30 dr. Kęstas Šapoka (Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; žurnalas „Kultūros barai“)

Moters vaidmuo utopiniame naujojo komunistinio žmogaus projekte – Bronislovo Zalenso skulptūra „Kiaulininkės džiaugsmas“ (1950).

Zalenso skulptūra „Kiaulininkės džiaugsmas“ (1950) aptariama socio-ideloginiu aspektu sovietmečio stalininio laikotarpio „naujojo žmogaus“ formavimo utopinio projekto kotekste. Šiame utopiniame projekte naujas ir svarbus vaidmuo teko moteriai.

PERTRAUKA

13:30 – 14:00 Dalia Mikonytė

Kūrėja vs. Visuomenės požiūris

Nuo 2010 metų tyrinėju Lietuvos moterų kūrėjų socialines kultūrines tapatybes ir analizuoju savo pačios surinktus interviu su Lietuvos kūrėjomis (menininkėmis, kompozitorėmis, kino ir teatro režisierėmis). Pranešime pristatoma nedidelė tyrimo dalis – interviu medžiaga paremti kūrėjų svarstymai apie visuomenės požiūrį į kuriančią moterį. Aptariama autentiškos menininkių patirtys, jų mintys atsakant į klausimus: „Koks visuomenėje nusistovėjęs požiūris į moteris menininkes? Ar jis su laiku kinta? Ar moterų kūryba Lietuvoje yra vertinama ir tyrinėjama pakankamai? Kaip apskritai vertinti kūrybos skirstymą pagal lytis?”

14:00 – 14:45 Dr. Tomas Kajokas (medicinos m. dr., psichoanalitikas, Lietuvos psichoanalizės ir Vilniaus psichoanalitikų draugijų narys)

Moteriškumo samprata psichoanalizėje

Pranešime apžvelgiama moteriškumo sampratos raida psichoanalizėje, psichoanalitinės moteriškumo sąsajos su kūnu ir socialiniais vaidmenimis.

14:50 – 15:20 Marta Vosyliūtė

Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose

Kiekviena politinė santvarka nori kurti savitą socialinių ryšių formą. Kiekviena karta NORI dalyvauti gyvenime ir visada bando sąmoningai ar nesąmoningai permąstyti kultūrinį paveldą. O per tiek amžių paveldėta tikrai daug.

Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose turi pirmučiausią nuorodą į biblijos iliustracijas – kaip žinia, ji buvo gausiai iliustruota. Paveikslėliai, kurie buvo to laiko ženklai kaip elgtis, komiksai, figūratyvinė ir ornamentinė skonius diktuojanti dailė.

Pavadinimo pasirinkimas išlošė tam tikrą aiškumą, nes gal būt šią seriją galima žiūrėti ir be pavadinimų, bet tik gal būt. Natūralu, kad pirmoji serijos dalis naudojasi žinomiausiais mūsų vizualinio paveldo artefaktais, labiausiai atpažįstamais, kur atšokuoja ir Duonio beždžionė, ir Sutkaus pionierius, ir MKČ akys, ir mergaitė su verbomis, ir Klimto bučinys, toliau išplaukia vos gilesni vandenų žvėrys, tokie kaip Sližio šokantys berniukai, Pukytės fotoaparato Londone surinkta iškramtyta guma, dar vėliau – užslėpti, retai matomi darbai – Šaltenio vemianti moteris ir vemiančios Coolturistės, Coolturisčių žymusis video, filmuotas ant Baltojo tilto, iš gėdos raustančios nacionalinių premijų komisijos ausys. Gal jos ir nerausta, bet aš norėčiau, kad taip būtų.

Pakartoju savo mėgstamą frazę, kad aš negaliu nieko pakeisti, tačiau galiu tai nupiešti, arba, perfrazuojant Giedrę Kazlauskaitę – „kiekvienas piešinys yra sąskaitų suvedinėjimas“

Šiai serijai sąmoningai apsisprendžiau imti klasikinį 50 x 70 cm horizontalų formatą: taip, ant tokio mokykloje ir akademijoje piešdavome dažniausia, o horizontalė man patinka savo svoriu. Taip, darbai dažniausia kabinami kaip peržiūrose vienas šalia kito, teoriškai visada viena linija, o praktiškai visada dviem juostom, nes niekad nėra pakankamai vietos. Taip, ir riebų akvarelinį popierių.

15:25 – 15:55 dr. doc. Agnė Narušytė (Vilniaus dailės akademija, AICA)

Trys jaunos fotografės…

16:00 – 16:25 prof. Eglė Ganda Bogdanienė (Vilniaus dailės akademija)

Projektas „Red Tape“ – namų idilės simbolis ir socialinio protesto ginklas

Projektas „Red Tape“ (Nereikalingos, laiką gaišinančios biurokratinės procedūros, angl. Obstructive official routine or procedure; time consuming bureaucracy. Collins English Dictionary – Complete and Unabridged, © HarperCollins Publishers 1991, 1994, 1998, 2000, 2003) orientuotas į kritišką socialinės ir kultūrinės aplinkos vertinimą. Kūrinių forma yra švelniai ironiška, estetinis vaizdinys neatidų žiūrovą klaidina. Meninę instaliaciją sudaro gražūs „rankdarbiai“ (objektai mano sumanyme turi būti patrauklus), kurie prabyla apie prievartą. Tokią meninės tapatybės raiškos formą apibrėžiu ne tik kaip egzistencijos sąlygą, bet kaip viena iš visuomeninės veiklos būdų, turintį ne tik meninę, bet ir socialinę vertę. Meno objektas suvokiamas kaip integrali visuomeninio gyvenimo dalis, įtvirtinanti ribos tarp estetinės ir kasdienės patirties išnykimą. „Red Tape“ instaliacijoje demonstruojama kaip tekstilė, tradiciškai laikoma švelniu, moterišku, namų idilės simboliu, gali tapti protesto ginklu, socialinio aktyvizmo priemone. Kūriniais skatinu atkreipti dėmesį į vieną opiausių šių dienų problemų – profesinių veiklų reglamentavimą ir biurokratizavimą.

16:30 – 17:10 Yana Ross (JAV, Nacionalinio dramos teatro režisierė, nuo 2007 gyvena  Lietuvoje, stato spektaklius  svarbiausiuose Europos ir Skandinavijos teatruose; Jeilio universiteto menų  licenciatė).

Herojė prieš herojų arba žingsnis jį pasitinkant?

Vienas svarbiausių mano kūrybinių etapų, tai darbas su  rašytojos Elfriede`s  Jelinek –  Nobelio premijos laureatės – tekstais. Mane, kaip ir Jelinek, domina užaštrintas žvilgsnis į moterį, kuri apmąsto tai, kas vyksta aplink ją. Bus pateikta šios temos evoliucija mano darbuose, o tiksliau – spektaklio herojų evoliucija, naratyvas, kuris dažnai tenka moteriškam balsui: moteris – geismo objektas, moteris – motina, moteris – duktė. Ištraukos iš spektaklių E.Jelinek  „Miegančioji gražuolė”, R.W.Fassbinderio „Laisvė Bremene” ir kt.

17:10 – 17:35

Laisvydė Šalčiūtė (Vilniaus dailės akademija)

Kūniškumo aspektai mano kūryboje

Kūryba man yra be kitą ko tam tikros socialinės agitacijos forma, perkurianti viešai funkcionuojančius diskursus ir išplečianti jų interpretavimo plotmes.

Mane domina postmodernioje vartojimo kultūroje stiprėjanti tendencija kūną laikyti kone meniniu projektu, kuriame jis gali būti kuriamas, perkuriamas, jo dydį, formą, išvaizdą, netgi turinį galima pakeisti pagal savo idėją. Kūnas tampa nuolatinio tobulinimo ir perkūrimo objektu, nes dabartinės technologijos trina ribas tarp to, kas įgimta ir to, ką galima pasirinkti ir susikurti.

Žmogaus kūno išvaizda virto stereotipus generuojančia ir skatinančia industrijos dalimi. Anot Jeanó Baudrillard‘o, kūno grožis tapo kapitalo forma, ženklo medžiaga, kuri yra mainoma ir funkcionuoja kaip ženklas – vertė.

17:40 – 18:05 Nijolė Šaltenytė(Lietuvos dailininkų sąjunga)

Visada bandau nupiešti tai, ko nemoku pasakyti…

Mano parodų pavadinimai –   „Atsigręžk“, „Baltais siūlais siūta“, „Žingsnis į šoną“, „Raudonas taškas“, „Žingsnis paukščių taku“, „Kita pusė“, „Už horizonto“… Jie kaip vienkartiniai puodeliai, kuriuos panaudojus reikia išmesti ir neapibūdina visos mano kūrybos. Tiko vieninteliam kartui. Man norisi suteikti vaizdą, įženklinti akimirkos būseną, veiksmo ar jausmo užuomazgą, akimirksniu šmėstelėjusią mintį ar nuojautą… Nemoku pasakyti aiškiau, bet visada bandau nupiešti tai, ko nemoku pasakyti.

Iliustracija: kadras iš Rainer Wener Fassbinder „Juodoji našlė (Laisvės kaina)”, rež. Yana Ross