Tarp racionalumo ir ekspresijos, sakralumo ir chuliganizmo…Antano Obcarsko tapybos paroda „100×81“ Savicko paveikslų galerijoje

Gruodžio 2 d. (trečiadienį) 18 val. Savicko paveikslų galerijoje (Trakų g. 7 (įėjimas iš kiemo pusės) atidaroma Antano Obcarsko  tapybos paroda „100×81“ .

„Antano Obcarsko plačiai pristatinėti nereikia – vienas žinomiausių viduriniosios kartos lietuvių menininkų, garsiosios  “Angies” grupės narys, yra surengęs arti dvidešimties personalinių parodų, dalyvavęs daugybėje grupinių ekspozicijų, konceptualių projektų Lietuvoje ir užsienyje. Naujausioje parodoje “ 100X81” pristatoma tapyba, tai tik viena įvairios  ir stilistiškai margos menininko kūrybos dalis.  Tačiau akivaizdu – iš pirmo žvilgsnio priešingus ir nesuderinamus A.Obcarsko kūrybos polius visad jungia tam tikri nusistovėję išraiškos ir pasaulėvaizdžio principai.

A. Obcarskas – menininkas, kurio išraiškos įvairovė nuolat bando žiūrovo budrumą, nesileidžia įspraudžiama į vieningo kanono rėmus. Seniai atradęs  atpažįstamą braižą, jis nuolat eksperimentuoja ir ieško. Sukūręs sakralią, išmintimi ir tyla alsuojančią instaliaciją “Dangus” (1996), praėjus dešimtečiui, Obcarskas pristato (auto)ironišką, kiek chuliganišką fotografijų ciklą – vaizdelius iš žymiausių muziejų ir galerijų tualetų („Europos galerijų WC: Personalinis tyrimas“, 2007). Griežtų, racionalių optinio meno, geometrinių formų kūrėjas čia pat tapo emocijų pliūpsniais žaižaruojančias kompozicijas. Tačiau vienoje iš savo instaliacijų, visai nepoetiškai, tarsi kokį santechniką ar statybininką, grubiai ragina tariamą menininką – „Baigęs meno darbus, susirink šiukšles, urode“ (2003) … Taigi, A. Obcarsko kūriniai savitai balansuoja tarp konceptualios raiškos, objektų dailės, optinio meno, akcijų, performansų, fotografijos, ir klasikinės gesto tapybos. Pastaraisiais metais menininkas gilinasi ir į kitų šiuolaikinių medijų specifiką; prisiminkime kad ir A.Obcarsko videoinstaliaciją, skirtą legendiniam Kauno tapytojui Alfonsui Vilpišauskui, kurį Vilniaus žiūrovai matė grupės “Angis” parodoje, 2008 m. surengtoje “Vartų” galerijoje.

Žvelgiant iš plataus ir įvairaus A. Obcarsko kūrybos konteksto perspektyvos, šioje parodoje pristatoma bene nuosaikiausia jos dalis – molbertinė tapyba, atspindinti pastarųjų trejų metų menininko idėjų ir išraiškos formų raidą. Apibendrinant galima teigti, kad tai dar viena gyvybingosios lietuvių dailės tradicijos – gestiškos, ekspresyviosios tapybos variacija. Puikiai išmanantis konceptualias idėjų meno strategijas, šį kartą menininkas tik simboliškai suvienija kūrinius formato apibrėžtimi (šią taisyklę parodoje paneigia vos keletas darbų), ragindamas atsiduoti „neapskaičiuotos“, jausmingos tapybos žavesiui.

Nors nemažai eksponuojamų kūrinių įkvėpti „natūros“, t.y. peizažo, jo kaitos ir nuotaikų, menininkas čia dažniausiai operuoja abstrakčiais ar stipriai apibendrintais vaizdiniais. Menotyrininkas Jonas Valatkevičius yra rašęs, kad tradicinės dailės, taigi, ir tapybos kontekste, geru kūriniu laikytume tą, kuriame turinys ir forma taip sėkmingai suklijuoti, kad virsta vienas kitu, ir atvirkščiai. Arba specifinė tapybos kalba yra tokia įtaigi, kad turinio tradicine prasme čia nė nebereikia. Kūrinio turiniu tampa tai, kas vyksta tarp jo įgimtosios kalbos dalių… A.Obcarskas yra pasiekęs tokį tapybinės brandos laipsnį, kad taip pat gali puikiai išsiversti be literatūros, aiškaus naratyvo. Formos ir koloritas, sodri tekstūra ir jų santykiai, deriniai ir disonansai čia kalba patys už save.

Plastiniu, estetiniu vieningumu ir subtiliais nuotaikų, poteksčių sąryšiais parodoje patraukia 2009 m. sukurta pilkoji A. Obcarsko tapybos kolekcija. Tai racionalumo ir atviro jausmo, logikos ir pulsuojančio temperamento jungtis, kuri lakoniškai nusako visos menininko kūrybos esmę.”

Menotyrininkė Kristina Stančienė

Paroda veiks iki ruodžio 31 d.

Iliustracija: A.Obcarskas. Krantas, 2009.