Centimetras iki žalvarnio

Taip ir norisi pasakyti – augalijos tema dabar žiauriai madinga, bet esu tikra, kad kalbos redaktorius(-ė) tą „žiauriai“ tučtuojau išravės. O jausmas būtent toks: lyg agresyviai plintančios augalų veislės būtų sudygusios menininkų ir menininkių galvose, lyg visi būtų apsėsti grybų, bakterijų, susivijusių virkščių ar miško tankmės. Kas džiaugiasi sodinukais, kas tyrinėja šaknis, o kažkam rūpi išvirtusios obelys ir kriaušės. Akvilė Anglickaitė – ne išimtis. 

Pagrindinę dalį jos parodoje „Kisdama rymo“ Radvilų rūmų dailės muziejuje sudaro gamtovaizdžių fotografijos. Dideli analoginės spalvotos fotografijos atspaudai visai galėtų būti ir Alvydo Lukio  – jis geba nufotografuoti kokius nepretenzingus, neišvaizdžius brūzgynus, tyčia atsainiai, lyg bandydamas pagauti „tikrumą“. Miško tankmę jau seniai tyrinėja ir Aurelija Maknytė (paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje, 2020). Anglickaitė renkasi efektingesnį apšvietimą ir dažnai ant banalumo ribos balansuojančius miško tankmės, laukymių, gėlių pievos motyvus. Tačiau jos preciziškumas, juostos klaidos bei atspaudo turtingumas sukuria nebanalų grožį, kurį po daugybės mus užplūdusių vaizdų taip sunku išgauti, ypač fotografuojant, tarkim, saulės blyksnius ežero vandenyje, rasotus asiūklius ar voratinklių gijas tarp šakų. Šie motyvai taip nunešioti fotografuojančiųjų (nebūtinai fotografų), kaip grybautojų ar uogautojų ištrypti miškai. 

Prisimenant Anglickaitės doktorantūros baigiamąjį darbą „Vandenynas“ (2019), nagrinėjantį tikrumo, netikrumo ir atvaizdo santykį, galima justi minties tęstinumą, tik dabar ji žvelgia į nuolatinio vartojimo subanalintus motyvus, kurie atrodo labiau Instagramo produktai nei realios gamtos vaizdai. Atsižvelgiant į tai, kad galiausiai kuriama fotografija, o ne eksponuojama tikra miško tankmė, autorės pasiūlytas žaidimas banalų transformuojant į netikrą yra intriguojantis.

Taigi daugybei menininkų parūpo gamtos likimas. Grybai, bakterijos, augalų elektromagnetiniai impulsai, sodinukai, šaknys, medžiai plūsta ne tik į menininkų galvas, bet ir į galerijas bei muziejus. Maknytės parodoje sudygo net tautinė verba. Ir ne tik Lietuvoje – pavyzdžiui, Prahoje, užsukus į „Kunsthalle“, galima rasti Kristynos ir Mareko Milde parodą „The Call of the Forest“. Čekų kilmės amerikiečių pora tyrinėja žmogaus ir aplinkos santykius, miesto ir miško tarpusavio intervencijas. Ekspozicijoje, kaip ir daugelyje Lietuvos parodų, neapsieita be gyvų medžių. Salės centre stovi „Arbomobilis“ – geltonas taksi, pilnas augančių medžių. Anot menininkų, „Niujorko taksi, simbolizuojantis greitį ir mobilumą, ryškiai kontrastuoja su lėtu, įsišaknijusiu medžių gyvenimu, glaudžiai susijusiu su vietine aplinka. Šis greito miesto ritmo ir ilgalaikio gamtos egzistavimo sugretinimas išryškina gilius žmogaus veiklos nulemtus aplinkos pokyčius.“

Globalizacija suteikia daug patogumo – pavyzdžiui, užsukus į „Lidl“ kitoje šalyje, tereikia programėlėje nurodyti naują buvimo vietą, ir nuolaidos galioja toliau. Tačiau neramu, kai panašias asociacijas kelia paroda. Ne tik „The Call of the Forest“ atrodo tarsi tinklinė parduotuvė, kurią atpažintum daugelyje pasaulio šalių – Lietuvoje taip pat. Negali sakyti, kad tokie „prekybos centrai“ prasti – dažniausiai jie tikrai puikūs, bet vienodi. Augalijos temas nagrinėjančio meno gausoje šiandien jau nepakanka tiesiog kalbėti apie vadinamąją gamtą, žmogaus ir aplinkos santykius, klimato atšilimą, rūšių nykimą ar antropoceno problemas. Norisi išgirsti originalius balsus, pamatyti netikėtus autorių siūlomus rakursus. Tai nelengva, ypač ten, kur prieš tai jau praėjo minios grybautojų, išvartė samanas ir nutrypė bruknių uogienojus. Žiūrovas jau dairosi retesnių paukščių – genius ir voveres dažnokai matome. 

Dar viena populiarėjanti strategija – grįžti prie piešinio. Tai primena gamtos dėsnius: kai plinta kokia nors augalų rūšis, paskui ją būtinai atkeliauja vabzdžiai, vėliau paukščiai ir kiti gyvūnai, o kai kada pirma ateina gyvūnai, savo kailyje atnešdami naujų sėklų ir jas daugina naujoje vietovėje. Parodose žmogaus ir gamtos santykių ar antropoceno diskursą atlydi piešiniai. Popieriaus griebiasi net tie, kurie niekada nepaišė arba darė tai prieš daugybę metų. Tušą lieja Vytenis Burokas (paroda „Nežinomybės sodai“, neseniai vykusi galerijoje „Drifts“), netikėtai piešinius eksponuoja ir Anglickaitė. Jos milžiniški popieriaus lakštai su tvarkingai suguldytomis bronzos spalvos linijomis, primenančiomis medienos rieves ar augalų elektros impulsus, pretenduoja tapti tais retais paukščiais su nematyto rašto plunksnomis. Tik ar tampa? Piešiniai iš tiesų sukuria papildomą prasminį sluoksnį, įnešdami nemechanizuoto proceso natūralumo, pirmykštės ranka brauktos linijos galios. Anotacijoje piešinių labirintiškumas susiejamas su ekspozicijos architektūra, o parodą pristatančiame straipsnyje pabrėžiamas gamtos procesų cikliškumas ir grįžimas į pradžią. 

Architektūrą verta ypač išskirti (architektas Mindaugas Reklaitis). Ekspozicija vientisa, piešinių eksponavimas ant kampu žemyn einančių pandusų – išradingas ir pasiteisina. Veikia net sienų spalva bei fotografijų atspindžiai ant grindų. Vienintelis nesmagumas – aukštai virš galvos įstrižais blokais išdėliota anotacija. Ji sunkiai skaitoma, todėl parodą žiūrėjau be jos. O, pasirodo, anotacijoje kaip tik rašoma: 

Aptardamas meno kūrinius su parametrinėmis strategijomis, pavyzdžiui, filmus, kurių pasikartojantys formalūs elementai (kameros judesiai, motyvai, montažo stilius ir kiti parametrai) formuoja papildomą prasmės sluoksnį, Davidas Bordwellas intriguojančiai pastebi, kad jie pasižymi „tekstūros sodrumu“ ir priešinasi interpretacijai. Galbūt ir todėl šioje parodoje kūriniai neturi pavadinimų (nėra netgi įprastų „Be pavadinimo“). Tai gali būti suprasta ir kaip klausimas: ką ir kaip šiandien gali kalbėti sustingę bei judantys vaizdai, netekę juos įprasminančių tekstų ir etikečių?

Anglickaitė pristato ir du videofilmus – viename jų panaudoti autorės povandeninio filmavimo fragmentai ir negatyviniai nespalvoti šokančių mergaičių vaizdai. Šie kūriniai fragmentuoti, punktyriški. Tokia nutraukto naratyvo praktika nenauja – menininkai dažnai provokuodami palieka žiūrovui susikurti savo istoriją ar atspėti paslėptą autoriaus pasakojimą. Tačiau „susikurk pats“ strategija kartais slepia gudravimą ar net nedidelę panieką žiūrovui, suprask – jei neįžiūri sumanymo gelmės, neatspėji paslėpto naratyvo, vadinasi, esi nepakankamai išsilavinęs ar jautrus. 

Parodos tekstas teigia, kad menininkės kūriniai priešinasi interpretacijai, taip peršant mintį, kad jie a priori yra gilūs, įtaigūs, bet  tiesiog neinterpretuotini. O jei tos gelmės visai nėra? Na, bet kas gi viešai prisipažins, kad nieko nesuprato ar nepajuto? Kad ir kaip nesmagu, turiu pasakyti, kad man nepavyko rasti aiškaus loginio ar jausminio atsakymo, ką Anglickaitės videofilme veikia mergaičių būrelio negatyvas, mergaitė griuvėsiuose ir kaip tai sietina su povandeniniais vaizdais. Anotacijos autorius Tomas Genevičius rašo, kad šie videokūriniai yra „lėtai paklaidinantys arba sugrąžinantys atgal ten, kur pradėjai, į pradžią“, tačiau noras paklaidinti žiūrovą yra menininko išsikeltas uždavinys, o ne kūrinio turinys. Autorei manęs užburti ar paklaidinti nepavyko, nors tikrai grįžau į pradžią, dairydamasi, ant kokios gi mentalinės ar jausminės idėjos iš tiesų suverti visi parodos kūriniai. 

Pavadinimas tarsi nurodo į pokyčius („Kisdama rymo“). Fotografijose – greitai išnykstantys šviesos blyksniai ar metų laikų kaita, piešiniuose – cikliškumas. Vis dėlto ši kaita nepakankamai išplėtota – paroda greičiau tiesiog rymo. Tai irgi pakankama ir gražu. Grįždama, kaip siūlyta, į pradžią, pro piešinius bandau įsižiūrėti į žibančią linijos bronzą, nes labai nesinori, kad paroda būtų panaši į „Lidl“ – atitiktų aukščiausias europines normas, puikiai derėtų prie bet kurio didmiesčio erdvių, bet būtų sukurta pagal standartą. Anglickaitės fotografijose išties mielai paklysčiau ir klaidžiočiau ilgai. Tačiau pro miško tankmę ir precizišką atspaudą išvysti kažką jau pažįstamo , lyg tą patį genį – tokį efektingą, bet jau ne kartą matytą. Net piešiniai, nors pasipuošę kiek kitokiomis plunksnomis, atrodo labiau panašūs į meletą, o ne į tuos retuosius paukščius, pavyzdžiui, juodąjį gandrą. O didžiulėje panašių parodų gausoje, kaip jau minėjau, taip norisi netikėtumo, gal žalvarnio ar gulbės giesmininkės. Paukštis gali būti ir visai neišvaizdus, bet, pageidautina, retas, nematytas… 

Šį kartą tuo retesniu paukščiu Anglickaitės paroda man netapo – juo lieka Buroko „Nežinomybės sodai“, tarp kitų klausimų kėlusi ir tokį: jei šalį užpuolus priešui tektų bėgti nuo karo, kaip išsinešti su savimi ir išsaugoti sodą? Klausimas skaudus ir kol kas neišnykstantis, o jam įvaizdinti puikiai tiko tarsi ginklų transportavimo dėžės. Ir gerai, kad jos sau rymo nenaudojamos. O aš dar paklaidžiosiu po parodų sales, ieškodama tų retų paukščių. Pasiilgau žalvarnio.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas