Author Archives: Vytautas Michelkevičius

Straipsnio autorius:
Dr. Vytautas Michelkevičius yra kuratorius, tyrėjas, knygų sudarytojas ir autorius, kurio interesai plėtėsi nuo fotografijos išplėstame lauke iki medijų meno bei teorijos ir diagramavimo bei žemėlapiavimo, o pastaraisiais metais – link meninio tyrimo akademijoje ir už jos ribų. Dėsto meno teoriją ir praktiką bakalauro, magistro ir doktorantūros studentams Vilniaus dailės akademijoje ir dirba jos padalinio Nidos meno kolonijos meno direktoriumi. Kuruoja parodas, simpoziumus ir netikėtas situacijas įvairiuose kontekstuose nuo Lietuvos paviljono 56-ojoje Venecijos bienalėje iki LTMKS projektų erdvės „Sodų 4". Daugiau https://vilnius.academia.edu/VytautasMichelkevicius

Fotopasakojimas iš Nidos meno kolonijos atvirų menininkų dirbtuvių savaitgalio

Nidos meno kolonijos rezidencijose gyvenantys ir kuriantys menininkai balandžio 15 ir 16 d. pirmą kartą lankytojams atvėrė savo studijų duris. Šiuo metu kolonijoje kuria 11 menininkų pagal dvi skirtingas stipendijų programas: Nordic (Šiaurės ministrų taryba) ir TRACES (ES Kultūra 2007-2013). Vieni menininkai rodė anksčiu sukurtus darbus, kiti Nidoje kuriamus darbus, o treti kūrė situacijas, įtraukdami lankytojus į dalyvaujamuosius kūrinius.

Atvirų dirbtuvių savaitgalis prasidėjo nuo Berlyne gyvenančios rusų menininkės Natalijos Borissovos performanso kartu su Nidoje gyvenančia pianiste Marija Kalvelyte. Koncerto metu Neringos meno mokykloje menininkės eksperimentavo su elektroniniais magnetais, kasdienybės daiktais (teniso kamuoliukais, vienkartinėmis stiklinėmis, konservų dėžutėmis) ir preparuotu fortepijonu.

Šeštadienį vyko ekologinė akcija „Darom“, tuo tarpu menininkas Justin‘as Tyler‘is Tate‘as (Kanada/JAV/Estija) kopose įrengė limonado kioską ir pilstė organinį savos gamybos limonadą.

Popiet menininkai pakvietė į kolektyvinį sriubos virimą ir valgymą Nidos meno kolonijos virtuvėje.

Johanna Sophie Santos Bassetti (JAV/Ispanija/Vokietija) pristatė savo atliekamą tyrimą

ir kvietė lankytojus parašyti rašomąja mašinėle girdėtą savižudybės istoriją.

Tamara Henderson (Kanada/Švedija) eksperimentavo su 16 mm juosta ir panaudodama gitarą kūrė filmui gyvą garso takelį.

Marta Vosyliūtė eksponavo savo darbus procese ir ieškojo medžiagos atvirutėms dekonstruodama mitus apie Neringą.

Krišs Salmanis (Latvija) iš paplūdimyje rastų medžiagų sukūrė „Horizontą“.

Hanna Husberg (Suomija/Prancūzija) eksperimentavo su druska iš jos kurdama žemėlapius ant grindų ir tuo pačiu rodė savo videodarbus, kurių pagrindinė tema buvo vanduo ir miškas. Ji taip pat pristatė savo tyrimus apie žmonijos bandymus pakeisti orą (lietų, debesuotumą ir t.t.).

Jodi Rose (Australija/Vokietija) pristatė savo kūrinius su įgarsintais tiltais bei garso įrašus, sukurtus Nidoje.

Natalia Borissova (Rusija/Vokietija) iš aplink koloniją rastų medžiagų sukūrė elektroakustinę instaliaciją, kurios grojimą lankytojai galėjo keisti.

Atvirų studijų savaitgalis baigėsi pačių menininkų išdarinėtos ir vėliau profesionalų išrūkytos žuvies valgymu.

Nauja savaitė Nidos meno kolonijoje baigėsi kolektyviniais pusryčiais su suomiškais, prancūziškais ir slaviškais blynais.

Visi šie menininkai yra pakviesti sukurti įvietintus kūrinius, naudojantis Nidoje rastomis medžiagomis ir idėjomis, bei atsižvelgti į vietinės atmosferos ir bendruomenės specifiką. Nemažai menininkų savo kūryboje naudoja augalus, skonio ir uoslės jusles ar domisi mažų vietovių ir bendruomenių žemėlapiavimu. Didžioji dalis menininkų savo kūrinius pristatys Gegužės 3-6 dienomis vyksiančiame tarptautiniame simpoziume „Interformatas: peržaidžiant tarpdiscipliniškumą“. Jame dalyvaus daugiau kaip 30 užsienio menininkų, kuratorių ir tyrėjų.

Nidos meno kolonija yra naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene ir švietime.

Fotoreportažas iš festivalio „Transmediale“ Berlyne

Berlyne vasario pradžioje (1-6 d.) kaip ir kasmet vyko festivalis Transmediale. Prasidėjęs kaip alternatyva didžiajam kino festivaliui Berlinale, nuo videomeno festivalio jis išsiplėtė iki medijų meno festivalio, kol galiausiai persivadino demokratiškiau – „meno ir skaitmeninės kultūros“ festivaliu. Ir išties nemažai iš šių metų dalyvių sunkiai galėtum įvardinti menininkais, nes jie ir patys vengia šio žodžio, prisistatydami kaip socio-politiniai medijų aktyvistai, hakeriai, kovotojai už teises ir t.t. Žinoma, kaip ir kasmet Transmediale išlaikė savo skirtingus formatus, kurių dalis buvo susiję su menu. Visa programa suskirstyta į parodą, konferencijas, diskusijas, performansus, kūrybines dirbtuves, videoperžiūras ir šiemet naujieną – atvirąją zoną. Joje susibūrė menininkai, dizaineriai ir aktyvistai diskutavo apie laisvąją/nemokamą kultūrą, įskaitant Facebook‘o kritiką, autorines teises ir menininkų santykį su jomis ir t.t. Ne vienas kalbintas kolega stebėjosi kiek šiais metais daug festivalio dalyvių rodo/kuria procesus, o ne fiksuotus kūrinius. O pats festivalis atrodė kaip nuolat vykstančios kūrybinės dirbtuvės bei kolegų susitikimo vieta.

Vienuoliktasis „Transmediale“ festivalis su tema „Response: Ability“ pristatė daugiau nei 150 skirtingų tarpdisciplininių projektų ir jame dalyvavo daugiau kaip 170 menininkų, tyrėjų ir medijų aktyvistų. Šį festivalį galima įvardinti kaip kuriantį stiprų paralelinį diskursą šiuolaikiniam menui ir pritraukiantį visiškai kitokios publikos nei įprasta regėti Berlyno baltuosiuose kubuose ar industrinėse erdvėse.

Festivalis kaip ir kasmet vyko Pasaulio kultūrų rūmuose.

Perfomansai

Ir diskusijos sutraukdavo šimtus dalyvių.

„Facebook“ buvo kritikuojamas ir interpretuojamas ne viename projekte.

Minios dalyvių ir renginių kaip ir kiekviename festivalyje kūrė smalsumo, greičio ir įtampos jausmą.

Nidos meno kolonija su partneriais sukūrė lėtąją zoną „TRACES Tea Lounge“.

Čia su puodeliu žolelių arbatos galėjai atsipalaiduoti

Ir pasišnekučiuoti su kolegomis arba sudalyvauti radijo laidoje – didžiąją pokalbių dalį ir Transmediale renginius dokumentavo slovėnų projektas Artisttalk.eu.

Lėtoji zona buvo įsikūrusi „Open zone“ erdvėje, kur projektai kasdien migruodavo tarp korių.

Vienas iš projektų buvo dalyvaujamasis „Wanted & For Sale Office” stendas, kur festivalio dalyviai galėjo apsikeisti daiktais arba pasidalinti savo subjektyviais maršrutais po festivalį.

Vienas iš išskirtinių festivalio bruožų yra žinių dalijimasis ir kūrybinės dirbtuvės (čia vyksta Vikipedijos iliustravimo dirbtuvės).

Festivalio apdovanojimų ceremonijoje buvo išskirtas Christin Lahr projektas „Galios dovanos: Kapitalas – politinės ekonomikos kritika“, kur ji kasdien pervesdavo Vokietijos Finansų ministerijai po 1 centą, o pavedimo tiksle įterpdavo eilutę iš Karlo Markso „Kapitalo“, taip ironiškai kritikuodama finansų politiką ir menininko galimybę padėti valstybei.

Festivalio nugalėtojais buvo paskelbtas indoneziečių HONF kolektyvo projektas  „Intelligent Bacteria – Saccharomyces cerevisiae“ – tai „pasidaryk pats“ vyno gamybos sistema, kurios skleidžiami garsai tapdavo orkestro dalyviais. Šiuo projektu menininkai norėjo atkreipti dėmesį į didelį Indonezijoje mirčių skaičių nuo metanolio, atsirandančio dėl nesterilios alkoholio gamybos namų sąlygomis.

Per paskutinį performansą festivalio uždarymo metu HONF visus vaišino imbieriniu vynu, pagamintu instaliacijoje.

Daugiau vaizdų iš festivalio galima rasti čia.

Kritikos maršrutai: Vilnius–Šiauliai–Panevėžys>ENTER8>9KOMBINACIJOS

Garso meno paroda

Menotyrininkų  Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ –  iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė  ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų  komunikacijų centro „Kultūrpolis“  organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.

„Kritikos maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą. Tai puiki galimybė susipažinti skirtingų Lietuvos miestų menotyrininkams, o skaitytojams – pažinti kritikus, suvokti juos kaip įdomias, smalsias, atviras asmenybes, pažvelgti į savo ir kitus šalies miestus jų akimis.

Balandžio 22-osios rytą traukinys kaip ir kasdien juda Vakarų kryptimi ir sustoja keliuose Lietuvos mastu vidutinio dydžio miestuose, į kuriuos nuo šiol visuomet žvelgiu per parodos „A Town (Not a City)“, prieš porą metų matytos St. Galleno (vidutinio dydžio Šveicarijos miesto) kunsthalėje, prizmę. Tiesa, šį pavadinimą sunku išversti į lietuvių kalbą, kurioje žodis miestas, pasak Vikipedijos, apibūdina gyvenvietę su daugiau kaip 3000 gyventojų. Gal ir galėtume kalbėti apie „miestelį (bet ne miestą)“, tačiau teisūs būtume tik vietiniame kontekste. Jeigu ir menininkams bei kuratoriams tokie miestai pasirodė įdomi tema, galima numanyti, kad kultūra (arba bent jau tyrimo vertas reiškinys) gyva ir apčiuopiama ne tik didmiesčiuose. Nors stebėdamas prošal skriejančią Jonavą suabejoju šia mintimi, vis dėlto nusprendžiu pasitaikius progai apkeliauti panašaus dydžio industrinius miestus – kiek gi gali turistauti vien dėl senamiesčių saldybių. Pasak minėtos parodos kuratorių Thomaso Boutoux ir Giovanni Carmine, vidutinio dydžio miestas – tai gyvenvietė periferijoje, vieniems nuobodi ir konservatyvi, kitiems – teisybės, ramybės ir humaniškumo įsikūnijimas. Tokių miestų rastume bet kuriame pasaulio žemyne, o kino filmuose ir literatūroje jie – senas ir mėgiamas „personažas“.

Šiame traukinyje pilna keistų nekasdieniškų sutapimų. Traukiniui jau pajudėjus, braudamasis link biliete nurodytos vietos sutinku mobiliuoju teoretiku save tituluojantį Jurijų Dobriakovą. Galbūt nieko keisto mobilioje erdvėje sutikti mobilų teoretiką, tačiau jam tai, pasirodo, irgi ne kasdienybė. Mūsų maršrutai sutampa ir kritikos kupinas pokalbis įvairina kelionę iki pat Radviliškio, kur draugiją papildo antrasis mobiliųjų teoretikų dueto narys – Tomas Čiučelis. Deja, vos įsiplieskusią mobilią diskusiją po 20 minučių nutraukia traukinio stabdžių girgždesys, pranešantis apie pasiektą tikslą – Šiaulius. Keliant koją nuo laiptelio topteli galvon, kad mane įsukusio visuotinio mobilumo trys kelionės valandos prabėgo nejučia.

Šiauliai Lietuvos mastu – ne vidutinio dydžio miestas, bet tikras didmiestis, kaip ir kiti didieji Lietuvos miestai turintis universitetą, alėją-promenadą ir oro uostą, na ir kas, kad tik karinį. Užvis svarbiausia, kad Šiauliai yra unikalus didmiestis, nes jame vyksta vienintelis Lietuvoje medijų meno festivalis Enter, pavadinimą gavęs, matyt, įskaudus pirštams nuo šio mygtuko maigymo gūdžiais 2003-siais. Šiaulius pelnytai galima pavadinti Lietuvos meno festivalių sostine: čia dar vyksta šiuolaikinio meno festivalis Virus, o šiais metais startuos performansų festivalis PER_forma. Dar vieną epitetą, bene taikliausiai atspindintį Šiaulių festivalių pobūdį, pasiūlė jau mūsų pažįstamas mobiliųjų teoretikų duetas praėjusių metų straipsnyje „Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: teo(e)retikų įspūdžiai iš „kultūros kurorto“. Čia Šiauliai pakrikštijami kultūros kurortu – miestui prilipo ši taikli pravardė su visomis teigiamomis ir neigiamomis reikšmėmis. Prieš ketverius–penkerius metus pagrindinių meno kritikų – vilniečių – šiame festivalyje dalyvaudavo vos vienas kitas – renginio „nepamatydavo“ nė vienas kultūros laikraštis. Dabar nemažai dalyvių – kritikų ir teoretikų – atvyksta į Enter pailsėti būtent iš sostinės.

Medijų menas niekuomet nebuvo lokalus ir izoliuotas fenomenas, bet kuo toliau, tuo labiau festivalyje Enter mažėja tarptautinių dalyvių. O kam gi jie – tik trukdytų poilsiautojams. Niekam ne paslaptis, kad visi susirenka čia ne tik apie medijas padiskutuoti , bet ir patys tapti mediumais ir mėgautis medijų voniomis. Tikrasis festivalio mediumas Virginijus Kinčinaitis kurorto lankytojams visuomet būna parengęs malonių procedūrų kompleksą. Šiauliai išties puiki kultūros poilsiavietė: atsipalaiduoti, persikūnyti į savo ar kolegos avatarą ir įsilieti į nepaliaujamą jų srautą čia sugeba kiekvienas.

Tiesa, vos nepamiršau: festivalis kasmet turi temą. Labiau pažintinę nei probleminę – manau, sutiksite, kad kurorte smegenims nevalia užkrauti intensyvaus darbo. Šiais metais kalbėta apie garso meną: jam skirta teorinė konferencija, paroda ir kiti renginiai. Gaila, kad kasmet besikeičianti tema nepakeičia tradiciniu tapusio festivalio formato.

Didžiausia festivalio problema –  sunkiai nusakomas santykis su vietine publika ir kontekstu. Teisūs būtų ir manantys, kad festivalis yra populiarus, kad jį gausiai lanko šiauliečių jaunimas, ir tie, kuriems per tris festivalio dienas taip ir nepavyksta iš širdies šnektelėti su vietiniais medijų meno kūrėjais ar mėgėjais. Teorinės konferencijos kaip visuomet iš pradžių klausosi apypilnė salė, tuštėjanti aritmetinės progresijos greičiu, kol paskutiniajam pranešėjui lieka vien patys dalyviai ir organizatoriai. Galbūt ir neblogas rezultatas – kai kuriose Vilniaus konferencijose paskutinio pranešimo kartais klauso tik kėdės.

Pati konferencija „importinė“ – beveik visi pranešėjai nevietiniai, išskyrus konferenciją vainikavusį akustikos profesoriaus Danielio Gužo pasirodymą, kuris visas iki šiol ištartas ezoterines ir menines garso ir meno mistifikacijas sutramdė keliomis skaidrėmis apie garso bangų dažnį, reverberaciją ir rezonansą. Paminėti vertas ir Astos Pakarklytės aptartas akuzmatinis garsas (girdimas nematant jo šaltinio), kurį vėliau performatyviai pademonstravo Andrius Rugys, nuo klausytojų prisidengęs širma ir skaitęs ištraukas iš savo garso dienoraščio. Uždangą virpinantys jautrūs pastebėjimai apie žmogaus santykį su aplinka ir garsu atgaivino šį Pitagoro sugalvotą mokymo būdą, padedantį, anot jo, mokiniams geriau susikaupti.

Andriaus Rugio pranešimas

Festivalio paroda – bene gausiausią publiką sutraukiantis renginys – nagrinėjo garsą šiuolaikiniame mene. Maždaug pusę erdvės užėmusias šiauliečių menininkų instaliacijas papildė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros studentų darbai. Dauguma kūrinių tyrinėjo įdomias garso raiškos problemas, tačiau kai kurie naudojo garsą vien iliustratyviai ar formaliai. Apskritai tai buvo labiau eskizų ir eksperimentų erdvė nei paroda: garsus skleidžiantys objektai kakofoniškai perrėkė vieni kitus. Vis dėlto galimybė išbandyti savo kūrybiškumą ir tyrinėti žiūrovo/klausytojo reakciją į kūrinį parodoje buvo naudinga ir studentams, ir menininkams, greičiausiai pirmąkart kūrusiems garsą.

Parodos atidarymo pradzia

Šiaulietiška iniciatyva kaip ir kasmet pasiteisino – festivalio organizacija buvo puiki, nors viltis iš jaukių namų aplinkos įsisukti į tarptautinį idėjų mainų sūkurį vėl liko neįgyvendinta. Gal jo organizatoriams vertėtų pakeliauti po panašius festivalius Europoje (Pixelache, Transmediale, Ars Electronica, ISEA ir kt.) ir atsivežti minčių bei dalyvių? Belieka pasidžiaugti ENTER festivalio plakato ir skrajutės dizainu, kaip paprastai nustebinusiu originaliais vizualinės komunikacijos sprendimais, iš kurių man giliausiai įstrigęs – toteminis stulpas su televizoriaus ekranu (ENTER4).

Justinos Nekrasaites ir Ronaldo Gutmano kurinys ant galerijos lango

Susidomėjusieji lai pavarto ENTER8 festivalio programą, o tekstinę patirtį sustiprina audiovizualinėmis medijomis – Evaldo Janso videoreportažu. Tuo tarpu mano maršrutas trumpam nuvingiuoja į Panevėžį, kur buvusiame mėsos kombinato pastate vyksta jaunų menininkų inicijuotas tarpdisciplininis meno projektas 9 Kombinacijos: čia skulptūros studentas Vytautas Viržbickas ir filosofijos studentas Žemartas Budrys subūrė įvairių disciplinų menininkus ir visą savaitę rengė kūrybines dirbtuves kartu su vietiniais moksleiviais.

9 kombinacios Panevezio mesos kombinate

Apsisukus ratui vėl grįžtu prie savo teksto pradžios – diskusijos apie miestelius, miestus ir didmiesčius. Jei Šiaulius vis dėlto galima laikyti Lietuvos kultūros kurortu, Panevėžys, iki šiol buvęs dykuma Lietuvos meno žemėlapyje, atgijo dvigubai: ne tik dėl įtraukiančio meno renginio, bet ir kaip geras industrinių erdvių pritaikymo pavyzdys. Gal vis tik ir Lietuvoje ateis laikas, kai bent kartą per mėnesį dėl kultūros renginio teks palikti jaukias Vilniaus erdves ir važiuoti į parodos atidarymą, kūrybines dirbtuves ar festivalį kituose miestuose ar miesteliuose?

Nuotraukos darytos paties autoriaus mobiliuoju telefonu.

Foto-tekstinis pasakojimas iš VDA Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų gynimo

Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų gynimai šeštadienį (06.13) prasidėjo kaip niekad anksti, nes Andrius Rugevičius aka PB8 kvietė į savo garso instaliacijos „Derlius“ rytinę perklausą 03:12 – 06:12. Deja, profesorių komisija (vadovaujama Andre Klein iš Rietveldo akademijos Nyderlanduose) pas jį apsilankė tik 9 valandą ryto ir jai teko pasitenkinti tik pertraukose tarp perklausų grojančiu dūzgesiu, surinktu iš bičių avilių. Gal dėl tokio minimalizmo, o gal ir dėl vizualių instaliacijos nuorodų į lietuvių tautines tradicijas, šis darbas sukėlė daugiausiai diskusijų tarp komisijos narių. Vieni magistrantą kaltino neonacizmu ir pagoniškumu, kiti atėję į vidudienio ir vakaro perklausas džiaugėsi per trejus metus iš aplinkos surinktų garsų „derliaus“ sodrumu.

Ištrauka iš Tautvydo Bajarkevičiaus recenzijos:
„Aplinkos įrašai pastarųjų metų garso mene tapo ne tik audio medžiaga, praturtinančia eksperimentines kompozicijas, išplečiančia erdvės efektus, tampančia savotiška akustine erdvės ir laiko fotografija, patirties artefaktu, bet ir viena madingiausių kūrybinių tendencijų. Dėl to Andriaus darbe ypač svarbu yra tai, kad akustinio derliaus rinkimas ir jo įprasminimas yra kruopštaus darbo, atidžios refleksijos ir jautrių pojūčių bei itin asmeniško santykio su savo paties veikla paieškos. <…> Andrius išlaiko stilizuotą, refleksyvią distanciją, o jo ritualai netampa ezoterinio, uždaro bei ideologizuoto sakralumo apeigomis. Manau, kad čia susipina daugiasluoksnės poetikos metaforos, skleidžiasi turtingos pojūčių dimensijos, permąstoma kultūrinė atmintis ir, užuot racionaliai gilinusis į autentikos termino reikšmes, atsiskleidžia jos magiška galia jos šiuolaikinėmis formomis ir visu savo paprastumu: juk tai tėra asmeninio derliaus rugiapjūtė, kuria kolektyviškai dalinamasi su šalia esančiais.“

Antrasis darbas – tai Linos Miklaševičiūtės Jono Meko centre esanti audiovizualinė instaliacija „Vilnius kaip mano vaikystės atminties archyvas“, susidedanti iš dviejų videoprojekcijų bei skulptūrinės instaliacijos iš asmenininių daiktų, kuriuos jungia istorinis ir intymus magistrantės pasakojimas.

Ištrauka iš Tautvydo Bajarkevičiaus recenzijos:
„Lina yra šios atminties tikrovės restauratorė, inscenizuotoja, režisierė ir, kaip pati puikiai suvokia, falsifikatorė (kita vertus, ar įmanoma sufalsifikuoti tai, kas tiesiog negali būti suvokta kaip absoliučiai realu). Dokumentinio filmo „Lazdynai – architektų gatvė“ remiksas jau pačia savo forma teigia ir sapniškai perteikia sklandymą sugrąžintos ir į esamąjį laiką įsviestos praeities kontūrais. <…> Tėvų vestuvių kadrai, po vieną skenuoti bei sumontuoti į mini-filmą, tarsi atgaivinami jiems pradėjus „judėti“ – staiga ekrane pasirodo judesys, ateinantis iš laikų dar gerokai prieš gimimą, atrastas tiesiog vienoje iš spintų, regimas mįslingoje šviesotamsoje ir fragmentišku, trūkinėjančiu ritmu. <…> Lina yra asmeniškųjų atminties archyvų architektė, kuriai vis labiau paklusta taki atminties artefaktų materija bei ją supantys vaizdiniai.“

Tuomet komisija ir žiūrovai atsigręžia į kitą erdvę, kurioje instaliuotas Antano Stančiaus darbas „Pagavos“, susidedantis iš TV ekrano, kuriame rodoma vėliavos pakėlimo ceremonija, dviejų vaizdo projekcijų ir vizualinio stendo.

Ištrauka iš Linos Michelkevičės recenzijos:
„Tapatumo analizė lyg savaime reikalauja kelių lyginimo objektų, kurių tapatumą (identiškumą) arba vienovę siekiama nustatyti. Aišku, kai kalbama apie asmeninę tapatybę, objektas, su kuriuo lyginamas asmuo, tėra sąlyginis neapčiuopiamų vaizdinių rinkinys. Antano Stančiaus darbe ši tapatinimosi su „kitu“ metafora išvyniojama ir vizualizuojama dviem kampu sueinančiais ekranais, kuriuose du to paties asmens (t. y. paties autoriaus) pavidalai komiškai šnairuoja vienas į kitą kartais vertinančiu, kartais visiškai apatišku žvilgsniu. <…> situacijos, kuriose filmuojamas videofilmo subjektas – patinusiu veidu, pamuštu paakiu, užmiegotomis akimis – yra tokios, su kuriomis paprastai ne tik pačiam nesinori tapatintis, bet su kuriomis tapatintis „draudžia“ ir LR įstatymai (turiu omenyje paso nuotraukai keliamus reikalavimus).“

Tada ateina laikas pačiai mistiškiausiam darbui – tai Rasos Juškevičiūtės kūrinys „Kai žmonės buvo kompiuteriuose“. Magistrantė suvilioja visus darbo pavadinimu ir nuveda į buvusio kompiuterio vidų (gan nemažą pastatą šalia Matematikos ir informatikos instituto), kuriame dabar įsikūrusi jau spėjusi bankrutuoti biliardinė. Rasa rodo ištraukas iš būsimo kūrybinės dokumentikos filmo, o recenzentas Nerijus Milerius virtuoziškai konceptualizuoja darbo kaip projekto galimumą. Deja, paties filmo dar nėra, tačiau suintriguoti žiūrovai pasiryžę jo laukti.

Paskutinis šios dienos darbas – tai Rasos Jonikaitės animacinis filmas „Luce“, kuriame nagrinėjama primityvumo tema ir pasakojama apie automechaniko Lucės kasdienybę. Vizualiai prisodrintame filme įtikinamai tikroviški personažai svinguoja tarp banalybės ir nuoširdumo.

Taigi, komisija popiet apsvaiginta natūralių ir dirbtinių medijų užsidaro spręsti magistrantų likimų pažymiais, o studentai džiaugiasi paskutinėmis studentavimo valandomis. Galiausiai visi iškeliauja į su magistro diplomais: kas toliau rinkti garsų, kas kurti audiovizualines instaliacijas ar animuotus filmus.

Autoriaus nuotraukos.