Author Archives: Neringa Černiauskaitė

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Linas Jablonskis apie paišymo malonumą ir “indie” ribas

Praėjus beveik mėnesiui po Lino Jablonskio pasirodymo bendroje parodoje “Paper screen / Popierinis ekranas” “Vartų” galerijoje, supratau, jog paties autoriaus nuomonės nei platesnio savo veiklos pristatymo neteko išvysti nei per vieną žiniasklaidos priemonę. Kodėl taip nutiko galbūt paaiškės perskaičius šį pokalbį, kurio metu autoriaus darbo vietoje (Vilniaus Universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje) be “privalomosios programos” – kalbų apie meną, dalinomės šiuo metu mėgstamiausios muzikos, džinsų ir filmų nuorodomis.

Linas Jablonskis (L.J.) Va čia toks irgi interviu su manim tam žurnale „D (is for Drawing)“ su Yane Calovski (šio žurnalo vyr. redaktorius ir įkūrėjas aut.past.). Straipsnio pabaigoje jis paprašė manęs išvardinti savo dabartinį klausomą top 5. Dabar rašyčiau visai kitokį… Čia manęs daugiausia klausinėja apie pirmąjį INDG (Independent Drawngs Gig).

Neringa Černiauskaitė (N.Č.) Puiku, nusižiūrėsiu, ko reikėtų jūsų paklausti. O jūs vis dar integruojate muzikinius pasirodymus į visus INDG?

L.J. Šiaip tai visada taip darome. Tik paskutinį kartą nebuvo pasirodymo Hagoje, nes žmogus darė Gig’ą namuose, bet jis vis tiek leido kompaktą, kur grojo du tipai, kurie kažkada turėjo grupę. O visur kitur darome su muzika. Nes, matai, tik piešinių paroda truputį „neveža“.

N.Č. O kaip pasisekė paskutinysis INDG Vilniuje?

L.J. Gerai, grojo naktį „metalistai“ prie kapinių, policija atvažiavo. Yra video internete (http://www.indiedrawingsgig.com/ aut.past.) (žiūrime video, su grupių „Delčia“ ir „Ethere“ pasirodymais). Žinai, tokia aplinka – koplytėlė, Vingio parkas, kapinės, todėl ir norėjau, kad grotų tokio pobūdžio muziką. Nes, matai, pagrindinė idėja yra tokia, kad vyksta vienos dienos nepriklausomas vakarėlis.

N.Č. O ar šis vakarėlis buvo legalus? Ar turėjot oficialų leidimą jį daryti?

L.J. Nežinau, ne tikriausiai. Bet aš pasakiau policininkui, kad leidimas pas galeristą (INDG Vilniuje rengtas drauge su galerija “Tulips&Roses”), o jis buvo išėjęs. Jie laukė tol, kol jiems baigėsi pamaina, o kai tik jie išvažiavo, sugrįžo Jonas (Jonas Žakaitis aut.past.). Taip ir išsisukome.

Peržiūrime dar keletą video, tarp kurių japonių punk-rocko grupės „High Teen Boogie“  bei dviejų vyrukų grupės „Cocain & Abel” pasirodymai Niujorko INDG.

L.J. Vienas iš šios grupės narių, Timas (Tim Wood http://www.timdoom.com/ aut. past.), dar ir paišo, nors jis nėra dalininkas. Va, jei norėčiau dar kada nors su kuo nors parodą padaryti, tai su juo. Apskritai, ketvirtajame INDG dalyvavo kažkur 119 dalininkų per 9 pasaulio miestus. Gavosi taip jau „didingai“, gal net truputį persistengėm, nes paskui tiesiog prarandi „greitį“, sunku pranokti buvusį rezultatą. O Lietuvoje, apskritai, kadangi nelabai yra panašaus konteksto,  reikia daryti visai mažus ir kvailus (juokiasi). O gerai yra tai, kad tai yra vienam vakarui iš principo, nes idėja ir yra vienos dienos Gig‘as.

N.Č. O kaip su jūsų paties pasirodymais Lietuvoje? Kaip dažniausiai būnate vertinamas?

L.J. Na, pavyzdžiui, yra toks profesorius Žukas (Edvidas Žukas aut. past.), kolekcionierius, tai pasakiau jam, kad nueitų į mūsų parodą „Vartuose“ (paroda „Popierinis ekranas / Paper screen“). Taigi, vakar jį sutinku ir jis man sako: „Buvau vakar parodoj. Kodėl tu kažkaip skriaudi save? Tu tarsi neišbaigi savo piešinių ar pateiki taip, kad jie praranda savo vaizdą. Vienam lape yra trys siužetai, kai galėtų būt vienas, viskas yra kaip ir pradėta, bet numesta. Todėl tavęs ir neperka.“  „Taip, – sakau, – neperka, bet tai, ką jūs man sakot kaip priekaištą, man yra vos ne svarbiausias tikslas.“ Aš jam mėginau paaiškinti apie laisvą komponavimą, piešimą sau, bet žmonės nori ir tikisi tokios išbaigtos meninės estetinės kokybės. Kai mėginu  kažkam paaiškinti apie savo kūrybą, tuomet reikia labai daug aiškinti apie patį kontekstą, kurio čia galbūt nelabai žino, o tai jau apima labai daug ir atima nemažai laiko. Kaip tame straipsnyje (Danutė Gambickaitė „Vartų” televizija, jūsų dėmesiui“ „7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23 aut. past.) mane lygina su Raymondu Pettibonu – aš jį žinau, tačiau jei jau mane su juo lygina, tai galėjo įdėti bent vieną jo darbo iliustraciją, nes abejoju, ar daugiau nei 10 žmonių jį čia žino. Tačiau tai yra tas atvejis, kai aš tikrai neseku juo: jis yra labai išraiškingas, jis dirba su tušu. Tačiau, kiek žinau, jis taip pat autodidaktas, kaip ir aš ir nuo to prasideda visai kitas supratimas, tu kitaip žiūri į patį paveikslo pastatymą. Matyt, dalininkui su mokykla jau įmuša šitą – kūrinys, estetinė vertybė, forma…

O kada tu nesi praėjęs mokyklos tau to nereikia. O aš stengiuosi daryti priešingai, ir kaip tu paaiškinsi žmogui su kultūriniu kontekstu, kad tu nori daryti „neteisingus“ piešinius. Na, kaip P. Repšys pasakytų „neteisingus, nes nemoki teisingai“, bet „neteisingus“, nes „teisingi“ man totaliai neįdomu. Bet tas savamoksliškumas, mano akimis žiūrint, gali tapti didžiuliu pliusu, nes tai yra mažas, bet šansas paišyti kitaip. Kaip Marcellis Duchampas sakė „Daryk visada kitaip, negu visi“, bet Lietuvoj šitas kažkaip negalioja. Visi anksčiau ar vėliau kažkaip kažkuo pradeda sekti. Na kad ir E. Degas ir J. A. Ingres, kad ir Cezzane‘as vis aukštino klasikinį meną, tačiau tas sekimas yra visai kito pobūdžio. Tai, sakykim, jeigu aš kuo ir seku, tai būtų Pietro Longhi, J. A. Ingres, E. Degas, bet vėl atrodo kaip kitas pasaulis, žiūrint į tai, ką aš darau. Bet tai ir yra tikrasis sekimas. Aš valandų valandas studijuoju jų knygas (tiesa, dar ir jaunąjį P.Picasso iki kubizmo). O tuos šiuolaikinius piešėjus, kurie man patinka, man reikia atmesti, nes pas juos yra tokia išbaigta stilistika, kad jeigu labiau pradėsi juos nagrinėti ir gilintis, tu pasidarysi kaip jie, kaip, pavyzdžiui, yra su Marlen Dumas ar Elizabeth Payton, kurių maniera yra labai užkrečiama. Bet jeigu tu gali atsispirti nuo XVIII – XIX a. tuomet ta stilizacija tampa visai kitokia, nes, semiantis iš ten, lieka daug daugiau vietos savitam jų perskaitymui. Tarkim paišyti taip, kaip paišo J. A. Ingres arba jį kopijuojant iš jo šaipytis būtų kiaulystė. Aš nenoriu šaipytis iš J. A. Ingres‘o, aš net nemoku tos anatomijos. Ir aš džiaugiuosi, kad aš jos nemoku, nes jeigu aš matau, kad piešdamas figūrą jau nukrypau į šoną, tuomet aš tęsiu toliau, nes jeigu pradėčiau taisyti, tai padaryčiau blogą mokyklinį piešinį, bet tada galiu padaryti kažkokią išraišką. Tačiau, matyt, žmogaus smegenyse yra užprogramuota viską atlikti „teisingai“ ir kartais net tenka pačiam su tuo kovoti ir sau priminti, kad „tu juk nenori paišyti anatomiškai, su tvarkinga kompozicija ir šešėliais“. Ir tuomet tai tampa tokiu didžiuliu malonumu!

N.Č. Vadinasi, paišote savo malonumui. O kaip su ambicijomis, kurios būdingos kiekvienam menininkui?

L.J. Taip, aš paišau grynai savo malonumui, tačiau, kai kiekvieną kartą mėginu tai kam nors paaiškinti, visiems vis tiek kyla įtarimas, nes tai paprasčiausiai nebeįmanoma. Ir kuo garsiau aš rėkiu, kad aš neturiu jokių ambicijų, tuo viskas atrodo dirbtiniau ir tada pats pradedu galvoti, kad gal aš kažkokias ambicijas ir turiu. Kartą, kai pas mane lankėsi dvi prancūzų kuratorės, jos apžiūrėjo mano piešinių krūvą ir paklausė, kokiam čia projektui aš juos paruošiau. Kai pasakiau, jog paišau šiaip sau, savo malonumui, jos nieko nesuprato – niekas dabar taip nebedirba. Galbūt mano darbai geriausiai ir atrodo tokiuose renginiuose kaip INDG, kur jis puikiai „gyvena“ visuomeninį gyvenimą panašių žmonių sukurtų piešinių tarpe. Bet jeigu tu patenki į tą oficialų meno pasaulį, iš karto pasidarai įtartinas.

N.Č. Ar taip jaučiatės visose tokiose „oficialiose“ bendrose parodose?

L.J. Na, tai labai priklauso nuo kuratorinės mados ir paties konteksto. Neseniai kalbėjau su viena suomių kuratore, kuri rengia Rauma Bienalę, tai ji sakė, kad tokie darbai, kaip mano per sudėtingi bet kuriam kuratoriui, kadangi bet kuri „oficiozų“ tiek žurnalų, tiek fondų, tiek asociacijų atranka susijusi su galerijiniu menu, kuris yra linkęs parduoti. Jeigu tai nėra jau labai žinoma pavardė, tuomet ten turėtų būti įdėta darbo daugiau, arba labiau juokingi arba abstraktūs, kad tas piešinys turėtų turėti sunkų krūvį, kurį pastebėtų ir mažiau išmanantis žiūrovas.

N.Č. Čia kaip pavyzdys galėtų būti rumunų menininkas Dan Perjovschi, kuris laiku savo primityviais piešiniais ėmėsi socialinių ir politinių temų, aktualių besiplečiančiai Europai.

L.J. Taip, svarbu „užšokti“ ant aktualių temų ir dar, jei turi draugą kuratorių, tai jis tave „timptels“, bet, priešingu atveju, toks piešimas, kaip mano yra labai siauram ratui. Nors kuratoriai ar kritikai neneigia nei jo kokybės, nei aktualumo, tačiau jie negali jo „prasukti“ kaip produkto. Su konceptualiu menu yra paprasčiau –  gali žaisti įvairius žaidimus ir „fake’inti“, tačiau su tokiu vizualiu dalyku yra sudėtingiau, nes nėra kaip jį pristatyti, ypač jei nėra garsios pavardės. Aš žinau labai daug žmonių, kurie daro itin įdomius piešinius, tačiau jie ya beveik lygiai tokioj pačioj situacijoj kaip aš.

N.Č. Bet ar jie stengiasi iškilti, ar jie laikosi panašios pozicijos į jūsų?

L.J. Tai labai priklauso nuo žmogaus, tačiau vis tiek visiems anksčiau ar vėliau norisi patekti į tą „didįjį vandenį“ , nes tokia jau yra visuomeninė sąmonė ir paties meninės ambicijos. Su muzika yra lygiai tas pats – grynai independent išsilaiko labai nedaug kas, nes galų gale jie pasako „kiek mes galim tuose tualetuose grot“ ir baigia arba pasirašo kontraktą su stambiomis įrašų leidybos firmomis. Lietuvoje šios problemos beveik net nėra. Arba gal jos iš viso nėra, gal čia tokia dirbtina problema. Bet, kad kažkoks toks independent reiškinys egzistuoja tai tikrai. Jį labai sunku apibrėžti, nes oficialiai tai apibūdinama kaip mažos nepriklausomos iniciatyvos ar nežinomos leidybos firmos, tačiau kas toliau? Juk visi groja tais pačiais instrumentais ir pačiais įvairiausiais stiliais, bet tu tiesiog jauti, kad yra vienaip arba kitaip. Tu gali nujausti, pasakyti, kad šis piešinys ar grupė yra indie, tačiau kodėl jis/ji yra vienoks ar kitoks apibūdinti beveik neįmanoma. Ta riba man ir yra įdomiausia tiek mene, tiek muzikoje.

Linas Jablonskis
Linas Jablonskis
Linas Jablonskis
Linas Jablonskis
Tim Wood
Tim Wood
Tim Wood
Tim Wood
Raymond Pettibon
Raymond Pettibon

Foto iš pokalbio su menininku: Paul Paper http://www.itismyparty.org/

Auroros Reinhard fetišistiniai objektai “Vartų” galerijoje

Pirmoji projekto “ARTscape”, rengiamo galerijos “Vartai”, “Kino pavasario” bei “Vilnius jazz” festivalių, paroda pristato du Suomijos šiuolaikinius menininkus – Eemil Karila bei Aurorą Reinhard. Pastaroji Vilniuje pristatė naujausią savo fotografijų seriją “Gundytoja” bei tris “šviežius”  video kūrinius. Visi jie vienaip ar kitaip kalba apie fetišą ir moterišką identitetą. Artnews pavyko pakalbinti šią menininkę ir iš jos pačios išgirsti tai, ką savo kūriniais ji mėgina mums pasakyti.

artnews: Projektas “ARTscape” siekia pristatyti dvylikos Europos šalių kultūrinį gyvenimą bei identitetą. Kai galerija “Vartai” pasiūlė tau sudalyvauti šiame projekte, ar daug svarstei apie tai, jog taip tu atstovausi Suomijos šiuolaikinę meno sceną ir dabartinį šalies kultūrinį identitetą?

Aurora Reinhard (A.R.): Na, aš negaliu išvengti šios misijos, kadangi tokia yra parodos idėja, taigi aš automatiškai būsiu vertinama kaip reprezentuojanti dabartinį šalies kultūrinį identitetą ir meno sceną.  Manau, jog aš tiesiog atspindžiu tai, ką matau aplink save, tačiau aš negyvenu dėžėje matydama tik Suomiją aplink mane. Manau, kad aš taip pat atspindžiu tai, kas aplink mane plačiąja prasme, tarkim Vakarų civilaziją. Gal kiek ribota kalbėti apie kažką kaip reprezentuojantį tautinį identitetą ar vietinę meno sceną.

artnews: Esu tikra, jog sulaukei nemažai klausimų apie savo “Gundytojos” seriją, dėl jos akivaizdaus vizualinio panašumo į Cindy Sherman vėlyvesnius darbus. Kaip tu dažniausiai į juos atsakai ir kokia tavo pozicija?

A.R.: Jei žvelgiame tik į “Gundytojos” seriją, tuomet taip, seksualumo tema (kaip ir kai kuriuose Sherman darbuose) ir savo auto-portretų naudojimo koncepcija yra panaši, tačiau, jei žvelgtume į mano kūrinius kaip į visumą, pamatytume skirtumus. Pirmiausia, aš dirbu su įvairiomis medijomis, tokiomis kaip video, objektai  ir mano darbų tema bendrai imant yra identiteto, tiksliau moteriškojo identiteto vystymasis. Tuo tarpu kai Cindy Sherman koncentruojasi daugiausia ties auto-portretais ir moters vaizdavimu meno istorijoje, “Gundytojos” serijoje aš vaizduoju moters kūną kaip paviršių  ir troškimų objektą. Labiausiai mane domina fetišo sąvoka ir objektai, kurie iššaukia mūsų troškimus. Pastaruoju metu visus savo kūrinius aš mėginu paversti tokiais troškimo objektais, kurie žiūrovui sukeltų beveik fizinius pojūčius, tokius kaip kutenimas pilve ar tiesiog norą paliesti ir turėti.

arnews: Trys “Vartų” galerijoje pristatomi tavo video darbai koncentruojasi ties įprastais neįprastai “besielgiančiais” objektais. Jie taip pat per daug nenutolę nuo moteriškos lyties reprezentavimo. Ar jie turi tiesioginį ryšį su “Gundytojos” serija?

A.R.: Šie video yra “Gudytojos” serijos dalis. Jie reprezentuoja grynai fizines idėjas ar jausmus , susijusius su žmogišku būviu ar moters kūnu. “Valymas” man taip pat labai fizinis. Jis kalba apie užuojautą ir teisę egzistuoti per monotonišką veiksmą. Mano idėja nėra kaltinti virus už tai, kad jie kuria tokius objektyvuojančius objektus, tokius kaip šepetėlis mano video. Man atrodo, kad jau nebe tas laikas kalbėti apie aukas, tačiau imti savo likimą ir vaidmenį į savo pačios rankas.

artnews: Kiek stiprus tavo darbuose asmeninis lygmuo?

A.R.: Mano darbai yra vidinės vizijos ir filtrai apie tai, ką aš jaučiu mane supančiame pasaulyje. Aš juos suvokiu kaip visuomenės veidrodžius.

artnews: Tai ne pirmoji tavo paroda Vilniuje (tikimės, jog ir nepaskutinė, kaip gerai esi susipažinusi su šiuolaikine Lietuvos meno scena? Ar turi savo mėgiamų lietuvių autorių?

A.R.: Nepažįstu Lietuvos meno scenos itin gerai, tačiau yra keletas menininkų, kurių darbus aš žinau ir labai vertinu.

Auroros Reinhard bei Eemil karila ir Jurgos Barilaitės bendrą parodą galima aplankyti galerijoje “Vartai” iki vasario 20 d., po kurios bus pristatyti Estijos meno “grandai” – Kaido Ole ir Marko Mӓetamm.

Aurora Reinhard.Egzotiškas šokėjas (autoportretas). 2006, spalvota fotografija, 125x100
Aurora Reinhard.Egzotiškas šokėjas (autoportretas). 2006, spalvota fotografija, 125x100
Aurora Reinhard. Sek paskui mane. 2008, spalvota fotografija, 41 x 33
Aurora Reinhard. Sek paskui mane. 2008, spalvota fotografija, 41 x 33
Aurora Reinhard. Tampant pagrindiniu sekso žaisliuku. 2007, spalvota fotografija, 125 x 110
Aurora Reinhard. Tampant pagrindiniu sekso žaisliuku. 2007, spalvota fotografija, 125 x 110
Aurora Reinhard. Eye-dolize(autoportretas). 2006, spalvota fotografija, 125 x 100
Aurora Reinhard. Eye-dolize(autoportretas). 2006, spalvota fotografija, 125 x 100

Mėgaukitės skrydžiu (ir nekreipkite dėmesio į oro duobes)

Jesper Just. Romantic Delusions. 2008, 3 dalių video

Kai parodos koncepcija tampa skaičiai, neverta kalbėti apie „bendrąjį kodą“, jungiantį paskirus į bendrą visumą. Darbų atrinkimas iš įvairių pasaulio bienalių ir patalpinimas bendrame pastate dar nereiškia bendros parodos. „Bendrasis kodas. 5 žemynai, 10 bienalių, 20 menininkų“ labiau primena galimą 2009 m. „ARTNOW“ antologiją nei „festivalinio pobūdžio parodą“ (ir dar skirtą “Vilniui – Europos kultūros sostinei 2009”).

Vis dėlto, galimybė pamatyti puikius Jesper Just, Harry Dodge ir Stanya Kahn, Matthew Brannon, Shaun Gladwell ir kt. kūrinius priverčia užmerkti akis prieš tai, jog trūksta nemenko skaičiaus aprašų bei darbų pavadinimų, jog visi video darbai anglų kalba buvo netitruojami, o ką jau kalbėti apie tai, jog parodos atidarymo metu pats Jesper Just kaskart pasibaigus jo video instaliacijos laikui maigė „repat all“ pultelio mygtuką…Galbūt čia kaltas „parapijinio“ dydžio šiuolaikinio meno pasaulis Vilniuje, kur, nori nenori, tenka išgirsti anekdotines parodos ruošimo istorijas: etiketės verčiamos prieš pat atidarymą, kažkurie darbai vis dar neišeksponuoti ir t.t.  Kai tokie menininkai, kaip Eemil Karila „Vartuose“ eksponuojamoje instaliacijoje nematomą galerijos virtuvę pavertė savo kūrinio ašimi, tačiau ši ŠMC paroda ne apie tai. Ji apie postkapitalistinę sistemą ir joje gyvenančius mus ir mus stebinčius ir nagrinėjančius menininkus.

Vienu keisčiausių ir labiausiai sukrečiančiu tokio stebėjimo rezultatu būtų galima įvardinti Harry Dodge ir Stanya Kahn video kūrinius. Juose labai apgalvotai maišomi mockumentary (ironiškas documentary/dokumentikos žanro naudojimas) ir išmoktos kinematografijos pamokos, perfomatyvumas bei naratyvas, tipiška mažo biudžeto (low-budget) estetika ir siužetai apie post-visuomenių gyvenimą. „All together now“ (2008) yra ambicingiausias 26 minutes trunkantis projektas, kurio kūrimo metu menininkių pora tapo tiesiog menininiu duetu. Stanya Kahn, atėjusi iš performanso meno scenos, video darbuose dažniausiai tampa pagrindine heroje, gąsdinanti savo gyvulišku natūralumu ar maniakiškais beveik pasąmoniniais monologais. Tačiau „All togehter now“ stipriąją jų darbų dalį – kalbą – pakeičia muzikos, garsų ir triukšmo takelis, lydintis utopiškai apleistomis Los Andželo miesto erdvėmis besišlaistančius „išlikusius“ naujuosius „primatus“. Juos nuolat stebi sekimo technologijomis apsiginklavusios grupuotės mėlynais gobtuvais ant galvų. Tačiau sebinčiųjų elgesys nedaug skiriasi nuo stebimųjų, tarsi sukuriant futuristinių siužetų parodiją: nebėra elgesio normų bei vertybių hierarchijos tarp „aukštesnio“ ir „žemesnio“ intelekto populiacijų. Du puošniai aprengti vaikai, žaidžiantys pajūryje ir gaminantys baltus gobtuvus ant galvų tampa tarsi iliuziniu „kitu“ pasauliu, priešingu išdžiūvusiam miesto peizažui, kur po susidūrimo su juo atsiduriama sužydėjusiame betoniame tvenkinyje vėsinant sudaužytą kūną.

Po sudėtingų, nors iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškų ir ironiškų Los Andželo dueto video filmų Bright Ugochukwu Eke plastikinės taros labirintas atrodo kaip „savas kiemas“ – aiški, konkreti idėja turinti daug nuorodų, tačiau nepriverčianti per daug sukti galvos. Kaip, beje, ir australės Kate Rohde instaliacija, sukurta po apsilankymo Vilniuje – abiejų menininkų darbai vaizdiniais kodais lengvai ir sklandžiai pasiekia beveik kiekvieno žiūrovo sąmonę – savas kontekstas įaugęs kraujyje, ar tai būtų „bambaliai“ ar „kreminė“ architektūra. Užtad modersnistnį grynumą imituojantys Matthew Brannon kūriniai apie snobišką Niujorko meno gyvenimą kalbantis tokia pačia rafinuota retro kalba gali būti sunkiai priimtini prie ekspresyvensės estetikos pripratusiems lietuviams. Nors drįsčiau abejoti, ar septyniasdešimtaisiais dvelkiantis palestinietės Raedos Saadeh performansas su žalios mėsos gabalais ir tradiciniais šokiais sukėlė žiūrovams didesnių emocijų.

Tačiau jos video darbas Vacuum (turintis tiek „vakuumo“ tiek „siurblio“ potekstes), kuriame ji beprasmiškai siurbliuoja kalnuotą dykumą, savo dekoratyviu figūros ir monumentaliu kalnų kontrastu siunčia kur kas taiklesnius, nors ir subtilesnius pranešimus apie sunkią ir niekad nesibaigiančią padėtį Gazos ruože.
Shaun Gladwell video darbuose extremalus sportas tampa gravitacijos dėsnius paneigiančia choregorafija belaikėje erdvėje, nusipelnančioje didesnio vaizdo nei 66 cm įstrižainės.

Trijų kanalų Jesper Just video Romantic Delusions („Romantiškos apgaulės“) dar kartą primena apie puikų šio autoriaus sugebėjimą kinematografine kalba mistifikuoti erdves bei herojus. Postsovieniame mieste, kuriame iliuzinė prabanga virto yrančiu butaforiniu dekoru, blaškosi belytis nuasmenintas žmogus – bet kokį identitetą praradęs hibridinis (post) homo sovieticus.

Nebyliai po buvusią Liverpulio šlovę menančias gatves vaikštinėja ir Matthew Buckingham herojus – ilgesingų akių senas jūreivis. Beveik Hessišką šio herojaus atsiskyrėliškumą dar labiau pabrėžia santūrus, bet tvirtas senyvo amžiaus bendruomenės laikymasis išvien, tarsi bijant leisti subyrėti paskutinėms simbolinėms atramoms, laikančioms šį ištuštėjusį miestą.

Na o konceptualiai romantišką vienintelio Lietuvą atstovaujančio menininko, Dariaus Mikšio, kūrinį tokį pat tuščią Berlyno Tempelhofo oro uostą jau įsigijo Tulips&Roses galerija. Galbūt jau gretai ji turės savo filialą Berlyne pavadinimu „ABBA: The Museum“?

Parodą papildo nemažiau įdomūs Yu Cheng-Ta bei Nadia Bamadhaj kūriniai nagrinėjantys trūkinėjančią kalbinę komunikaciją bei maskuojamą, bet iki šiol galiojančią Vakarų ir likusio pasaulio mentalitetų hierachiją.

Apskritai “Bendrasis kodas” įtilpo į “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” idėjinę programą – pristatyti pasaulio kultūras vilniečiams, tačiau stengėsi nepastebėti, jog šio “malonaus kultūrinio skrydžio” metu pradžioje paminėti techniniai nesklandumai ne visus vilios vėl rinktis šias “avialinijas”. (ypač kai dvi dienos po atidarymo jau neveikia Grace Ndiritu video instaliacija likusi tik parodos apraše).

Harry Dodge and Sanya Kahn. All together now. 2008, video
Harry Dodge and Sanya Kahn. All together now. 2008, video
Raeda Saadeh. Vacuum. 2008, video
Raeda Saadeh. Vacuum. 2008, video

Kai kuratorius tampa menininku

Grenoblio (Prancūzija) Ecole de Magasin studentų sukurtame video darbe į kuratoriams užduodamą klausimą „Kas daro jūsų kuratorinę veiklą unikalia“  buvęs ŠMC kuratorius Raimundas Malašauskas atsako „Jūs“, žvelgdamas tiesiai į kamerą. Parodos „Pirmą ir antrą kartą“ apžvalgą būtų galima parašyti kiek pakoregavus šį „dialogą“: „Kas daro meninę veiklą unikalia?“ – klausia meno studentai, „Mes“, – atsako kuratoriai. Iš tiesų, susipažinus su STROOM premijos laureatų darbais, tikriausiai, neliko nieko kito tik gelbėti parodą kruopščiu ir apgalvotu kuravimu. Jis parodoje liko bene vienintelis įdomus ir tolimesnes nuorodas savyje turintis objektas. Pirmiausia, olandų premijos laureatų darbuose įžvelgę polinkį į refleksijas, retroaktyvumą, kuratoriai priėmė taiklų sprendimą ir šį polinkį sugretino ir pritaikė Lietuvai, kurioje didžioji dauguma kūrėjų ne tik nesiskundžia „kultūrine amnezija“, bet nuosekliai užsiima ankstyvense ar vėlyvesne kultūrine archeologija. Tad kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas STROOM premijos laureatų kūrinius nutarė pridėti prie taip vadinamos lietuviškos meno „parapijos“ Šiuolaikinio Meno Centro istorijos archyvo. Taip „Pirmą ir antrą kartą“ tapo trumpa ŠMC istorijos retrospektyva. O kas daugiau belieka, kai tokie video filmai kaip Channos Boon „Saša“ savo simbolizmu, metaforiškumu ir ypač emocionalia lietuviška vaidyba kankina žiūrovą daugiau nei pusvalandį. Ton Schutterlaar kūriniai (bent jau tie, kurie buvo pateikti ekspozicijoje) „Į egzistenciją“ nuo banalybės toli gražu nepereina į kitą dimensiją, palikdami žiūrovui tik skurdžias užuominas į tokių konceptualistų kaip Gabriel Orozco puikias „rastų skulptūrų“ fotografijas. Socialiniai, filosofiniai ar religiniai reiškiniai šio menininko kūriniuose vienais atvejais pasirešikia itin iliustratyviai, kitais – labai to norint. Tikriausiai stipriausiu, tačiau vis tik originalumu nepasižyminču, būtų galima laikyti Bram Vreven kūrinį „Rays“, kuriame mechanizmo valdomos gumos juoselės sukuria tylų, kiek retroraktyvų kinetinį „stebuklą“. Šis kūrinys žaismingai koketuoja tiek su  šeštojo – septintojo dešimtmečių menininiais judėjimais (minimalizmas, kinetinis menas, opartas), bet ir su šiuo metu gana populiariu naujuoju minimalizmu (jis nesvetimas ir Žilvinui Kempinui, Esther Stocker ir kt).
Tuo tarpu ŠMC archyvas turtingas žymiais vardais: Pierre Bismuth, Mario Garcia Torres, Ulrich Ruckriem, Deimantas Narkevičius…Gaila, kad be M. Garcia Torres likusių menininkų darbai tapo reprodukcijomis ar pokalbiu. Tačiau į parodą verta nueiti vien dėl Torres kūrinio „Kas įvyksta Halifaxe, lieka Halifaxe (36 skaidrės)“ (2002 – 2006). Jame intriguojačiai ir kiek ironiškai nagrinėjami konceptualaus meno niuansai, žmogaus atminties triukai, pamirštos paslapties fenomenas.

Lietuvių menininkų kūriniai puikiai „nugulė“ fiktyviame ŠMC istorijos vadovėlyje ir (ne)tikėtai tapo natūralia šios istorijos pastraipa. Gintaro Didžiapetrio kūrinys lyg tarp kitko apeliuoja į Deimanto Narkevičiaus išeksploatuotą paties ŠMC pastato modernistinę architektūrą, nuolat keliančią keblią užduotį atvykusiems čia eksponuotis meninikams. Konstantinas Bogdanas tokiomis frazėmis, kaip „Aš esu menininkas“, „Aš save myliu“ provokuoja ŠMC kavinės lankytojus menininko statuso apmąstymui. Tačiau, kaip tikriausiai suvokia pats menininkas, ši nuvalkiota strategija tampa puikiu susierzinimo pretekstu meno kontekstą gerai išmanantiems lankytojams bei kavinėje jau senokai nebesilankantiems klasikinio modernizmo „kariams“.

Tuo tarpu ši paroda atkleidžia naują menininko, intitucijos ir kuratoriaus santykį. Kuratorius tampa svarbiausiu, matomiausiu, draugiškiausiu (nes išsamiai pristato savo idėją ir net nurodo kelis parodos suvokimo principus) parodos dalyviu, mėginančiu kompensuoti ir užpildyti institucijai tekusių vidutinio talento menininkų pasirodymo nuobodulį.

“Pirmą ir antrą kartą” parodos panašėjimas į vientisos dizaino linijos, savotško trademark’o kūrimą užbaigiamas Akvilės Anglickaitės ir Godos Budvitytės “Specialiu projektu spaudai”, kuriame užfiksuoti laikrodžius derinantys Gintaras Zinkevičius ir Konstantinas Bogdanas.  Tačiau juk ne kiekvienas žino, jog šie kostiumuoti vyriškiai yra gerai meno pasaulyje pažįstamos personos. Menininkų anonimiškumas visuomenėje leidžia jiems tapti leiblu, o parodai – autonimišku kuratorių kūriniu. Fiziniu jo pavidalu pirmiausia tampa parodos gidas, kaip dar viena nuoroda į šiai parodai būdingas retroaktyvias jos konstravimo strategijas

Ekspozicijos vaizdas. Virginijos Januškevičiūtės fotografija
Ekspozicijos vaizdas. Virginijos Januškevičiūtės fotografija

Džonis vis dar horizonte

Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas
Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas

Neišvaizdūs daiktai neretai su savim velka netikėtai ilgas ir painias istorijas. Pavyzdžiui „Kinder siurprizo” istorija prasideda net ne šokoladiniame kiaušinyje, o kur nors Kinijoje, kur paskirus plastmasės gabalėlius surinkinėja mažos vikrios rankutės. O baigtis ji gali kur nors šiuolaikinėje meno galerijoje. Arba prasitęsti žiūrovo galvoje. Arba ne.
Nežinia, kiek kartų užsibaigė Liudviko Buklio „Siurprizo“ istorija parodoje „Ir tada atėjo Džonis“, bet kaskart „Siurprizo“ likimas priklausė nuo žiūrovo, t.y. suvokėjo santykio su šiuo objektu. Ar jis šį objektą tiesiog atpažįsta, ar su savo turimu žinių ir patirtes bagažu pratęsia „Siurprizo“ istoriją.  L. Buklio kūrybos pagrindu neretai tampa objekto, jo ženklo, jo reikšmės ir suvokėjo santykių kaita. Autorius su pasimėgavimu žongliruoja šiomis kategorijomis, pagrindindiniu šios grandies veikėju paversdamas žiūrovą. Parodoje žiūrovas privalo įsitraukti dvigubai, kadangi greta L. Buklio objektų eksponuojami ir Antano Gerliko kūriniai – „Koduoti tapetai“, „Puokštė“ bei „Istorijos“. Apskritai šiuo metu tokia menininkų pozicija, kai „žiūrovas tampa ne tik suvokėju, bet ir kūrėju, kai „jam paliekama erdvė užbaigti kūrinius savo patirtimi ir žiniomis“ tampa išeities tašku deficitinio vizualumo parodose. Pavyzdžiui britų menininkas Sean Edwards atvirai skelbia, jog “Aš noriu, kad parodoje žiūrovas dirbtų tai pat sunkiai, kaip aš dirbau kūrybos procese vien tam, kad pats suvokčiau ką mėginu padaryti”.

“Ir tada atėjo Džonis” kūrėjai, matomai, siekia panašaus tikslo, tik atrodo, jog jie jau nuo pat pradžių žinojo, ką jie mėgino padaryti. Liudvikas Buklys mėgino sukurti objektus, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir pažįstami – sovietmečio gėlių vazonų lentynėlės, tačiau tuo pat metu, šiais laikais jos neteko savo funkcijos ir tiesiog begėdiškai koketuoja su minimalistinėmis Sol LeWitto “Atviromis geometrinėmis struktūromis”. Parodoje kabo dvi identiškos Buklio “struktūros” taip ne tik apeliuojant į serijiškumą, kvestionuojant autorystę, bet ir ekspoziciją paverčiant instaliacija. Ar bent imituojant instaliaciją, mat, nors abu autoriai pasidalino dvejomis galerijos erdvėmis, į kiekvieno iš jų ekspoziciją įterpiama po vieną kolegos kūrybinį produktą. Taip L. Buklio struktūra “Be pavadinimo” atsiduria A. Gerliko ekspozicijos pradžioje, o A. Gerliko “Koduoti tapetai” nukloja L. Buklio erdvės sieną ant kurio ir pritaisytas L. Buklio “Siurprzas”. Tačiau, toks “pleištinis” eksponavimo būdas dar nesąlygoja instaliacijos sukūrimo, kurios esmė iš paskirų objektų sukurti naują erdvės suvokimą bei patyrimą. Tai, kad atsistojusi galerijos gale aš matau dvi L. Buklio medines struktūras, erdvė man toil gražu netampa netikėtai pasikeitusi ar nutolusi nuo įprasto eksponavimo šiuolaikinėje meno galerijoje.

Vis dėl to, labai norint, šiuos objektus įmanoma susieti kontekstualiai. Antano Gerliko “Koduoti tapetai” yra neatskiriama jo tekstinio kūrinio “Istorijos” dalis. Tekstas, ekrane plaukiantis kaip nesibaigantys titrai, pasakoja psichodelines istorijas apie kelis veikėjus – Beniošį, Dapšį, Vaškį – kurių nuotykiai vyksta išgalvotame “Ttroikių” miestelyje. Visos istorijos kalba apie veržimąsį iš uždaro, klaustrofobinio miestelio gyvenimo į begalinę kosmoso erdvę. Vienas iš veikėjų, Benošis, sugrįžęs iš orbitos įkurė koduotų tapetų fabriką. Tai juodais, vos pastebimais taškeliais nusėti balti tapetai, tarsi atkartojantys nesuskaičiuojamų dangaus kūnų ornamentą. Tai lyg pabėgimo planas iš tos dusinančios aplinkos į platesnį pasaulinį kontekstą. Be to, tapetai yra būtent tos provincialios estetikos išraiška, kuri, kaip ir L. Buklio medinė “lentynėlė gėlių” vazonams vis dar sutinkama ne viename interjere.

A. Gerliko puokštė – apversta šiukšliadėžė su sukomponuotu statybinių medžiagų “buketu” balansuoja tarp “ready-made” ir autentiškos kūrybos. Tačau, žinant, jog šiuo metu praktiškai didžioji dauguma autorių kūrybos procese naudoja jau paruoštas medžiagas,  šį kūrinį tenka vertinti tik estetiniu, o ne konceptualiu požiūriu.
Parodą tarsi vainikuoja L. Buklio kūrinys „UUUUUUU”, kurio kūrybos principą jau būtų galima vadinti autoriaus vizitine kortele. Čia atpažįstamas grafinis ženklas, nešantis fonetinę informaciją bei prasmės potencialą, tampa parasčiausiu ornamentu, tuščia ženklo laikmena.
Apskritai visa paroda atrodo tarsi “potenciali”: ekspozicija turi instaliacijos potencialą, ženklai turi prasmės potencialą, o “ready-made” objektai – kūrinių potencialą. Toks, žinoma, ir buvo parodos rengėjų sumanymas – šiame objektų “kratinyje” priversti žiūrovą pamatyti “Džonį”, kuris vieniems atėjo, kitiems dar ne.
Tiesa, L. Buklio darbas “Italic” taip pat tapo tik parodos eksponato potencialu, likęs iliustracija parodos kvietimui.
Paroda “Ir tada atėjo Džonis” turi geros, konceptualios šiuolaikinio meno parodos potencialą, tačiau, kol kas, Džonis dar tik horizonte.

Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas
Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas

Talentų medžioklės ypatumai

Kadangi Vilniaus Dailės Akademija vienintelė Lietuvoje turi menininkų „auginimo“ monopolį, o meno mėgėjai trokšta naujų talentingų tapytojų atsiradimo, pirmosios jaunųjų talentų medžioklės teritorija teko bekompromisšikai pasirinkti VDA tapybos magistrantų studijas. Geležinio vilko gatvėje, industriniame pastate kūrybinėms erdvėmis dalinasi maždaug keturiolika tapybos magistrantų. Kol kas jie dviems metams yra užtkrinti dėl savo ateities, turi kūrybines erdves bei šiokią tokią privalomąją darbo discipliną.  Tačiau studijų baigimas reiškia baisiausio – savęs realizavimo – etapo pradžią. Žinodami šį faktą ir jausdami artėjančią „grėsmę“ dalis įstojusių į magistrantūrą jau pasitraukė, ar pristabdė šio periodo atėjimą atsisakydami studijų. Todėl „išlikusiųjų“ argumentacija tęsti mokslus buvo tikrai įdomi. Keisčiausia, jog tie argumentai buvo toli gražu ne tokie, kokių tikėjomės.

Vieniems mokslo tęsimas reiškia dar pora metų, praleistų (pralinksmintų) sostinėje, kitiems – susikaupimas ties teorinio darbo rašymu, tretiems – neapsisprendimas dėl tolimesnų planų.
Pasirinkus tokią specialybę šis neapsisprendimas  natūralus bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau skiriasi jo kilmė. Vakarų pasaulyje jauni menininkai susirūpinę kitų kūrėjų pertekliumi, o Lietuvoje, kur nėra labai sudėtinga būti pastebėtam, trūksta šiuolaikinio meno institucijų ar platesnės jau esamų institucijų veiklos. Studentai dėstė, jog Akademija beveik nesuteikia jokių vadybos pagrindų, o jau esamos disciplinos nepritaikomos praktikoje. Vis dėlto, kol kas Vilniuje savivadyba nėra kertinis akmuo karjeros pradžiai, kadangi, dėl talentingų kūrėjų trūkumo, nuosekliai sekama kiekviena Akademijos studentų karta: tiek valstybinių institucijų, tiek privačių galerijų atstovai lankosi peržiūrose ir ieško būsimųjų „žvaigdžių“.

Deja, pastarosiose kartose neiškyla išskirtinių asmenybių. Aplankyti tapytojai tai pat kol kas nesuradę nei savitos menininės kalbos, nei dar neišeksploruotų temų. Vizualinėje dalyje net ir stipriausi studentai neišvengia aiškių nuorodų į jau žinomus šiuolaikinio meno kūrėjus (ypač tuos, kurie jau buvo pristatyti Vilnuje), skiriasi tik atlikimo profesionalumas. Reikia tikėtis, jog tai tik kūybinės paieškos išsvystysiančios į orginalią tapybinę (ir nebūtinai) išraišką.

Tuo pačiu atrodo, jog būsimieji menininkai koncepcijų nekuria, o jas renkasi, kaip jau paruoštą produktą. Iš čia atsiranda tokios mene eskaluojamos temos kaip „vaizdų perteklius“, „lyties tapatybė“, „trauma“, „ dirbtinis moteriškumo konstravimas“ ir t.t. Šios temos, žinoma, aktualios, amžinos, bet kiek autoriai sugebės jas asmeniškai permąstyti ir perteikti parodys tie du magistrantūros studijų metai.

Kol kas jaunieji tapytojai nelabai įsivaizduoja, ką galėtų veikti po mokslo bagimo, tačiau tikisi per toli nuo kūrybos nenueiti. Visiems to padaryti nepavyks, tačiau verta stengtis ir dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl meno gerbėjų, medžiojančių naujus kūrėjus. Meno rinkos nebūvimas Lietuvoje dar nereiškia meninio gyvenimo sąstingio: muziejai, ŠMC, net ir privačios galerijos rengia daugybę nekomercnių projektų, o jų kuratoriai neretai kaltinami „savų“ menininkų protegavimu. Tiesa, kol kas naujų vardų parodose nedaug, o atsiradę greitai vėl išnyksta. Taigi, visi yra suinteresuoti auginti jaunuosius talentus, juos skatinti ir eksponuoti. Tačiau kol kas jų sėkmė priklauso nuo jų pačių, ir ar šie du metai, praleisti nedidelėse studijose suformuos savitus kūrėjus ar ne, atsiskleis vėlesniuose kūrybiniuose etapuose.

Pavojinga video meno dozė klaipėdiečiams

title01mpg_000000039

Pagaliau Klaipėda gavo neblogą video meno injekciją. Dozė buvo nemenka – net 23 skirtingų lietuvių bei lenkų video kūrėjų darbai, todėl atlaikyti ją klaipėdiečiams prireiks bent poros valandų praleistų parodų rūmuose. Šiuo metu Varšuvoje gyvenančio medijų kūrėjo Jono Zagorsko atrinkti kūriniai, pirmiausia, pasižymi intensyvumu. Tai emocinis, fizinis, vizualinis intensyvumas. Deja, Klaipėdos parodų rūmų kuratoriaus Dariaus Vaičekausko atrinkti daugiausia vietiniai kūrėjai video suvokia „youtube“ formatu – buitinėse scenose mėgindami įžvelgti neįprastas prasmes ar situacijas. Todėl straipsnyje jų kūrinių plačiau nekomentuosiu.

Pasak paties kuratoriaus-dalyvio J. Zagorsko, į parodą jis mėgino atrinkti „nenuobodžius“ kūrinius, „kurie patys įtraukia į jų žiūrėjimą, kad nereiktų į parodą ateiti specialiai tam susikaupus“. Ir jam pavyko. Kiekvienas darbas perduoda labai koncentruotą pranešimą, kelių minučių pasakojime nesistengdami apimti bendražmogiškų problemų ir rimtų tyrinėjimų. Tačiau tai nereiškia, jog jie tiesmuki ar paviršutiniški.  Jau vien Jurgos Barilaitės „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“ apima tiek vyriško-moteriško prado santykį, tiek galios ir valdžios problematiką (gaila tik, kad šis video 2005 m. jau buvo rodytas galerijoje „Vartai“ instaliacijoje „Plonytė raudona linija“).  Andriaus Kviliūno filmai taip pat nebuvo nauji, todėl didelio atradimo džiaugsmo nesukėlė. Šizoidiniai, asmeniniai menininko video išsiskiria primityvios kompiuterinės grafikos ir minimalių, bet psichodelinių siužetų derinimu. Juose, beje kaip ir J. Barilaitės darbuose, autorius tampa pagrindiniu personažu – socialiniu vienetu, kenčiančiu nuo artimųjų, asmeninės ar socialinės prievartos. Dar vieno jauno lietuvių kūrėjo Rudolfo Levulio filmukas „Pažintys“, taip pat jau ne kartą rodytas Vilniuje, kaip ir būdinga daugumai menininko darbų,  yra šmaikštus komentaras apie tam tikrą socialinę terpę. Šį kartą tai socialiniai portalai, kuriuose visuomet smagu „pasitkrinti“, kaip taikliausiai ir patraukliausiai pateikti save „vartojimui“.

Tiek J. Zagorsko, tiek Roberto Gritėno kūriniai atsigręžia į paties meno fenomeną. R. Gritėnas, pats užsiimdamas architektūra, su pasimėgavimu pjausto postmodernistinės lietuviškos architektūros „šedevrą“  „Europos“ prekybinio centro maketą. Tokiu būdu kūrinio pranešimas iš kultūrinio praplečiamas iki politinio konteksto.
Jono Zagorsko serija „Meno demistifikacija“ ironiškai „išdarinėja“ meno fenomeną, dirbtinai sukurtą jo mistifikavimą paversdamas absurdiškais reikšmingų frazių kratiniais, ištrauktais iš įvairių kultūros teoretikų darbų. Kaip ir filmukų personažai (taip pat, beje, menininkai) šie teiginiai vienodai reikšmingai „pliauškia“ viens kitam prieštaraujančias teorijas.
Viena įdomiausių, tačiau Lietuvoje per mažai pastebėtų, kūrėjų – Laura Garbštienė, kurios darbuose originaliai sulydoma asmeninė patirtis gauta sąlytyje su svetimomis kultūromis, kalbos kuriami prieštaravimai bei  performatyvumas. Du parodoje rodyti darbai buvo sukurti  2006 ir 2007 metų žiemą Kolin Ryynanen Centre for Arts and Culture rezidencijoje Suomijoje. Ten menininkę įkvėpė perskaiyta Matt’o Groening’o citata: “Love is a snowmobile racing across the tundra, which suddenly flips over, pinning you underneath.  At night the ice weasels come” (Meilė – tai sniegaeigis, važiuojantis per tundrą, kuris staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis). „This is a love song. The end“ ji, apsirengusi raudona suknele, bei prisitvirtinusi elnio ragus sniego motociklu važinėja po snieguotą peizažą. Super 8 mm juosta bei begarsė istorija sukuria beveik pasakose ar sapnuose regimą „žydrąjį“ pasaulį. Tačiau čia pat – „The end“.  Video darbe „Brėmeno miesto muzikantai“ autorė (vėl vilkinti rauona suknele) drauge su profesionaliais muzikantais atlieka kūrinį, kurio propagandinis tekstas absurdiškai nesiderina su švelnia nostalgiška melodija. O akivaizdus autorės „nusidainavimas“ dar labiau pabrėžia brukamos propagandos komišką tuštumą.

Lenkų video menininkai kuria kiek kitokio pobūdžio pasakojimus. Jie mažiau introvertiški, provokuojantys, daugiau dokumentiški. Grupės „TEZWE“ darbas „Lenkija“ pasakoja istoriją apie išsimokslinusią merginą, dirbančią daržovių pardavėja, daugiausiai parduodančią bulvių. Kandi replika apie tautinį charakterį bei socialinę jaunimo padėtį.
Marci Nowicki prisatė du filmus: „Nežinau“ bei „Metro“. Pasatarajme autorius provokatyviai filmuoja jauną porelę, laukinačią metro. Atkaklus ir nepaaiškinamas žmogaus su kamera „pristojimas“ priverčia nejaukiai jaustis tiek porą, tiek žiūrovą – kiek, būdamas kūrėju, gali sau leisti? „Nežinau“ filme jis kaip garso takelį naudoja įrašą iš lenkų koncpetualisto Jozef Robakowski pasisakymo, kad jis nežino ir nenori žinoti kas yra menas. Kaip ir A. Kviliūno darbe, nepaliaujamas tos pačios frazės kartojimas veda iš proto, kaip ir beveik kasdieninis menininko susirūpinimas – kodėl aš tai darau? Ką man tai reiškia? Ką reiškia būti kūrėju? (ypač jei jau meno autoritetai nuleidžia rankas).
Trumpame Krzysztof Franeszek darbe „Shut down“ anonimas „nušauna“ stalinistinį Varšuvos architerūrinį monstrą: šmaikščiai ir be didelių emocijų nubraukiama nenorima praeitis. Deja, tik iliuziškai.
Vienos žymesnių video menininkių Annos Molskos darbe „Jesus loves me“ menininkė atlieka Cocorose dainą, kurios metu vaikiškai dainuojant jos veidas įgauna kūdikio bruožus, kurie kraupiai pereina į iškrypėlišką nusidėjėlio fizionomiją. Tai tarsi amžino vidinė dualizmo kova: tikro/apsimestinio, naivumo/sadizmo ir t.t.

Įdomu tai, jog didžioji dauguma iš atrinktų Lenkijos kūrėjų baigė visai ne foto ir video medijos studijas, o skulptūrą, architektūrą, grafiką ir t.t. Todėl aiškiai jaučiamas jų laisvesnis požiūris į šią techniką, vos arba visai neįtakotas institucijų.

Paminėjau ne visus autorius, tiek lenkų, tiek lietuvių „desante“ palikdama kelis užnugaryje. Tai yra tik tam, kad būtų smalsu ir verta apsilanktyti Klaipdėdoje. Ne tik dėl jūros, bet šį kartą ir dėl geros šiuolaikinio meno parodos.

Lietuvos dailė’08, Fotografija – kuratoriai vs menininkai?

img-1220891087

Šiuolaikinio Meno Centre įvykusi paroda „Lietuvos dailė’08, Fotografija“ kaip jau tapo būdinga didžiajai daliai produktų platinamų Lietuvoje tapo akcija „trys viename“: apžvalginė Lietuvos dailės paroda, įvadinė paroda į Baltijos meno trienalę „Miesto istorijos“ (2009 m.) bei Vilnius – Europos kultūros sostinės 2009 finansuojamu projektu. Spaudoje susilaukusi nemažai kritikos dėl tiek dėl bendro kuravimo, tiek dėl paskirų kuruojamų projektų (žiūrėti str. http://www.culture.lt/7md/?leid_id=818) paroda turėjo ką pasiūlyti tiek šiuolaikinio, tiek modernaus meno gerbėjams, tad gal todėl ji ir tapo viena lankomiausiu per pastarąį laiką parodų ŠMC. Parodoje pristatyti net šeši kuruojami projektai ir dvi solo parodos, todėl savaime suprantama, kiekvienas kuratorius savo projektu išsiskirti iš masės dalyvių. Deja, pavyko tikrai ne visiems, o kai kurių parodos dalių neverta net aptarinėti.

Viena įspūdingiausių ir interaktyviausių parodos dalių – Artūro Railos projektas „Žemės galia“, kuriame iki nesuvokiamo saldumo tobuli peizažai jungiami su Vilniaus miesto geoenergetinių žemės galios srautų žemėlapiu. Šiuolaikinei fotografijai nebūdingus „dailius“ vaizdus menininkas kuria su tokiu rimtumu ir įsitraukimu, jog nori nenori išeksponuotos kartu jos sukelia sunkiai įvardijamą sakralumo pojūtį. Žemėlapyje atsispindi kitokia, neoficiali Vilniaus istorija, todėl šio projekto aktualumas parodoje, kurios pagrindinė tema yra Vilniaus miestas, yra neabejotinas.

Deja kitas solo projektas – Dainiaus Liškevičiaus „Rentgenas“ – tiek savo koncpecija, tiek atlikimu, aktualumu tikrai nepasižymi. Pirmiausia, blykstės kaip rentgeno, ne apšvietimo, o apakinimo naudojimas matytas jau ne vieno menininko kūryboje (jau vien Lietuvoje tai darė bent trys menininkai – Paulius Račiūnas, Robertas Narkus, Ugnius Gelguda). Antra, projekcijomis kuriamas vizualinis triukšmas primena aklą klaidžiojimą tamsoje. Tai, žinoma, puiku, bet tik tiek nepakanka, o giliau kapstytis nelabai yra kur (nes tai jau būtų mūsų, o ne menininko indėlis).

Kuruojamų projektų būryje išsiskiria Margaritos Matulytės ekspozicija „Testas: 11 vs 1”, Romualdo Rakausko “Auksinis Nemuno dešimtmetis 1967 – 77“, Valdo Ozarinsko „Vilniaus metro“.

Asmeniška ir kiek provokatyvi Margaritos Matulytės sudaryta ekspozicija siekia sukurti įtampą tarp tokių fotografijos klasikų kaip Antano Sutkaus, Algirdo Šeškaus ir provokatorių Gintaro Zinkevičiaus, Ugniaus Gelgudos. Nors kaip buvo žadėta ne visi ekspozicijos kūriniai buvo rodomi pirmą kartą , tačiau tie, kuriems tai buvo „premjera“ (bent jau ŠMC), suteikė tikrą atradimo džiaugsmą. Per kruopščiai parinktus darbus nubrėžiama ir aiški pačios fotografijos kaip medijos kaitos diagrama: vieniems ji buvo cheminių reakcijų laboratorija, kitiems tapo fiktyviais ir tikrais dienoraščiais.

„Auksinis Nemuno dešimtmetis 1967 – 77“ dalis pasirodė įdomi kaip kokybiška fotografijos klasikos paroda. Šiuo met retai kur galima pamatyti įtikinamai atrinktą klasikinės fotografijos ekspoziciją. Tačiau įdomiausia parodos dalis, vis dėlto, liko parodos kataloge, kuriame Romualdo Rakausko ir Linaros Dovidaitytės pokalbyje nupiešiama nepažinta užmiršto žurnal „Nemunas“ istorija. Vieno žurnalo likimas nupasakoja viso Lietuvos meno tuometinę situaciją ir kontrolės priemones.

Valdo Ozarinkso „Vilniaus metro“ siūlė kultūros veikėjams (ne tik menininkams) sukurti save reprezentuojančius reklamuojančius plakatus. Provokatyvi ir demokratiška idėja, deja, suintrigavo ne visus auorius, pasirinkusius paprasčiausią sprendimo būdą. Tačiau tokie savireklamos projektai kiaip Lino Jablonskio ar Donato Jankausko paperka taiklumu.

Valentino Klimašausko ir Julijos Fominos projektas „Kai vaizdas tampa pokalbiu“ mėgino praplėsti vaizdo ir jo reprezentavimo sampratą iki bendresnio teorinio diskurso. Paroda tapo edukaciniu projektu, su paskaitomis ir pokalbiais. Sprendimas įdomus, bet vėl nukentėjo menininkai, kurių darbai pasislėpė po kuratorių siekiu sukurti išskirtinę ir iki tol nematytą koncepciją.

Šveicarų menininkės Mirjam Wirz jau kelis metus iš eilės vystomas projektas „Flash insititute“ bei „Flash bar“ šį karą tapo viena iš didžiulės parodos dalių. Po ilgų diskusijų „Lietuvos dailė 08. Fotografija” dalies„Gatvės fotografija“ galutinė projekto tema tapo detektyvas. Remdamasi film noir (kriminalinės Holivudo 1940-50-ųjų gansgsterių dramos) ji subūrė komandą kultūros srityje dirbančių žmonių ir drauge vieną po kito sudėliojo laikraščio “Flash insititute” turinį. Jame Vilnius tampa nematyta scena galimiems niekada nesukurtų detektyvinių filmų scenarijams. Kitos projekto dalys “Flash bar” bei “Flash performances” mėgino Vilniuje sukurti staigias provokacijas, kurios vienaip ar kitaip įsiveržtų į įprastą miesto ritmą.

“Trys viename” arba “viskas visiems” parodų sudarymo principai dažniausiai slepia kiekvieno iš siūlomų produktų silpnąsias vietas. Galbūt taip iš dalies atsitiko ir su “Lietuvos dailė ’08. Fotografija”, tačiau juk kiekvienas sąmoningas žmogus „prekių gausoje“ sugeba išskirti ir išsirinkti geriausios kokybės produktus. Tai buvo puiki galimybė išmėginti savo sugebėjimus.