Author Archives: Metras Penkiasdešimt

Straipsnio autorius:
Metras Penkiasdešimt yra griežtų fizinių ir dvasinių bruožų patologinio bohemarojaus specialistė, linkusi į trumpus išvedžiojimus ir plačius kultūrinius niekus.

Jungtinių Obamos Apskričių peizažai stebina renesansinius sostinės miestelėnus

Per kelis aukštus pačiame sostinės centre, lenkų pamėgtoje vietoje įsikūrusi galerija “Broma” vis nenustoja džiuginti ir stebinti viens už kitą originalesniais sprendimais ir tarptautiniais projektais. Šį kartą joje atsiskleidžia penkių Virginijos apskrities (Jungtinės Obamos Apskritys(JOA)) tapytojų paroda “Peizažų spektras”. Juos pristato prabangiame JOA sostinės rajone įsikūrusi galerija “Axel”. Jos savininkas, Teroras Gitanas, jau kelis kartus atšaukė atgalinį skrydį į JOA, nepaprastai susižavėjęs, anot jo, renesansiniais mūsų šalies žmonėmis. Kad šį meno puoselėtoją ir fundatorių žavi praėjęs laikas, byloja ir jo pristatomų menininkų darbai, vaizduojantys Virginijos apskrities peizažus XIX a. stiliumi. Dienraščio “Marijos žemės žinios” paklaustas, ar išties peizažo tapyba JOA šiuo metu atgimsta, pašiurpo prisiminęs juoduosius abstrakcionizmo laikus:

” Taip, po tris ar daugiau dešimtmečių vykusio abstrakcionizmo “teroro”. Kas yra abstrakcionizmas? Tai Lenino teiginių apie dailę ir literatūrą suvešėjimas, radęs tinkamą dirvą Bertolto Brechto teoriniuose ir praktiniuose darbuose. Atsisakai pavidalų, figūrų ir kuri vienos ar dviejų spalvų mišinį, netekdamas bet kokio emocinio ryšio su tuo, kas perteikiama. Pirmoji vaizduojamojo meno sritis, pasipriešinusi abstrakcionizmui, buvo fotografija.
Vėliau atėjo skulptūros eilė. Vėl pamatėme pavidalą, kūno ir gamtos, kūno bei dvasinių vertybių darnos simbolius. O tapyboje šis sugrįžimas gerai atsiskleidžia šia paroda. Penki jos menininkai gyveno abstrakcionizmo viešpatavimo laikais. Kūrė kitokio braižo darbus, tačiau galų gale vėl atrado spalvingumą, erdves, pavidalus ir figūras. Jų nutapyti kraštovaizdžiai kviečia keliauti, žengti į juos, traukia žiūrovą.”

Fotografiją Gitanas paminėjo neatsitiktinai: dar 1989 m.  užuodęs kilusį pasaulio susidomėjimą mūsų Marijos žeme, surengė milžinišką, kelių šimtų fotografijų parodą, pavadinimu “Nutylėtas heloweenas”. Susidomėjimas buvo milžiniškas, žinoma, o kur dar Gitano leidžiamas amžinojo meno žurnalas “Watching-on and World Arts”, platinamas JOA ir kaikuriose senojo žemyno šalyse. Po dvidešimties metų iš Marijos žemės atsklido naujas (ne)šlove persismelkęs “Chaltūros sostinės 2009” vėjas, priviliojęs Terorą Gitaną aplankyti šį “Nutylėto helloweeno” kraštą.

Nenuvylėm – pas mus vis dar renesansas!

“Lik sveika, kultūra” baigėsi nukryžiavimu

Kultūros kūrėjai, antradienį susirinkę prie tautos atstovų rūmų, surengė atsisveikinimo su savo pragyvenimo šaltiniu koncertą-popietę „Lik sveika, kultūra“. Šventine nuotaika, smagiais muzikos garsais bei šurmuliu pasidžiaugti kartu su menininkais atskubėjo ir kultūros klebonas Religijus Šakalaitis. Klebonas maloniai sutiko pasidalinti naujienomis apie savo nepadarytus darbus ir klebonijos neveiksnumą: “Per šitą pusmetį sugebėjau pagelbėti keliems žmonėms, tačiau sistemiškai nieko nepadariau”, – džiūgavo klebonas.  Labiausiai jam neramu ne dėl sunkios kūrėjų padėties, o dėl Pop kultūros ekspansijos ir tautiškų, širdingų vakaronių ir kūrinių išnykimo: “Menininkai nemeluoja. Padėtis tikrai yra tokia, kaip jie kalba. Situacija yra apgailėtina. Tačiau negaliu pritarti, kad kultūra žlugdoma specialiai. Tai tęsiasi nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Ir čia ne vien mūsų valstybės, bet viso pasaulio problema – vertybių sistemos problema”.

Dar griežtesnis menininkams pasirodė ir didį protą talpinančia galva pasižymintis tautos išrinktųjų vadas Andrzejus Rubilius, teigdamas, jog keturi tūkstančiai Marijos žemės menininkų atima duoną kasdieninę iš šešių šimtų tūkstančių pensininkų, todėl gal jau pakaks užsiiminėti bereikšme veikla -laikas  imtis rimtų darbų (deja, statybos, aptarnavimo sfera ir kelių tiesimas taip pat išgyvena sunkmetį).

Susirinkę kūrėjai labiausiai piktinosi pasikeitusia duoklės genties vadams sistema, kuri žlugdo tiek pavienius menininkus, tiek ištisus projektus. Savo išgyvenimais dėl galbūt neįvyksiančio niūniuojamosios prozos festivalio „Tai – kas“ dalinosi ir sostinės Išmokytojų Namų projektų vadovas Juzė Žostkauskas: “Blogiausia padėtis yra su honorarais atlikėjams, kurie pas mus pasirodo. Lėšų stygius labai jaučiasi ir per įvairių projektų finansavimą. Man baisiausia, kai pagalvoju apie rudenį, kuomet vyks tarptautinis niūniuojamosios prozos festivalis “Tai – kas”. Šiuo metu dar nežinome nei kaip, nei kiek šis festivalis bus finansuojamas”.

Vis dėlto, menininkai pasielgė krikščioniškai ir, pavargę dainuoti atsisveikinimo su kultūra dainas, pasigavo ir nukryžiavo vienišą pajacą. Galbūt tokia auka pakartos Filipinų stebuklus?

Realybės šou “Meno-septynkovė” jau piktina dvasinguosius

Pirmasis Lietuvoje menininkų realybės šou „Meno-septynkovė“,  kur per septynias savaites jauni meno kūrėjai rungsis dėl Šiuolaikinio Menininko vardo, jau papiktino ne tik vyresnius šios profesijos atstovus, bet ir dvasingąjį „Lietuvos vakaro“ žurnalistą Neramūną Sugerbutavičių. Savo straipsnyje jis karštai plakė šį naują televizijos ir meno romaną, primindamas skaitytojams apie įprastą-neigiamą kūrėjų poziciją masinės kultūros atžvilgiu. Žurnalistas baiminasi, jog staiga pasikeitęs požiūris gresia pernelyg dideliu susidomėjimu šiuo projektu:

„Tokia kritiška menininkų nuostata realybės šou atžvilgiu paprastus žmones tik aistrino ir kėlė klausimą, kaip televizijos kamerų apsuptyje „kruštųsi“ patys verpsčių ir vamzdžių kūrėjai?“

Sabotažui taip pat būtų įdomu stebėti tokius aktus, tačiau tikriausiai sulauksime tik aistringo kūrinių produkavimo…Tačiau Neramūnas baiminasi, jog nesulauks ir tokio nekalto akto eteryje:

„Gresia šis tas daugiau. Per tas septynias šou savaites dalyviai gali nesukurti nieko dora, o televizijos žiūrovų laikysena meno atžvilgiu gali suprastėti.“

Vis dėl to, nėra ko baimintis, nes pasak straipsnio autoriaus „Jie tikrai ras jaunuolių, kurie apie mėšlo krūvą galerijoje galėtų sklandžiai kalbėti valandų valandas.“. Ką gi, galbūt atsiras naujųjų Piero Manzoni pasekėjų, kasdien rūpestingai sveriančių ir konservuojančių savo kūrybiškus ekskrementus?

Na, jei šis realybės šou žada būti toks populiarus ir intriguojantis, kaip karštai tiki gerb. Neramūnas – „kuriame dvylika jaunų menininkų kažką viešai kurs, diskutuos, klausysis paskaitų ir, žinoma, pjausis kaip skirtingi gyvūnai, uždaryti viename voljere.“ – tuomet šios laidos reitingai gali pralenkti net ir pirmąsias „Autostrada į mėnulį“ serijas. Svarbiausia, kad šis šou pagimdytų iš tiesų kažko vertus Šiuolaikinius Menininkus, nors Neramūno skepticizmas pralenkia net sabotažnikų sarkazmą – „Amerikoje jau buvo surengtas realybės šou, kuriame keli jauni rašytojai rašė po romaną. Ar nors vienas jų kūrinys tapo bestseleriu? Ne. Ar nors vienas rašytojas tapo žvaigžde? Tik trumpam.”

Tūkstantmečio “Verpstėje” – tik nebegyvų didvyrių vardai

Aktyvusis garsiojo lietuvių (vis dar) ekspresionisto-primityvisto sūnus Tadas Blindauskas, savo darbais pagarsėjęs meile Tėvynei, jos žmonėms, krepšiniui ir tautinėms spalvoms, susižavėjo senoviškomis lietuviškomis verpstėmis. Savo naująją aistrą menininkas valstybės ir privačių palaikytojų sąskaita nusprendė išreikšti išdidinamas šį objektą iki paminklo, kaip ir visi šiais metais, skirto gimtinės vardo tūkstantmečiui paminėti. Paminklas „Draugystės kamienas“ užstos praeiviams kelią į Vingio parką, taip priversdama pėsčiuosius užversti galvą į jos didybę. Negana to, aktyvusis liaudmeistris šį objektą siekia paversti „interaktyviu šiuolaikinio meno kūriniu“ , kviesdamas žmones sudaryti šimto svarbiausių šalies žmonių sąrašą, kuris bus iškaltas „Draugystės kamiene“.  Tokiu šauniu publikos įtraukimu tikriausiai susižavėtų ir pats Claes Oldenburg, pristatęs pasaulyje beisbolo lazdų, mėsainių ir kitokių buitinių objektų. Tiesa, visuomenės dalyvavimas čia tik menamas, kadangi visą svarbių šaliai asmenybių (beje,  jos visos privalėjo būti jau išėjusios anapilin) sąrašą sudarė Scientologų Akademija. Taigi, publika iš viso šio negyvų didvyrių sąrašo negalės savo herojais išsirinkti nei Arvydo Samsabonio,  nei Andrėjaus Mamutovo.  Ir pats monumentas-verpstė jau ne visoms kartoms suprantamas – čia gi ne liepsnų iškeltas krepšinio kamuolys.  Bet tautos šauklys Blindauskas, kaip tikras šiuolaikinis menininkas, šiam savo sprendimui surentė tvirtą koncepciją :
„Ieškojau simbolio, kuris daugeliui lietuvių būtų artimas.
Verpstė mūsų istorijoje ir etnokultūroje buvo ne tik įrankis, bet ir meilės, atminimo ženklas. Joje išraižyti piešiniai vaizduoja amžinąjį Gyvybės medį. O medis lietuviui – taip pat reikšmingas“

Tad devynių metrų akmeninė verpstė ilgai primins apie tuometinę Tado Blindausko aistrą, gal net iki tada, kai kamiene bus galima iškalti ir „sabotažnikų“ vardus.