Author Archives: Monika Kalinauskaitė

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, šiuo metu dirbanti VDA Nidos meno kolonijoje.

Sukonstruota šalis: Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“ galerijoje „Vartai“

5_patricija

Olandija yra viena iš tų valstybių, kuriuos vaizduotėje apibrėžtos ryškiau nei žemėlapyje. Tokios valstybės – konstruktai atrodo pažįstamos dar iki jas aplankant, todėl stovint jų tikrovės vidury viskas pradeda atrodyti truputį nerealu. Jau vaikystėje turėjau įsivaizduojamą Olandiją, tą, kurioje tulpės, malūnai ir sūris. Paauglystėje visą šalį reiškė raudonai nušviesta Amsterdamo laisvė, kuria nebūčiau galėjusi ir mokėjusi pasinaudoti. Vėliau mintyse susiklostė kraštas, kuriame kadaise juokingi bruegeliški žmogiukai šmirinėjo po miestus, sustodami paskanauti subtilių natiurmortinių vaišių, o dabar gyvena apsistatę Droog dizainu švarios architektūros namuose. Prireikė kelių vizitų, kad įsivaizduojamą Olandiją išstumtų tikroji…

Patricijos Jurkšaitytės olandiška istorija kur kas rafinuotesnė nei mano. Ji suformuota ne stereotipų ir padrikų įsivaizdavimų, o sistemiškų žinių ir išmanymo, atsiskleidžiančio smulkiais potėpiais. Dailininkei svarbus ne tik vaizdas, bet ir jo formatas: kamerinis, atitinkantis senųjų meistrų sumanymus ir, ką besakytumėte, pridedantis intymumo. Dalyje paveikslų vaizduojami dailininkės pamėgti „nurengti“ interjerai, žinomų kūrinių fonai be veikėjų. Kituose – olandiškų baldų parduotuvės, angariškose erdvėse talpinančios dar tik būsimus interjerus. Kone nevalingai prisimenu Charlie Kaufman filmą „Sinekdocha, Niujorkas“. Likimo spardomas režisierius užsibrėžia pastatyti brutaliai tikrovišką spektaklį apie patį gyvenimą ir susiradęs didžiulį angarą jame įkurdina visą scenografinį Manheteną. Per septyniolika repeticijų metų režisierius vis prieina tą tašką, kuriame pradeda statyti spektaklį, ir netikrame Niujorke tenka pastatyti dar vieną miestą, ir dar vieną, ir dar vieną… Baldų parduotuvė net ir kokybiškai imituodama interjerą tik lėkštai pamėgdžioja gyvenimą, kuris vyks jame, kūnų trajektorijas ir judesius, momentus, kai sėdamasi ar kylama, gulama ir apsisukama. Joje patį gyvenimą galima tik vaidinti, ir vaidinant suprasti, kad matant save neįmanoma atlikti natūralų judesį. Būtent situacijos nenatūralumas atrodo persmelkęs Patricijos Jurkšaitytės tapybą. Nenatūralu matyti tuščius kambarius ir sodus, skirtus apreiškimams. Nenatūralu matyti Olandiją, sutelktą į kėdę ir salėje po salės atsikartojančią. Rodos, kad tarsi butaforiniame Manhetene atkūrinėjant gyvenimą, bandoma struktūruotais veiksmais suprasti tai, kas galiausiai neturi jokios struktūros ir logikos, kas vyksta ir vystosi savaime.

Nenuginčijamas ir vaizdų scenografiškumas. Veikėjų apleisti interjerai, pasirodo, yra nepaprastai suaugę su savo siužetais – vienišas senovinis kambarys atrodo kažkaip klaidingai, jame dar justi ką tik atlikto veiksmo sukeltas vėjas. Tuštumą norisi pildyti jei ne vaizduote, tai savimi. Truputį sutrikdo ir  „Versalio sodų“ kūgiai, parodijuojantys Chesterfieldo sofas, iš paveikslo išlipantys į sales. Atsikartodami ir realybėj, ir paveikslo plokštumoje jie tarsi patvirtina, kad taip, čia kuriamas atskiras pasaulis, kad čia įėjusi nebepriklausau galerijos erdvei. Nors parodos aprašyme trumpai bandoma atkreipti dėmesį į neva priešpriešą tarp ekspozicijos erdvės („baltos“ ir „šiuolaikinės“) ir senoviškų kūrinių formatų bei medžiagų, tačiau šis kontrastas neįvyksta. Švelnūs palubės frizai ir greitosiomis mestas žvilgsnis į galerijos balkoną neleidžia pamiršti, kad esu sename pastate. Tarp dabarties ir klasikos balansuojanti tapyba susišaukia su taip pat alsuojančiomis salėmis. Iš Olandijos, Prancūzijos, Anglijos įvaizdžių čia susikonstruoja nauja šalis – švelnios prabangos, rafinuoto potėpio ir daugybės nutylėjimų.

Tačiau vis tiek turiu prisipažinti, kad visa Patricijos Jurkšaitytės paroda, visas jos metapasaulis man tiesiog praslysta pro akis. Galbūt tai vien asmeninis „nuopelnas“, tačiau po kurio laiko parodoje apima jausmas, lyg skaityčiau istorinį romaną be veikėjų – viskas nepaprastai gražu, intelektualu ir atidirbta, tačiau galiausiai visiškai nebeįdomu, nes kiek gi galima žiūrėti į iš tikrųjų tau neprieinamą peizažą? Būtent istorijos pasigendu „Olandiškose istorijose“, ir ne todėl, kad niekinčiau tuštumą ar tylą. Tiesiog čia, užuot atstojusi milijonus žodžių ar minčių, užuot buvus visa užpildanti ir pati sau pakankama, toji tyla skamba spengiančiai ir primena apie klaikų veiksmo ir intrigos stygių.

Tokioje tylioje aklavietėje būtų galima dar užsilikti, ieškoti nerimo, tuštumos ir išnykimo baimės. Kai butaforijos nesuskaičiuojamai kartojasi savyje, esi pasmerktas mirti vienoje iš jų, kažkokios atskiros realybės kiaute. Vietoj kambary veikusių kūnų galėčiau matyti iš jų išneštuosius, ir taip olandiška, prancūziška ar angliška istorija virstų kitos neegzistuojančios šalies pasakojimu. Banalokas tas memento mori  prieskonis, bet gal jis paskatintų į kiekvieną kambarį užeiti, užuot patrypčiojus tarpdury laibom vaizduotės kojom… Bet tai intensyvi asociacija, gal net per daug emocionali ir poetiška šitam jautriai sukonstruotam pasauliui. Tad tebūnie taip. Gal kažkur tyloje ir girdisi tikra olandiška istorija.

Paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki balandžio 7 d.

2_patricija 3_patricija 1_patricija 4Patricija

Arturos Valiaugos nuotraukos.

Ir visa tai, kas yra cool, yra cool. Coolturistės ir jų vaidmuo Lietuvos meno scenoje

NDG ne NSO Dariaus Jurevičiaus foto 2012

Kultūrintis, kultivuoti, kulti ir kultūrizmas. Coolturistės. Tokios yra mano žodinės asociacijos – fonetiškos ir atsitiktinės, bet įtariu, kad kompanija, aktyviai išnaudojanti kvailystės potencialą, dėl to labai nesupyktų. Coolturistės yra reiškinys, kalbantis garsiai, bet mokantis ir tyliau. O kadangi žodžiai tinka prie žodžių, per asociacijas ir šifruosiu jų kūrybinę bei idėjinę kalbą.

Kultūrintis. Kultūra badauja be meno, menas – be kūrybos, o „jei kūryba kyla ne iš būtinybės, tai jos iš viso nereikia“ [1], sako Coolturistės. Šita būtinybė neturi nieko bendra su romantiškais, mūzų alkanais genijais. Tai socialinė, protesto būtinybė. Coolturistės siekia užpildyti spragą tokio aktyvizmo, kokio – pasak jų ir akivaizdžiai – Lietuvoje trūksta. Kaip įtaką ir įkvėpėjas minėdamos Guerilla Girls, jos taip pat daro akcijas ir išsišokimus, ir taip pat dengia veidus – tik ne gorilų, o suvirintojų kaukėmis. Grupuotei rūpi alternatyva, be kurios kultūra, nors ir įmanoma, bet neskani. Coolturisčių alternatyva yra dominuojančios pozicijos kritika, hierarchinės sistemos griovimas iš vidaus. Ufonautiški, neaiškūs pavidalai įsiterpia į įprastus kultūrinius reiškinius ir dalina atsišaukimus (Ban Male Hero, performansas, atliktas 2009 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre vykusios Kęstučio Šapokos kuruotos parodos Mūsų laikų herojai atidarymo metu) arba tiesiog mėto lėkštes (NDG ne NSO, Vilnius, 2012). Įtartini pavidalai, tyčinė klounada taškosi absurdu, nukreipinėdama dėmesį link to, kas iš tikro absurdiška. Absurdiška yra herojų kultas, kultūros erdvių perleidimas biurokratiniams ateiviams, ar tiesiog tai, kas labai jau nelygu. Kur moterys, kritikai ir polemikai? Jei ne bienalėse ir galerijose, tai po suvirintojų kaukėmis.

Coolturistes_Ban Male Hero_Agnes Kasilovskos 2foto 2008

Coolturistės, Ban Male Hero, performansas, 2009 m., Vilnius. Agnės Kasilovskos nuotr.

Kultivuoti. Pirmiausia – protesto dvasią ir atvirą dialogą. „Tylos aura apgaubtas niekis gali netgi pasivaidenti kaip reikšmingas indėlis į šiuolaikinių meno procesų tyrimus – tik kaip iki jų prisikasti? Ir kam kastis, jei svarbiausiai mojuoti balta užuolaida“, sako Coolturistės. Ir pačios pamojavo – Marijos parapaviljone Venecijos Bienalėje (Patriarchato paviljonas, 2011, Venecija), su muilo burbulais, nerta užuolaidėle ir Marijos paveikslu už nugaros. Man tai truputį primena koridą – tik erzinamas bulius tiek įpratęs tylėti, kad tikriausiai net antakis nevirptelėjo reaguojant. Coolturistės kultivuoja apgalvotą triukšmą ten, kur įprasta virst nebyliu – ne pagarbiai kaip bažnyčioje, bet išgąstingai kaip seminare, kuriame bijai pasirodyti kažko nesuprantantis. Jos tai vadina „virusine misija“: ne išnaudoti, o kurti sistemos klaidas, įsiterpti į esamą tvarką kūnu ir žodžiu. Arba rausvomis pūkuotomis kregždutėmis Petro Mazūro „Žmogaus“ (vyro, aišku) rankose (Mis(s)apropriacija, 2005, Kaunas). Taikiklyje – vyro figūros universalumas, o aš matau ir antausį stiprių simbolinių struktūrų neliečiamybei, postūmį klausti, kodėl iki šiol nieko apie šį meną  neklausei.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Coolturistės, Mis(s)apropriacija, 2005, Kaunas

Kulti. Tikrai ne grūdus, bet gal truputį varpas, bent jau tas, kurios nevaldomai dygsta mieste – sukišant Vilniaus monumentus į nailoninę kojinę bandoma neutralizuoti „falocentriška galios retorika“ (Vilnius tavo kojinėje, 2005). Tam pačiam tikslui, pasak autorių, tinka ir žaliai dengti remontuojami pastatai (Mis(s)apropriacija). Gal iš tikro – vynioti į ploną medžiagą paprasčiau nei į vatą, o ir įdomiau kyšo tai, kas lieka po ja. Šiuo atveju tai yra tiesmukas, bet vis tik šiek tiek elegantiškas vidurinis pirštas. Šitas kūrinys atrodo aitriai aktualus šiandien, kai sava šalis tuoj bus ištisai apstatyta vieno kažkodėl labai vertinamo skulptoriaus skydais ir krepšinio kamuoliais – tikrai vidurinis pirštas, jei dažniau žiūri pro langą, nei į televizorių. Norisi sakyti, kad Coolturistės kulia ir patriarchatą, bet ar tikrai? Prikulti, primušti – tai juk savaime patiniškas, jėga persunktas veiksmas, o grupuotė veikia savais metodais ir sako, kad nors ir „būtų smagu pažaisti amazones: prisistatyti su beisbolo lazdomis ir virbalais pas patriarchato stabus, bet daug svarbiau nuversti traukinį su amunicija, o ne surišti mašinistą“, jų tikslas nėra griovimo džiaugsmas. Coolturistės nemuša, jos labiau kutena, taip keldamos vidinį nerimą. Nusavindamos tranzitines, pereinamąsias erdves, kuriomis labai domisi, jos trikdo ne tik įprastą ėjimo kažkur tėkmę, bet ir apskritai suvokimą, kad viskas turi ir privalo turėti savo vietą.

1Vilnius tavo kojineje2005

Cooolturistės, Vilnius tavo kojinėje, 2005

Kultūrizmas. Kultūrizmas yra forma ir sportas, panašiai kaip Monikos Krikštopaitytės striuardesiški judesiai ant Baltojo tilto (Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manim, 2006, Vilnius). Kultūristas siekia išpūsti, išgriozdinti savo kūną, o Coolturistės bando smeigtuku išleisti iš jo orą. Monikos Krikštopaitytės beveik šokis su Europos Sąjungos himnu fone yra bandymas atlikti „Naujosios Europos“ mito dekonstrukciją ir jis kažkodėl paveikus. Galbūt dėl to, kad rezonuoja su anekdotiniu lietuvišku pesimizmu – „niekur iš čia vis tiek nepajudėsime“ -, galbūt todėl, kad, na, iš tikrųjų nepajudame. Kam segtis diržus, jei nekylame, kam deguonies kaukės, jei dar turime kuo kvėpuoti? Smeigtukai virsta klaustukais, net jei jie skubiai ištraukiami: ŠMC vykusios parodos „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ metu Coolturistės surengė specialią ekskursiją, kurios metu ekspoziciją papildė savo parinktų kūrinių reprodukcijomis. Jos buvo nuimtos ir bandymas patikrinti praktiškai, kiek institucija pajėgia priimti kritikos savo atžvilgiu, pasiteisino. Didieji kultūristai smeigtukų nemėgsta – ir duria, ir pasirodymą gadina.

Coolturintis, cooltivuoti, coolti, coolturizmas – tokios mano išvados. Visa, kas įprasta, gali būti išversta kaip kojinė, jei tik labai norėsime. „Visa, kas iškreipta, mums nesvetima“, sako Coolturistės; visa, kas iškreipta yra cool. Ir kartais tik iškreipta būna tiesu ant kreivo pagrindo.

[1] Visos citatos tekste iš: Kęstutis Šapoka, „Pokalbis su grupe „Coolturistės““, in: (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987 – 2011 m., sudarytojai Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplinio meno kūrėjų sąjunga, 2011, p. 276 – 284.

Marijos parapaviljonas Venecijos bienale 2011 foto Ūla Gutauskaitė

Patriarchato paviljonas, 2011, Venecija. Ūlos Gutauskaitės nuotr.

Marijos parapaviljonas2 Venecijos bienale 2011 foto Ūla Gutauskaitė

Patriarchato paviljonas, 2011, Venecija. Ūlos Gutauskaitės nuotr.

Iliustracija viršuje: Coolturistės, NDG ne NSO, 2012. Dariaus Jurevičiaus nuotr.