Author Archives: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Bemiegės naktys tęsiasi. Pokalbis su fotomenininke Joana Deltuvaite

J.Deltuvaite_ta nakti kuria nemiegojau 1

Prieš trejus metus sukurtas menininkės Joanos Deltuvaitės fotografinis ciklas „Tą naktį, kurią nemiegojau…” jau buvo matytas fotografijos kataloguose, tad lyg ir neturėjo nustebinti. Tačiau įžengus į Vilniaus fotografijos galeriją atsitiko kažkas netikėto – pamačiusi, kad įprasta galerijos erdvė skendi tamsoje, kurį laiką stovėjau tarpduryje kaip įbesta, nežinodama, ar reikia ko nors paprašyti, kad įjungtų šviesą, ar čia ir turi būti tamsu. Mat parodos atidaryme neteko dalyvauti, o ir iš pažįstamų atsiliepimų apie Tavo, Joana, parodą ir tai, kad ji panašiu pavidalu buvo rodyta Klaipėdoje, nebuvau girdėjusi. Paprastai sakant, atėjau „neparuošta”. Tirštai tamsai įtraukus į galerijos vidų, monotoniškas laikrodžio tiksėjimas perkėlė į kitą laiką – „tą naktį, kurią Tu nemiegojai”. Apie „tą naktį” ir pakalbėkime.

Neseniai matytame Jolantos Mikulskytės Sapnų mašinos” projekte sapnų mašinos mechanizmo dėka instaliatyviai pateikti grafikos kūriniai kėlė žiūrovui raminančias emocijas. Tuo tarpu Tavo fotoinstaliacija kelia neramias, egzistencialistines mintis. Kokių gi emocijų, minčių, idėjų perteikimas buvo Tavo tikslas?

Parodoje mano tikslas buvo sukurti būtent tokią erdvę ir nuotaiką, kokia būna naktį, kurią neužmiegi. Tokią, kokią jaučiu aš ir, manau, daugelis kitų neužmiegančių. Patekęs į parodos erdvę, žmogus tarsi pajunta tą siaubą, tą pažįstamą nerimo jausmą. Tuomet aš nebekontroliuoju žiūrovo minčių ir emocijų – jis lieka vienas su savo mintimis bei prisiminimais ir asmeniškai juos išgyvena. Apie emocijas, kurias sukelia ši serija, reikėtų klausti žiūrovo.

Kaip pirmą kartą buvo eksponuotos šio ciklo fotografijos ir kaip gimė idėja jas pateikti instaliatyviu būdu? Kodėl Tau tai buvo aktualu?

Pirmą kartą šis projektas pristatytas Klaipėdos Fotografijos galerijoje 2007 m.  Įspūdis buvo panašus ir galerija, kurios architektūra komplikuota ir ne visada dėkinga fotografijai, tiko idealiai. Apšvietimas tą kartą buvo kitoks – naudojau silpnas lemputes, uždengtas juoda medžiaga, o ne diodus kaip Vilniuje. Paroda Klaipėdoje susilaukė labai teigiamų įvertinimų, tad norėjosi ją pristatyti ne tik gimtajame mieste, bet ir Vilniuje, kuriame gyvenu.
Vėlgi, svarbiausia buvo perteikti jausmą, tad tradicinis fotografijų pateikimas šiuo atveju netiko. Toks instaliatyvinis būdas gimė labai natūraliai, galvojant apie tai, kaip sukurti neužmiegančio žmogaus aplinkos ir jausmų atmosferą.

Tu žinoma kaip jaunosios kartos fotografijos, ieškančios žmogaus identiteto per jo aplinką, asmeninius daiktus, atstovė. Toks polinkis ypač ryškus „Skvotuose”. Žiūrint į skvotų vaizdus, žmogaus identitetas tarsi ištirpsta daiktų įvairovėje ir vėliau turi jį sugaudyti, susirinkti ir sąmoningai susidėlioti kaip mozaiką. Šiame projekte, patekęs į tą tamsą, tarsi jauti greta kvėpuojant gyvą žmogų, kuris kankinasi negalėdamas užmigti, sutrikęs, abejojantis…

„Tą naktį, kurią nemiegojau“ skiriasi ne tik nuo „Skvotų“ projekto, bet ir visų ankstesnių mano serijų: „Buitis“, „Po“, „Persikraustymas“ ir „Palikta buitis“. Visose jose apie žmogų kalbu per daiktus.  Apie jo gyvenimo būdą, socialinį sluoksnį, mąstymą ir aplinkos suvokimą, tuo tarpu šioje serijoje kalbu apie jausmą ir būseną. Čia ne taip svarbu, kas pavaizduota, bet kokius jausmus sukelia ir kodėl. Čia tik neužmiegančio žmogaus matomi vaizdai. Fotografijos tampa scenografija visam tam minčių spektakliui. Šiuo atveju, instaliacija – tai kiautas, sukurta uždara tamsi erdvė, kurioje neišvengiamai lieki vienas su savimi.

Pats formalus parodos vaizdas (tirštoje tamsoje blausiai apšviesti kabo mažyčiai fotografijos inkliuzai, kuriose užfiksuotas langas iš kambario vidaus, monotoniškai ir kartu įkyriai tiksintis laikrodis) perša mintis apie romantinį herojų, gyvenantį” šiame kambaryje. Įdomu, ar pati su juo tapatiniesi?

Tiesą sakant, romantizmo čia neįžvelgiu. Galbūt taip atrodo iš šono, bet man bemiegės naktys siejasi su beviltiškais apmąstymais ir stipriu nerimu. Nenutrūkstamas savęs analizavimas, egzistenciniai klausimai ir suvokimas, kad rytui išaušus niekas nepasikeis. Neužmiegant vyksta kūno ir smegenų konfliktas. Statiška gulėjimo poza, kai smegenys „verda“ yra kažkoks absurdas. Kūnas yra bejėgis prieš situaciją ir jo statiškumas neatitinka tų procesų, kurie vyksta galvoje. Taigi, jokio romantizmo; veikiau liūdesys ir neviltis.
Norėčiau, kad nebūtų galvojama apie mane, kaip heroję; nėra herojaus, esu aš. Tai projektas kalbantis apie bendražmogišką patirtį.  Norėčiau, kad apie parodą būtų kalbama ne trečiuoju, o pirmuoju asmeniu, kad žiūrovas galvotų ne apie mane, o apie save.

Nesusilaikau nepaklaususi gana filosofiško klausimo: dėl ko menininkams atsiranda tos bemiegės naktys arba bent jau bemiegės nakties tema? Mat ne per seniausiai Artkor projektų erdvėje matėme skulptoriaus Rafal Piesliak instaliacijas „Nemiga/Insomnia”, kurias darydamas autorius sąmoningai kankino save net du mėnesius miegodamas tik po keletą valandų per parą. Ar ir Tau per nemigos kančią gimsta geros idėjos, kūriniai? Apie ką daugiausia galvoji, kai nepavyksta užmigti?

Gal menininkai labiau linkę analizuoti gyvenimą ir patirtis, bet bemiegės naktys juos kankina dėl visiškai tų pačių priežasčių, kaip ir visus kitus.
Tikriausiai nėra tokios temos ar dalyko, apie kurį negalvotum… Mintys lakioja nuo smulkių buitinių problemų iki samprotavimų apie gyvenimo prasmę. Analizuoji dešimties metų senumo dialogus, sutiktus žmones ir savo poelgius ir taip pat greitai peršoki prie minties, ką rytoj valgysi pusryčiams. Kartais baisiausia ir yra tai, kad tu negali suvaldyti minčių srauto, jų pobūdžio ir svarbumo. Atrodo, kad tik naktį iš pasąmonės išdrįsta išlysti jau senai užmiršti įvykiai ir jausmai, dažnai ir ne patys maloniausi, kuriuos tu vėl iš naujo pergyveni.
Jeigu kuriu naktį, tada net negalvoju apie miegą, tiesiog dirbu. O naktis, per kurias nepavyksta užmigzti, gimsta pačios kūrybinės idėjos. Prie lovos staliuko, stalčiuje visada laikau užrašų knygutę, kurioje naktį pasižymiu netikėtai kilusias mintis.

Pranešime spaudai matau daug polinkio į eskapizmą užuominų. Žmogaus kasdienybė užtvindyta besaikio vartojimo, kuris ne palengvina, o pasunkina mūsų gyvenimą, o jo tempus diktuoja technika – vis sukamės kaip voverės rate… Ar Tau aktuali eskapizmo idėja? Noras pasitraukti į gamtą? Pabėgti iš kasdienybės rato?

Visi mes norime pabėgti. Tik gal ne į gamtą, o tiesiog nuo kasdienių rūpesčių, kasdienės rutinos. Gyvenant gamtoje rutina niekur nedingsta – vienur vienokia, kitur kitokia. Tai tik savęs kvailinimas, kad pabėgus kažkas pasikeis.
Keistis turi pats ir keisti požiūrį į savo gyvenimą. Galbūt menininkams šiek tiek lengviau niekur nebėgant išsilaisvinti. Kūryba ir tampa ta vieta, į kurią pabėgam. Mes galbūt laisvesni tuo, kad kitaip interpretuojam rutiną ir su ja gyvenam. Ši paroda ir yra galimybė bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių ir pabūti su savimi.

Ačiū už pokalbį, labos nakties!

Paroda „Tą naktį, kurią nemiegojau…” Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki balandžio 4 d.

J.Deltuvaite_ta nakti kuria nemiegojau 2


Aštuoni klausimai Jolantai Mikulskytei. Paroda „Sapnų mašina/Dream Machine” galerijoje „Kairė-dešinė“

jolanta

2010 metų vasario 2 – 20 dienomis Galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo rodomas jaunos grafikės Jolantos Mikulskytės instaliatyvus grafikos projektas „Sapnų mašina/Dream Machine (grafinis kaleidoskopas)”. Nors paroda jau baigėsi, skaitytojų dėmesiui – vienos Jolantos atsakymai į kitos Jolantos klausimus apie grafikos rėmų peržengimą ir išardytus ir vėl suklijuotus sapnus.

Tavo paroda sulaukė nemažai dėmesio, girdėjau nemažai teigiamų vertinimų iš lankytojų. Pasirodė kontrastingų recenzijų internetiniuose kultūros tinklapiuose, kas vienaip ar kitaip rodo, jog paroda abejingų nepaliko. Smalsumą daugeliui sužadino pati Sapnų mašina. Kokiomis aplinkybėmis gimė „Sapnų mašinos” parodos idėja? Kuo šis prietaisas ir jo veikimas patraukė, įkvėpė?

Sapnų mašina atsirado neatsitiktinai – kelerius metus vis svarsčiau, kaip kuo tikslingiau įgyvendinti iliuzionistinį, tarp sapno ir realybės persipynusį, šiek tiek simbolistinį, besiužetį, kaleidoskopinį, labai melancholišką sumanymą. Tad kertiniu objektu po ilgokų svarstymų pasirinkau paprastai veikiantį, rašytojo, keliautojo, alchemiko Brion Gysin kartu su matematiku Ian Sommervill sukurtą mechanizmą.

Man labai svarbus vaizdo interaktyvumas, galimybė žiūrovui palikti pačiam galimybę matyti kitokį vizualinį vaizdą, tokiu būdu skirtingai matyti mano grafiką. Mano manymu, langų tamsinimas naudojant išdidintas detales, lėtai besisukanti karuselė su iškadruotais vaizdinių motyvais, prislopinta statiška, šiek tiek teatrališka šviesa ir ritmingi stroboskopiški sapnų mašinos šviesos ruožai – labai vykę įrankiai pasiekti tikslą. Tai yra Sapnų mašinos mechanizmo pagalba sukurti nesamus (hipernetikroviškus?) interaktyvius kaleidoskopinius vaizdinius–paveikslus.
Man buvo itin svarbu visą erdvę paversti ištisiniu vieniu – kad nebūtų estampų ekspozicija – vienaip, objektai – antraip, galerijos interjeras – dar kitaip. Iš to ir atsirado instaliatyvus eksponavimas.
Pasikartosiu: mano tikslas – esamų paveikslų skaidymas ir naujų vaizdų kūrimas iš jau sukurtų grafinių kompozicijų (skaidant ir interpretuojant naujai turimą vaizdą) iki visiškai naujo ir sunkiai atpažįstamo vizualinio vaizdo. Juk niekas nematėte tų paveikslų dienos šviesoje, tiesa? Toje situacijoje jie visiškai kitokie su visiškai kitokiu pranešimu.

Ar parodoje pristatyta grafika žymi kokį nors naują kūrybos etapą? Interviu Meno Duobei minėjai, kad mėnesį prieš parodą supratai, kad toks kūrybos būdas (juoda-balta) Tau visai nebūdingas, tačiau atspindi siekius. O gal jie buvo vienkartiniai – tik šiai parodai?

Nedrįsčiau to įvardinti kaip naujo etapo, nors, kas žino… Dabar man atrodo, jog tai tebuvo šio sumanymo įgyvendinimas ir tiek. Stengiausi ir stengsiuos nepainioti grafinės raiškos priemonių su idėja. Visų pirma man, kaip ir daugeliui menininkų, yra svarbiausia idėja, sumanymas, o tik paskui apgalvoju, kokias tikslingiausias priemones to sumanymo realizavimui reiktų pasirinkti.

Tas juoda-balta ne tiek, kad buvo nebūdinga… O siekius tikrai atspindėjo – man labai reikėjo grafinės švaros, tad tas monochromizmas buvo pats tas. Nežinau, kaip kitų žmonių, bet mano sapnai retai būna spalvoti. Ši paroda buvo labai melancholiška, rami.

Aistė Paulina Virbickaitė į sapnų mašinos panaudojimą parodoje reagavo kritiškai, įvardydama ją kaip efektingą parodos aksesuarą be kultūrinio ir meninio konteksto. Kaip pati vertini tokią įžvalgą? Ar domėjaisi sapnų mašinos panaudojimu kituose meniniuose projektuose?

Labai gerbiu Aistės Paulinos Virbickaitės nuomonę, bet pati taip nemanau. Žinoma, kad domėjausi. Aišku, jog šiais laikais sunku būtų atrasti ką nors, kas dar būtų nepanaudota, tad net neabejoju, kad ta pati Sapnų mašina dar bus begales kartų eksplotuojama pačiuose įvairiausiuose projektuose.

Buvau parodoje kelis kartus. Pirmąjį kartą lankiausi viena, galerijoje nieko nebuvo, tik grojo švelni muzika ir tavosios mašinos šviesos melodingai sukosi, sukurdamos iš tiesų raminantį efektą. Net nepatogiai priklaupusi pabandžiau patikrinti, ar ji tikrai veikia. Antrąjį kartą buvau su būriu lankytojų, ir efektas buvo visiškai kitoks – tas šviesų mirguliavimas erzino ir kėlė nerimą. Nežinau, ar kiti patyrė panašius potyrius, tačiau smalsu, ar domėjaisi „blogąja“, „tamsiąja“ sapnų mašinos (pa)veikimo puse? Kokių potyrių sukėlimas žiūrovui buvo Tavo tikslas?

Dėkoju už atrastą laiką ir parodytą dėmesį – labai įdomu išgirsti įvairius atsiliepimus ir pasakojimus. Žmonės labai skirtingi, skirtingai nusiteikę lankosi parodose, patys neša skirtingą emocinį krūvį, tad nei kiek nesistebiu girdėdama vienokius ir kitokius įspūdžius. Tikrai nei kiek netroškau ištransliuoti kokį nors neigiamą krūvį. Labiausiai norėjosi sukurti ramybės, neskubėjimo, atmosferą, juk dabar daugumai to taip trūksta.

Kokiu principu kūrei grafikos motyvus, detales? Iš kur ir ką Tau reiškia moteriški korsetai, fotelis, erkė ir kt.? Nejučiomis jie prašosi pamatomi klasikiniu „moters pasaulio problemų“ aspektu. Negana to, sapnų mašinos veikimo dėka jie įgauną „košmarišką“ toną. Kiek Tau rūpi ši tema, kuri akivaizdžiai atsispindinti darbuose  „Žaidimų aikštelė“, „Žaidimų aikštelė II“?

„Išardžiau“ savo nepapasakojamus sapnus, atrinkau pačius svarbiausius motyvus, detales, šiek tiek suironizavau. Neneigiu to „moters pasaulio problemų“ aspekto – juk ničnieko negalėčiau pasakyti apie „vyrų pasaulio problemas“.

Pabrėžtas moteriškumas ir liaunas liemuo man tuo metu, kai kūriau grafikos lakšus, buvo ypatingai tolimas – tuo metu laukiausi vaiko. Neneigsiu, tuo metu pasikeitusi hormonų pusiausvyra irgi turėjo įtakos. Visi tie simboliai žymi ramybę, bet tuo pačiu erzina ir provokuoja, kelia tam tikras emocijas, transliuoja savo žinią –  mano nepapasakotas istorijas.

Interviu Meno Duobei minėjai, kad sąmoningai nenorėjai kurti darbuose jokių istorijų, akcentavai siužeto svarbos nebuvimą. Tačiau kai kurių motyvų pasikartojimas vis viena peršą mintį apie tai, kad yra kažkas vienijančio. Taigi ar yra darbus vienijanti tema? Problema? Ar tai irgi šiame projekte nebuvo Tavo tikslas? Kodėl?

Labai nenorėjau vaizduojamojo/pasakojamojo meno, tad atsikračiau siužeto pasakojimo. Taip, detalių labai daug, jos numanomai gali pasufleruoti vienokį ar kitokį scenarijų, gal net tapti įrankiu žiurovui kuriant savąją istoriją ar vaizdinį. Toje parodos instaliatyvioje visumoje grafinis pasakojimas būtų buvęs visai ne laiku ir ne vietoje. Todėl sąmoningai rinkausi dekoratyvumą, simbolius, išgryninimą, pilkumą. Palikau daug erdvės žiūrovui, stengiausi jo nevarginti, nezysti.

Kas tau svarbiausia pačiame kūrybos procese? Ko labiausiai reikalauji iš savęs ir tikiesi iš žiūrovo?

Nieko naujo nepasakysiu. Kaip ir daugeliui svarbiausia sumanymas. Išgryninimas. Įgyvendinimas. Esu sau labai reikli, kartais gal net pernelyg. Reiktų išaugti iš tokio maksimalizmo.Iš žiūrovo visada tikiuosi tolerancijos ir supratingumo.

Ar jau turi idėjų, kaip galėtų atrodyti (norėtum, kad atrodytų) kita tavo paroda?

Turiu šiokių tokių sumanymų, o kas iš jų išsirutulios, dar sunku numanyti, reikia laiko.

Lauksime naujų projektų, ir ačiū už pokalbį.

Nuotrauka viršuje: menininkė Jolanta Mikulskytė.

zaidimu aikstele II

Parodos fragmentas: „Žaidimų aikštelė II“.

poilsio zona

Parodos fragmentas: „Poilsis“.

JMJ

Ekspozicijos vaizdas.

Pirmos trys nuotraukos: Karolis Sabeckis.

Paskutinioji: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Apie Gasiūno kozirius “Swedbank meno apdovanojimo 2009” konkurse

jonas radaras

Gruodžio 10 d. „Rygos meno erdvėje“ buvo paskelbtas „Swedbank meno apdovanojimo 2009“ laimėtojas, kuriuo tapo Jonas Gasiūnas. Kaip gruodžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje spaudos konferencijoje prisipažino pats autorius, šiemet niekas nesitikėjo, kad 10 000 eurų piniginį prizą parsiveš jis. Mat 2000 m. įsteigtame konkurse nuo pernai pakviesti dalyvauti švedų ir rusų menininkai – didelių šalių atstovai su rimtais užnugariais, be to šiemet dalyvavo ne trys, o penki dalyviai. Rodėsi, ką įrodys Gasiūnas su savo tapyba (nors ir netradicine), kai premijos pernai negavo Kristina Inčiūraitė, jaunesnė ir, regis, naujesne vizualine kalba besinaudojanti menininkė?

Asmeniškai aš Gasiūno tapyba nebesižaviu jau kurį laiką, nes ji, kaip kažkada modernizmo būklę diagnozavo Kęstutis Nastopka, tapo prognozuojama. Eidama į parodą, kurioje tikiuosi pamatyti Gasiūno drobes, visada žinau, kad jos bus kažkuo įdomios, patrauklios, tačiau nenustebins ir nesujaudins, nes visi dailininko „kabliukai“ jau seniai demaskuoti menotyrininkų Alfonso Andriuškevičiaus ir Mildos Žvirblytės. Ir pats tapytojas dūmais vieną po kito gromuliuoja darbus, kuriuose iš esmės nesijaučia didesnių lemtingų posūkių temos, problemos ar traktuotės aspektu. Gerbiu dailininką, pro kurio tapybos prizmę žiūrėdamas Andriuškevičius 2003 m.  diagnozavo jos gana nykią būklę ir į Gasiūną privertė pažiūrėti kaip į tikrų tikriausią žiburėlį tamsiame miške. Autorinė tapymo žvakės liepsnos dūmu technika leido nutiesti lietuviškos tapybos savimeilę glostantį tiltą iki Yveso Kleino „moterų-teptukų“, Shigeko Kubotos tapybos vagina ir kitų daugiau ar mažiau įdomių tiltų ir lieptelių. Kaip antai pirmykščių žmonių piešiniai suodžiais Lasko ir Altamyro urvuose ar kičiniai saulės spinduliais per lupą išdeginti paveikslėliai. Galiausiai primityvi šventųjų gyvenimus vaizduojanti liaudies grafika, kabojusi kiekvienoje padorioje pirkioje virš krikštasuolės.

Kiek daug intelektualinio pasitenkinimo iki šiol išgyvenu žiūrėdama į ne sykį jau aptartą Gasiūno “Švenčiausiąją Aušros vartų mergelę Mariją” (2002). Vėlesniuose darbuose pasigendu tų viena kitą kvestionuojančių prasmių. Nesakau visiškai blogai yra tapyti kinematografu ir sovietinės patirties refleksijomis bei traumomis paremtus kūrinius (anot vieno tapytojo interviu, pusė menininko giminės išžudyta, dar ir dabar jis sapnuoja, kaip bėga iš sovietinės armijos, kurioje buvo išminuotojas). Gal kaip kartos, kuri negyveno toje represyvioje aplinkoje, atstovė iki galo niekad negalėsiu suvokti Gasiūno skaudulių. Tačiau manęs vis neapleidžia jausmas, kad tas posovietinės kultūros šulinys jau išsemtas ir todėl ne kiekvienas šio tikrai tvirtą poziciją užėmusio tapytojo darbas yra geras. Reikėtų pasiieškoti kokio šviežesnio vandens.

Galbūt iš tokio vandens sutvertą laikyčiau „Faustą“ (2009). Šis darbas psichologiškai paveikus ir nebeturi tiek daug dūmais sukurto kontūriškumo. „Faustas“ kaip milžiniškas išsiliejęs rožinis debesis, padūmavusiomis šiurpiomis akimis. Ne kuris nors darbo planas ar motyvas yra fikcija, kaip būdinga beveik visiems dūmais sukurtiems darbams. Visas „Faustas“ yra šiurpinanti fikcija, žinoma, tik gerąja prasme.

Kad ir kaip linkėčiau Gasiūnui kažkaip liautis dūmijus arba pradėti dūmyti kaip nors kitaip (naujau, šviežiau), „Swedbank meno apdovanojime“ ši niekur kitur nematyta autorinė technika buvo pagrindinis jo koziris. Tiesa, konferencijoje autorius pats jų įvardino ne vieną ir, remdamasi jo išsakytomis refleksijomis ir įspūdžiais iš konkurso, toliau trumpai apibūdinsiu kiekvieną kozirį.

Tapytoją į konkursą pasiūlė Nacionalinės dailės galerijos informacijos centras, kurio komanda rūpinosi dailininko reprezentacija ir kitomis plonybėmis. Tačiau Gasiūnas kaip galvotas dailininkas su profesine patirtimi, nesikliovė institucija ir pats pasirūpino savo koziriais. Anot tapytojo, čia nemažai pasitarnavo paskui jį vilkęsis lietuvių kritikos patriarcho Andriuškevičiaus sukurtas tapybą dūmais Lietuvos ir ne Lietuvos kontekste įtvirtinęs žodinis-tekstinis šleifas (žinoma tikras, svarus). Kaip Gasiūnas sakė, Andriuškevičiaus čia dar niekas neaplenkė. Prie to šleifo prisidėjo ir Milda Žvirblytė. Įtakos turėjo ir aktyvus rodymasis Estijoje ir Latvijoje paskutiniaisiais metais: Gasiūno tapyba buvo žinoma visiems konkurso komisijos nariams, išskyrus Stokholmo Moderniojo meno muziejaus kuratorę Iris Muller-Westermann. Gasiūnas samprotavo, kad veikiausiai ir jos prielankumą įgijo dėl jo darbuose atpažįstamų „šiaurietiškų košmarų“, kurie galėjo susišaukti su Edvardo Muncho tapyba, apie kurią Westermann rašiusi disertaciją.

Prie Lietuvos atstovo „matomumo“ daug prisidėjo jo konkurentų problemos pačiame darbų eksponavime „Rygos meno erdvėje“. Menininkas atvyko keletą dienų prieš parodos atidarymą ir pasirinko darbų eksponavimui optiškai dominuojančią poziciją. Pats susireguliavo apšvietimą. Tuo tarpu švedų atstovui Magnusui Wallinui, kone stipriausiam Gasiūno konkurentui, pakenkė nepreciziškai parinktas apšvietimas. Video instaliacijoje su trimate animacija, kurios personažai – iš atskirų moters ir vyro, vaiko ir senio kūno dalių sumontuoti žmonės-hibridai, dominavo pilka spalva, kuri tiesiog pranyko dėl per tamsaus apšvietimo. Tai trukdė darbo paveikumui. Jei apšvietimas būtų tinkamas, parodos lankytojui tikrai pagaugai nugara turėjo nueiti, pamačius kaip netikėtai statiški video instaliacijoje pavaizduoti mutantų lavonai netikėtai sukruta.

Kitiems lietuvio konkurentams koją pakišo jaunystė ir nepatyrimas. Estas Tonis Saadoja, Gasiūno įvertintas kaip puikus fotorealistas ir palygintas su Algimantu Švėgžda, persistengė, norėdamas pateikti per daug, ir tuo pakenkdamas idėjos vientisumui. Nebuvus ir nemačius sunku įvertinti šį darbą, tad teks patikėti Gasiūno nuomone, kad būtų pilnai užtekę, jei estų menininkas būtų eksponavęs tik akvarele fotorealistiškai iš nuotraukų tapytus nespalvotus senojo ir naujojo Talino vaizdus. Šis darbas, anot Gasiūno, bandymas išsaugoti estų mentalitetą. Tuo tarpu be šio akvarelių ciklo, Saadoja pateikė dar du, vienas su kitu nesusijusius tapybos ciklus.

Kai pradėjau domėtis šių metų „Swedbak meno apdovanojimo“ konkursantais, į akis labiausiai krito latvio Voldemāro Johansono garso ir vaizdo instaliacija su vandens pripildytais akvariumais. Pro akvariumo apačioje pritvirtintus garsiakalbius sklindanti muzika pašiaušia vandens paviršių ir bangelėse lūžtanti šviesa sukuria įspūdingą vaizdą. Nauja, technologijų ir gamtos santykiu paremta idėja rodėsi daug žadanti, tačiau menininkui sutrukdė, anot Gasiūno, parodų salėje „nesižiūrėjęs“ per mažas akvariumų dydis. Johansono darbą visiškai sužlugdo J. Gasiūno interviu „Lietuvos rytui“ išsakyta replika, kad „toks darbas puikiai atrodytų kokio nors milijonieriaus namo hole.“

Apskritai, šių metų konkursas ir Gasiūno pasisakymas spaudos konferencijoje puikiai iliustruoja tokiuose konkursuose veikiančius dėsnius: jei nebūsi gudrus ir pats nepasistengsi būti matomas, nelaimėsi. (O gal Gasiūnas, drąsiai pasiglemždamas visus nuopelnus sau, tiesiog nedėkingas Fortūnai?) Be to, patys jo parodoje eksponuoti keturi paveikslai tarsi stovėjo žemo starto pozicijoje, pasiruošę smogti žiūrovui į paširdžius. Dideli formatai, tinkamai parinkta ekspozicijos vieta, žiūrovo įpročiams priimtinas kinematografinis vaizdas (anot Gasiūno, žiūrovas, pats to nesuprasdamas, labiau užsihipnotizuoja nuo ekrano, nei nuo tapybos), autorinė technika, tapusi tarsi tapybos vizitine kortele. Taip pat aktualios posovietinę pasąmonę reflektuojančios temos, atliepusios vieną iš pagrindinių konkurso tikslų – įvertinti tarpkultūrinį darbų suprantamumą. Visas šitas „kokteilis“ buvo ne atsitiktinis ir pats menininkas, sprendžiant iš spaudos konferencijoje girdėtų minčių, jo nei kiek nemistifikuoja. Priešingai – pabrėžia proto ir racionalumo vaidmenį konkurse.

Kiek arogancija padvelkusiu tonu, spaudos konferencijoje Gasiūnas noriai pasakojo apie visus savo kozirius, taip visiškai sugriaudamas kartais dar norimą romantizuoti „tapytojo be verslumo gyslelės“ mitą. Prasitarė: „dirbau penkis metus ir atsiėmiau tą prizą kaip normalią algą“. Be jokios ironijos, sakau, kad iš tikrųjų puiku, kai tapytojas turi apsukrumo ir savo profesijos nelaiko vien mūzų vaikoma vaivorykšte. Tapybos ir gyvenimo perskyra nebūtinai egzistuoja, o jei egzistuoja, tai nebūtinai tokia didžiulė ir visa griaunanti.

Kad ir kaip būtų džiugu tapytojui, nušluosčius nosį latviui, estui, švedui ir rusui tarptautiniame konkurse, spaudos konferencijoje neatrodė, kad šiuo laimėjimu ypatingai džiaugtųsi lietuvių spauda. Gaila, bet gal dėl nepatogaus laiko ar dėl itin šalto žiemiško oro, pasveikinti ir paklausinėti dailininko apie jo įspūdžius susirinko vos keletas žmonių: „Swedbank“ Lietuvoje atstovas su gėlių puokšte, porinęs apie lietuvio savimeilę glostantį laimėjimą, ir vos keletas žurnalistų. O gaila, vis gi lietuviai tarptautinius konkursus laimi ne itin dažnai. Be to, tai pirmas kartas „Swedbank“ apdovanojimų istorijoje, kai prizas suteiktas už tapybą. Sveikinimai Gasiūnui.

Iliustracija: Jonas Gasiūnas. „Radaras“, 2008, drobė, akrilas, piešinys degančia žvake, 300 x 295.

riga artspace

“Swedbank” paroda “Rygos meno erdvėje”.