Author Archives: Eglė Juocevičiūtė

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Kūno problemos. Paroda “Į(si)kūnijimai” galerijoje “Kairė-Dešinė”

Lyties/kūno klausimą keliančios parodos, kaip ir pačios lyčių studijos, negali būti vienareikšmiškos. Feminizmas tikriausiai kontroversiškiausias šiuolaikinis diskursas: jei tuo domiesi, skirtumus ir nelygybę įžvelgi net menkiausiose buitinėse smulkmenose, jei nesidomi, o tik žinai termino reikšmę iš bendro išsilavinimo – bet koks žodis, vartojamas su žodžiu feministinis priverčia susiraukti. Vis dėlto būna, kad feministinėse, kaip ir kitokio pobūdžio itin stipriai socialiniu kontekstu apribotose parodose net ir geranoriškai nusiteikus pakvimpa literatūra, propaganda, pritempimu. Apturėjusi tokių nusivylimų, į “Į(si)kūnijimus” galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Laima Kreivytė) ėjau  rezervuotai geranoriškai nusiteikusi. O išėjau begalo pakiliai – seniai nemačiau tokio kuratoriaus išmanymo ir pagrįstos drąsos.
Parodą „Į(si) kūnijimai” įkvėpė prancūzų filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir mintis apie moters formavimą(si), pradedanti jos veikalo „Antroji lytis” antrąjį tomą „Išgyventa patirtis”: „Moterimi negimstama: ja tampama. Joks biologinis, psichologinis, ekonominis likimas nenulemia pavidalo, kurį visuomenėje įgyja žmogaus patelė; tik civilizacijos visuma sukuria šitą tarpinį tarp patino ir kastrato moterišką darinį. Tiktai kitų tarpininkavimas gali sukurti individą kaip Kitą“. Parodoje galima pamatyti devynis būdus kalbėti apie moters sa(vi)voką.
1) Meno kūrinių išeksponavimas, geriausios vietos parinkimas dažnai lemia ir parodos, ir naujo kūrinio sėkmę arba nesėkmę. Šioje parodoje atradimų Baltame kube nepadaryta, tačiau puikiai išspręsta pirmo įspūdžio problema. Vos įėjus gilyn į patalpą žiūrovą  įtraukia Akvilės Anglickaitės XXXX (Fotografija, 2006). Tai olandų vaikų ir paauglių, nesijaučiančių gerai savo kūne ir svajojančių įgauti kitos lyties pavidalą, nuotraukos ir jų istorijos. Vaikai, nelinkę į savo lyčiai deramą aprangą, žaislus ir elgesį, dažnai būna nervingi ir isteriški. Jei gydytojai testu nustato jiems lyties disforiją, iki 16 metų tokiems vaikams sustabdomas brendimas. Kaip patys savo istorijose teigia, tada pykčio priepuoliai praeina. Po 16 gimtadienio vaikas turi nuspręsti, ar nori keisti lytį, ar ne. Įdomu tai, kad vaikinai, norintys būti merginomis, atitinka visus gražiai merginai keliamus reikalavimus, kuriuos ne kiekviena „prigimtinė“ mergina įvykdo. O merginos, norinčios būti vaikinais, matyt, ne tiek daug dėmesio skiria išvaizdai, kiek elgesiui. Jei gerai sutari su nuosava lytimi, gali mažiau ar daugiau paisyti tai lyčiai keliamų reikalavimų. Jei tavo galutinis tikslas – tapti kitos lyties, būtina atitikti visus lyties standartus, lyg tai, kad tuos antrinius reikalavimus atitinki, paslėptų pirminį neatitikimą. Dažnai, nors paviršutiniškai ir suteikiantys pasirinkimo laisvę, meno kūriniai perša galutinę išvadą, kurią privalai prieiti. Anglickaitės fotografijos man tik suteikė informacijos ir itin subtiliai paslėpė trajektoriją, kuria turėčiau mąstyti. Todėl man šis darbas pasirodė pamatine nevienareikšmiškos parodos dalimi.
2) Panašaus konceptualaus krūvio, tik sudėtingesnės raiškos yra Alinos Melnikovos raudoni akvareliniai kūnai ant nuo šviesos tamsėjančio fotopopieriaus iš ciklo„Vietos aplinkybė“(2008). Šiuo metu kūnai formuoja savo aplinką. Po kurio laiko akvarelė bus nuvalyta, ir aplinka (patamsėjusi fotopopieriaus dalis) formuos kūną. Darbas įdomus, nes yra tęstinis, ištysęs laike kaip ir žmogaus formavimasis, neiškerpantis vieno etapo.
3) Kuratorinio išmanymo ir drąsos prireikė jungiant skirtingus laikus ir kontekstus: prie XXI a. pradžios prijungiant XX a. pirmą pusę. Vilnietės Marianos Veriovkinos (1860–1938), Mėlynojo raitelio (Blaue Raiter) grupuotės narės nuotrauka ant žirgo ir laiškas, kuriame, kuratorės teigimu, Veriovkina rašo: „Tik poreikis patikti ir užuojauta daro mane moterimi. Aš nesu vyras, aš nesu moteris. Aš esu Aš”. Šis pamąstymas ir sujaukia džiaugsmingą Anglickaitės paauglių barikados pusės pasirinkimą. Asimiliuotis galima arba su vienu Kitu (moterimi), arba su kitu Kitu (vyru). „Aš esu Aš“ nebėra.
Lietuvoje iš naujo atrasti Veriovkiną padėjo Laimos Laučkaitės-Surgailienės monografija „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (2007), nuotrauka ir laiškas į parodą atkeliavo būtent iš šios knygos. Džiugu, kai praktinis meno diskursas gyvai bendradarbiauja su teoriniu.
4) Grafikė Domicelė Tarabildienė (1912–1985) fotografavo save ir vėliau savo fotografijas panaudojo skirtingų vaidmenų įkūnijimui. Ši grafikės kūrybos sritis tapo plačiau žinoma tik 2002 m. Dailininkų sąjungos galerijoje surengtoje jos fotografijos ir fotografikos parodoje. Šįkart jos fotografika „Nosis“ mėnuliui II“ (1932) buvo panaudota „Į(si)kūnijimų“ parodos plakatui. Fotografikoje Tarabildienė nėra nuoga, bet apatiniai rūbai tik išryškina nuogumą ir jo baimę. Pasak kuratorės, Tarabildienės kūryba ir savikūra remiasi romantiniais vaizdiniais, bet anaiptol nėra sentimentali. Ji žaismingai nagrinėja kūno ir įvaizdžio ribas. Nei prieškaryje, nei sovietiniais metais eksperimentinio pobūdžio kūryba neatitiko vyraujančios ideologijos, tad dabar iš naujo atrandamas prieškarinis eksperimentas ir avangardas. Šis vietinis, „savas“ kontekstas padeda kitaip pažvelgti į šiuolaikinius tyrinėjimus.
5) Diletos Deikienės “Veidrodėli, veidrodėli…” (Skarelės, siūlai, 2009) – gražiausias parodos darbas. Tai dvi skarelės, ant vienos – senoviškos, „močiutiškos“ – išsiuvinėta mergaitė su kasom ir kaspinais, o ant kitos – baltos – krūtininga moteris ant motociklo. Balta skarelė kaip tabula rasa leidžia atmesti visas iš kartos į kartą perdavinėjamas lyties tradicijas. O gal čia kaip su paminklų statymais – tokia pat stovyla, tik veidas kitas – raštas ant skarelės ir vertybės kitos, bet tradicija jas perteikti atžaloms nepakitęs.
6) Panašią problemą matome ir Jurgos Barilaitės videodarbe „Rodyt ar nerodyt?“ (12:40, 2009). Barilaitės dukra mokosi skaityti iš atsitiktinai rasto Valerie Solanas „Vyrų žudymo draugijos manifesto“. Mano, kaip ir Barilaitės dukters, pažintis su feminizmo problemomis prasidėjo nuo Solanas knygelės. Iš jos sužinojau, kad vienintelis būdas atsikratyti pinigų, vyriausybės, Didžiojo Meno ir filosofijos nešamų blogybių – išnaikinti nebaigusią vystytis, tuščią vyrų giminę. Šią galimybę dažnai prisimenu. Ekrano kampe kyšo Barilaitės galva, autorė svarsto, ką šis video sako apie ją kaip apie mamą. „Gyvename paprastą prisitaikėlišką gyvenimą“ sako ji, ir mąsto, ar dera, taip gyvenant, parodoje demonstruoti ultrakraštutiniškumą visuomenės atžvilgiu. Be to, mažai, ne per daug indoktrinuotai, mergaitei šis tekstas skamba kaip bet koks kitas, jo prasmę ji supras po 10 ar 20 metų. Ar įmanoma taip indoktrinuoti vaikus, kad būtų palaikyta visuomenės tvarka, bet neužgožta vaiko savikūra?
7) Martos Vosyliūtės „Šeštas jausmas“ (Autorės plaukai, 2009) – labiausiai nepastebimas kūrinys parodoje. Ropojantis palei lango rėmą iš šviesių kasyčių suformuotas voras galėtų būti šlykštus ir grėsmingas, nes jame sujungti atskirtų nuo žmogaus plaukų ir voro šlykštumai, be to, kaip voras, ji itin didelis. Tačiau riestos kojytės-kasytės ir plaukų gelsvumas labai mielas ir nepavojingas. Kita vertus, pavadinimas nukreipia mąstyti apie paslaptingą moterims priskiriamą galią nujausti, kas įvyks. Galbūt šis voras vyrų pasaulio nepripažįstamos „moteriškos logikos“ čiuptuvėlis, surenkantis vyrams nepastebimą informaciją, leidžiančią daryti vyrams nepasiekiamas išvadas?
8 ) „Bet kuri pasirinkta seksualinė tapatybė yra maskaradas“ parašyta Gintarės Valevičiūtės video „Maskaradas“ (2:25, 2006) tekste. Video mergina nuo kojų iki galvos lyg mumija nematomos jėgos apvyniojama elastiniu tvarsčiu. Ant tvarsčio karts nuo karto sužimba papuošalų – grandinėlių, perlų vėrinių – elementai. Mergina apvyniojama papuošimais. Paskutinės neapvyniotos kūno dalys – besimuistanti galva ir akys, graudžiai prašančios pasigailėti. Šis apie paviršutinišką moteriškumą ir moters paviršių kalbantis video dramatiškiausiai bruka išvadą, kurią žiūrovas privalo prieiti.
9) Feminizmas gyvuoja dėl to, kad nors taisyklių, kaip moteris turi elgtis, nebeliko, tačiau moteriai „nepritinkančių“ dalykų apstu. Ironiškiausias kūrinys parodoje – Laisvydės Šalčiūtės  „Užkluptos su įkalčiais VII“ (Akrilas, drobė, 2009) – tą „nepritikimo“ problemą sukarikatūrina. Drobė pilna gražių merginų šviesiais plaukais, šviesia oda ir raudonais nagais. Jos visos rūko ir jų visų akys uždengtos cenzūra, kad po to, kai jos bus viešai parodytos rūkančios, jų nepasmerktų šeima ir artimieji. Čia prie visuomenės normų dar prisideda ir viešumos politikos normos, kurios tikriausiai dvigubai griežtesnės nei pirmosios, tam, kad nukreiptų mases reikiama kryptimi.
Dar kelios pastabos bendrai dėl parodos. Prie kiekvienos autorės pavardės atspausdinti ir jos gimimo metai, tokį įrašą matyti šalia, pavyzdžiui, trisdešimtmetės menininkės pavardės – neįprasta, tačiau įdomu – galima palyginti kartas.
Ir dar – į parodą patekti turi labai norėti, nes tam, įeitum, turi prašyti galerijos darbuotojų atrakinti trečiame aukšte esančią salę. Galbūt antrame aukšte planuojama kita paroda, tačiau vis tiek sunku suprasti tokį komplikuotumą ir uždarumą. O iš kitos pusės, tai puikiai atspindi teoriškai sprendžiamų (išspręstų) problemų uždarumą nuo visuomenės, kurioje tos problemos ir tarpsta.
Parodą „Į(si)kūnijimai” pristato Europos humanitarinio universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros studijų projektas „LitPro“. Paroda veiks iki š. m. liepos 8 d.

Jurga Barilaitė
Jurga Barilaitė. Rodyti ar nerodyti? Video, 2009
Deikienė. Veidrodėli, veidrodėli II.
Dileta Deikienė. Veidrodėli, veidrodėli II. Medžiaga, siūlai, 2009
Marta Vosiliūtė. Šeštas jausmas. Autorės plaukai, 2009
Marta Vosiliūtė. Šeštas jausmas. Autorės plaukai, 2009
Mariana Veriovkina Vyžuonėlių dvare XIX a. pab.
Mariana Veriovkina ant žirgo Vyžuonėlių dvare XIX a. pab.

Visos nuotraukos © artnews.lt

Meno lauko teršėjai. „Brigada Kormoran“ paroda geležinkelio stotyje

Brigada Kormoran, surengusi parodą geležinkelio stoties antrame aukšte – Vilniaus Dailės akademijos tapybos katedros produktas.  Parodoje daug pas akademijos dėstytoją ir parodos kuratorių Joną Gasiūną studijuojančių tapytojų. Parodos pristatymo tekstuose prisipažįstama, kad į brigadą susiburta iš esmės tam, kad būtų paprasčiau surengti parodą ir būti pastebėtiems. Žiūrovams paskirta nuspręsti, ar esama joje grupuotės.

Palyginus su neseniai toje pačioje erdvėje vykusia „Decentristų“ paroda, Brigada Kormoran atrodo daug vieningiau. Nebrukama parodos koncepcija, nes jos kaip ir nėra, tad nereikia nieko prie nieko pritempinėti, be to, menininkai iš tos pačios  terpės jau savaime panašūs. Be to, parodoje mažiau darbų ir tai sudaro kokybiškesnės ekspozicijos įspūdį. Retoriniu požiūriu ši paroda žymiai paprastesnė, tačiau neužsibrėžus aukštų tikslų ir dalyviai, ir žiūrovai jaučiasi žymiai saugiau.

Tiesa, video darbai ir šįsyk yra visiškai izoliuoti ir atskirti nuo didžiosios parodos dalies, nors iš dalies tai galima pateisinti erdvės išplanavimo kalte. Vis dėlto toks eksponavimas verčia galvoti, kad tie trys video darbai yra stiprūs ir patys sukuria parodą parodoje. Bet vilčių jie nepateisina, nes būdami tokie fragmentiški, parodos retoriką papildytų tik įterpti tarp tapybos darbų.

Šypseną man sukėlė tekste apie parodą suformuluotas toks parodos tikslas: iškelti klausimą, kas kam labiau reikalingas – menininkas visuomenei ar visuomenė menininkui? Parodos organizatoriai norėtų, kad žiūrovas įtikėtų, kad tai visuomenė pageidauja turėti tokias grandis kaip menininkai. Su pačia mintimi sutinku, be visuomenės užsakymo šiuolaikinis menininko statusas nebūtų atsiradęs. Tačiau tokiais veiksmais kaip susibūrimas į grupuotę vien tam, kad surengtų parodą, ir atėjimas į dalinai viešą geležinkelio stoties erdvę, tad kuo arčiau didelių žmonių srautų ir turinčių papildyti siaurą dailės mėgėjų ratą potencialių naujų žiūrovų, paneigia šią parodos rengėjų mintį.

Rašau tai sėdėdama parodoje, apsupta trikalbės stoties pranešėjos rūpestingo balso, traukinių puškavimo ir bildėjimo, Jono Jurciko kosminę pasaką sekančio aktoriaus balso ir Alinos Melnikovos pliaukšėjimo botagu garso. Maloniausia tai, kaip ta monotonija ramina. Jaunieji tapytojai atranda ir džiaugiasi simuliakrais, socialiniais paribiais ir feministiškąja psichoanalize, jų tapybos herojai ieško savo vaidmens visuomenėje, ir, nors jau matyta, girdėta ir apmąstyta, visa tai nenuvilia, o atrodo natūralu.

Pavyzdžiui, Eglė Karpavičiūtė, kurios darbų parodoje galima pamatyti daugiausiai. Savo tekstu ji apeliuoja į vizualinį sluoksnį, užgožiantį ir pranokstantį realybę. Tačiau ir „Goleme“, ir „Zahiruose“ ji pasirinko klasikinį kelią – sintezę su literatūra. Nevaldomai kyla noras performuoti Malraux vaizduotės muziejų į Eglės vaizduotės biblioteką.

Lukas Pacenka savajame cikle “Jebać policję tylko bóg może Nas sądzić” žavisi kriminogeniniu herojumi ir teigia, kad neįmanoma vienu metu ir būti neinstitucializuotam ir nebūti atribotam nuo visuomenės. Taip šis herojus ima priminti menininką. Nors Pacenka  postmodernistiškai nesiūlo išeities, tačiau žavi jo optimistinis nihilizmas. Be to, ar menininko atveju yra dievas, kuriuo vieninteliu pasikliauja Pacenkos banditai?

Rasa Balčytė Cikle „Trauma“ Freudo psichoanalizę pritaiko pėdkelnėms. Medžiagą kūriniui ji rinko fotografuodama prostitutes, vaikystėje patyrusias seksualinę prievartą. Nuotraukų parodoje nėra, bet yra juodos šilkinės krūtys, ant porėmio ištemptos pėdkelnės, sukoncentruojant dėmesį į jų tvirčiau išmegztą tarpkojį. Ant porėmio galima pamatyti ir iš medžiagos suformuotas daug „gražesnes“ nei Judy Chicago makštis ir natūralių plaukų veltinio kamuoliukus. Nors nei tema, nei įvaizdžiai nėra nauji, o dar ir gerai panaudoti, tačiau atlikimo estetiškumas neleidžia tuo piktintis.

Padėties visuomenėje ieškojimų pilną parodą apibendrina Rūta Povilaitytė cikle „Kuo puikiausiai galima gyvent ir nieko nesuprantant“ 2009 m. Drobių personažai meškiukų ir kiškučių galvomis linksmi susiduria su ateiviais ir musulmonais. O ciklo viduryje kabo drobė su užrašu „All of this is the product of a the deep love of art“ (liet. Visai tai – gilios meilės menui produktas“). Kitas apibendrinimo būdas – Konstantino Gaitanži „Art thiefs“. Darbe kaukėti vyriškiai, kurių vienas laiko laužtuvą, patamsyje bando pakelti objektus, labai panašius į žymiuosius Damieno Hirsto ryklį ir ėriuką formaldehide. Kaip menas vagiamas realiame ir idėjiniame lygiuose? Ir ar blogas tas vagimas ar be jo apsieiti neįmanoma, ypač kai dar studijuoji?

Dviejų tapybos katedros dėstytojų – Jono Gasiūno ir Ričardo Nemeikšio – darbai, sukabinti šalia studentų ir neseniai baigusių akademiją, kad ir kaip banalu, man pasirodė užtikrinti. Pirmąkart supratau, kaip puikiai  Gasiūno darbai tinka sujungti parodą į spalvinę visumą. Dūmų piešinys, atkartojantis ant sienų matomas dėmes atrodo natūraliausiai šioje erdvėje, o jų monochromiškumas prijungia šalia kabančiųjų  spalvingumą prie remonto estetikos. O Nemeikšio kičiškas „Saulėtekis“ ant gofruoto kartono moko kaip į darbą reikia sudėti kuo daugiau nuoširdumo.

Dėl raiškos, pastebėjau madingosios komiksinės estetikos tendenciją: ir Jolantos Kyzikaitės triptike „You can‘t see me, you can‘t touch me, you can‘t smell me, you can‘t hear me“, ir Luko Pacenkos, ir Jono Jurciko, ir Rūtos Povilaitytės, ir Konstantino Gaitanži darbuose. Įdomu, ar įmanoma, kad nuo komiksinės estetikos tapyboje būtų prieita iki pačių komiksų kūrimo? Nebūtinai tų pačių kūrėjų. Tačiau toks atbulinis kelias man atrodytų sveikintinas kaip menkas meno integravimosi ženklas.
Kita tendencija – angliški darbų pavadinimai ir tekstai pačiame darbe. O ir komiksinė raiška – neslepiama anglosaksiška įtaka. Nemanau, kad taip orientuojamasi į kitataučius stoties lankytojus. Manau, kad tai „Ten – geriau“ komplekso išdava, iš kurios, tikiuosi, išaugama.

Nors parodos rengėjai aiškina pasirinkę kormoraną savo simboliu, nes tai baugštus, nepagaunamas paukštis, tačiau tūlam lietuviui šis paukštis – tai toks egzotiškas teršėjas. Ar teigiama, kad šie menininkai teršia meniniame, idėjų lygmenyje? Kuria tokį meną, kurio jau šitiek prikurta. Kartoja jau suprastas mintis ir diskursus. Tačiau neseniai įsitikinau, kad meno objekto prasmių laukas auga adekvačiai laikui, praleistam mąstant apie jį. Prasmių laukas minimaliai prikabintas prie objekto ir tarpsta žiūrovo asociacijų lauke.  Todėl dalį teksto rašiau sėdėdama parodoje ir dabar joje pamatyti darbai yra natūralūs mano asociacijų lauko dalyviai.

Atskirai nuo parodos, tačiau toje pačioje vietoje galima pamatyti antrąjį ciklo „Dimensija 12“ filmą, šįkart tai Džiugo Katino filmas apie Sigitą Gedą (1943–2008).

Paroda vyks iki birželio 10 d., darbo laikas: II – V, 12 – 18 val.

Jolanta Kyzikaitė
Jolanta Kyzikaitė. You can‘t see me, you can‘t touch me, you can‘t smell me, you can‘t hear me. Triptikas
Jonas Gasiunas. Gyvais išliks tik prekiaujantys ziukių kostiumais
Jonas Gasiunas. Gyvais išliks tik prekiaujantys ziukių kostiumais
Rasa Balčytė. Iš ciklo Trauma
Rasa Balčytė. Iš ciklo "Trauma"

Daugiau nuotraukų buvo rasta mūsų skaitytojo bloge: http://spalvos77.blogas.lt/

Pranašiška paroda? “Things to come” ARTKOR projektų erdvėje

Nuo balandžio 18  iki 25 d. projektų erdvėje ARTKOR (S. Konarskio g. 47)  vykusios  parodos „Things to come“ (liet. Kas atsitiks) santraukiniu kūriniu galima pavadinti Ani Schulze instaliaciją „No man is an island“ (liet. Žmogus – ne sala), atkuriančią miesčioniškai vartotojiškos betvarkės įspūdį, dvelkiančią Arte Povera estetika. Ani teigė, kad prieš sukurdama šią instaliaciją, ji rinko medžiagą apie užeigų istoriją, apie tai, kad užeiga yra vieta, kur susitinka vietiniai, anksčiau prasidėdavo pučai ir maištai, o dabar kuriami įdomiausi projektai, ten vietinių būdą pamato atvykėliai, ten susidaromas įspūdis apie naują vietą. Instaliacija užima visą patalpą, susideda iš daugybės detalių: tai stalas, nukrautas aerozoliniais dažais pagražintais maisto likučiais vienkartinėse pakuotėse bei atšviestais knygų puslapiais su praeitų amžių užeigas vaizduojančiomis graviūromis. Ant sienos kabo džinso atraižos su nuotraukomis iš gyvenimo būdo žurnalų, įgavusios futbolo sirgalių ant sienų kabinamų trikampių vėliavėlių formą, bei vaikiškas muzikos instrumentas, paspaudus mygtuką skleidžiantis vaikišką techno su kriuksėjimais ir miaukimais; ant gretimos sienos –  tušu užmestas neaiškus trijų figūrų piešinys ir užrašas Take a break (Atsipūsk), prie trečios  pririštas vaikiškas žaislas su ratukais ir baubu vietoj kiškučio, o aukštai virš jo, ant lentynos, – televizorius, skambant tragiškai, grėsmę anonsuojančiai muzikai iš 1936 m. fantastinio filmo „Things to come“ (liet. Kas atsitiks), rodantis kačiukus, stručius, jūrų vėplį ir namų šeimininkę (pasak Ani, tai filmukai, kuriuos rodydavo Vokietijos federacinės respublikos televizija tarp transliacijų). Grindys dekoruotos baltais apskritimais ant salotinio fono. Kambarį į vientisą instaliaciją sujungia šūsnis makulatūros ant grindų: lietuviški gyvenimo būdo žurnalai, kokteilių receptai, atšviesti puslapiai iš knygos apie avis lankose. Kambaryje aptinki ribotą kiekį būdų praleisti savaitgalį: nueiti į barą, pavartyti žurnalą, paklausyti abejotinos vertės muzikos, paspoksoti į televizorių, pagerti ir pavalgyti, nesitvarkyti. Pasakyk, kaip tu praleidi laisvalaikį ir aš pasakysiu, kas tu. Ir kur toks laisvalaikis nuves.
Parodos pavadinimas kilo iš H. G. Wello 1933 metais parašyto istorinės fantastikos romano „Things to come” (liet. Kas atsitiks) pavadinimo. Romane pasakojama apie pasaulio pažangą nuo 1940 metų, kai prasideda pasaulinis karas (Wellas dėl karo pradžios apsiriko tik 16 mėnesių). Po karo sukuriama diktatoriška globali valstybė, skatinanti mokslą, diktatoriai išnaikina religiją, primeta anglų kalbą ir veda pasaulį į ramią utopiją. Po šimto metų, senieji vadai be kraujo praliejimo yra paleidžiami į garbingą pensiją ir vystoma utopinė visuomenė, kurioje kiekvienas dalyvis siekia prilygti praeities genijams. Knyga Vakaruose itin vertinama už tai, kad numatė vėliau tikrai įvykusius dalykus, be to, pasakoja apie tai, kas dar gali nutikti.
Pažodžiui paroda su knyga siejasi tuo, kad buvo organizuojama internetu, globalizacijos varikliu. Vytautas Jurevičius, besimokantis Karlsruhėje ir organizavęs parodą, patalpas Vilniuje ir pusę parodos dalyvių surado internetu. Parodos erdvę menininkai pamatė tik atvykę į Vilnių, savaitė prieš atidarymą, keli iš jų atvyko dar vėliau. Nors spontaniškumas, kaip toks, yra sveikintina meno proceso dalis, dažniausiai organizacinio spontaniškumo įnešama betvarkė ekspozicijose bado akis. ARTKOR – tai neinstitucinė (atmetus faktą, kad jos patalpos yra valstybinės J. Vienožinskio meno mokyklos rūsyje ir mokyklos direktorius palaiko visas kuratorių iniciatyvas), nekomercinė projektų erdvė, savo alternatyvumu iš dalies turinti užtikrinti ekspozicijos chaotiškumą. Tačiau „Things to come“ – tvarkinga. Net Ani Schulze betvarkė sukurta vadovaujantis tam tikromis estetikos taisyklėmis.

Parodą pradėjau apžiūrinėti nuo galo. Judant išėjimo link, iš šviesaus Ani kambario pereinama į juodąją patalpą. Joje elgtis pagarbiai priverčia didžiulis pilkas Vytauto Jurevičiaus Vytis, dar paveikesnis, jei ištaikai jį išvysti, kai skamba Ani Schultze filmukus palydinti apokaliptinė muzika. Vyčio žirgas – ne šuolyje, o skuodžiantis visomis  keturiomis. Tiesiai į Vytį su pagarba žvelgia ir televizorius, rodantis liaudiškų šokių ansamblio šokamą polką. Per parodos atidarymą septynerius metus ne Lietuvoje gyvenantis Vytautas, įsmeigęs akis į televizorių, lyg sportuotų pagal Cindy Crawford aerobikos kasetę, mokėsi šokti lietuvišką polką, prie blauzdų prisitvirtinęs geležinius pentinus ir užsitempęs sidabrines trumpikes (performansas „Metro polka“). Vytauto rankų darbo pentinus gali pamatyti kabančius ant sienos, šalia jų – grožio konkurso gražuolių rikiuočių nuotraukos, vieno iš gausybės „karvedžio ant žirgo“ paminklų nuotrauka ir dar keli mažesni Vyčiai. Pasak Vytauto, parodos pavadinimas „Kas atsitiks“ asocijuojasi  su Anties daina „Kažkas atsitiko”, taip atsiranda ryšys tarp buvusio ir būsimo laiko, skirtumas tarp dviejų skirtingų kartų. Šokių ansamblio pasirodymą televizoriuje stebi užsilipęs ant scenos, sukaltos performansui, suteikiančio postamento paslaugą ir didžiajam Vyčiui. Vytautui pabrėžia  mūsų vertybių ir prioritetų paviršutiniškumą.

Kol žiūri televizorių ir pats mėgini kartoti sukinius, nuo priešingos sienos tave stebi Floriano Baumgartnerio, menininko iš Miuncheno „o. T.“, keturios kirpyklose makiažo ir šukuosenų pavyzdžiams naudojamų modelių veidų nuotraukos. Tai „gražiausias“ kūrinys parodoje, net kiek dekoratyvus.  Viena iš keturių kaukių –  visai be makiažo, be bruožų, bet, vis dėlto, kaukė. Kitų akys žvelgia į skirtingas puses, užtat antakių linkis –  nepakartojamas. Darbas savitai papildo išorišką, paviršutinišką, „gražų“ Vytauto patriotiškumą.

Pakilus laiptais į mokyklos fojė, apsupa trijų autorių ant trijų sienų išeksponuoti skirtingų stilistikų kūriniai. Pirmasis aukščiu ir disproporcija pritrenkia Anselmo Orascho  bokštas be pavadinimo, per atidarymą, kaip vienintelis ready-made estetikos neaiškios paskirties objektas, sukėlęs kelias interpretacijas: jis išvadintas ir vandens bokštu, ir milžinišku inkilu. Pasak paties Anselmo – tai stebėjimo bokštas, kuris jam, gimusiam ir užaugusiam Vakarų Berlyne, veikia kaip totalitarinio režimo, kontrolės įvaizdis. Šią interpretaciją papildo bokšto „metamas“ (autoriaus ant sienos nutapytas) jo karkaso šešėlis, kuris tikrame bokšte paslėptas po kartono plokštėmis. Šešėlyje matai, kad bokšte stebėtojų nėra. Nėra nei kopėčių, nei angos patekti į stebėjimo vietą. Eilinis simuliakrinis panoptikonas.

Floriano Baumgartnerio „Sci-Fi“ , priklijuotas ant sienos ir grindų priešais bokštą –– didelis rudai (medžio faktūros imitacija) sidabriškas (metalo imitacija) ornamentas, atkartojantis futuristinės architektūros formas. Šalia jo pastatyta sidabrinė mokyklos spektaklį primenanti dėžė šviečiančiu ekranu, ant kurio parašyta Sci-Fi.  Tai vienintelis darbas, apeliuojantis į mokslinės fantastikos atmosferą. Kita vertus, jo deklaratyvumas perteikia objekto atpažinimo ir priskyrimo tyrimą: kiek nuorodų mums reikia, kad nueitume menininko norimu keliu?

Atidarymo metu šveicaras Michaelis Hiltbrunneris atliko trijų dalių muzikinį performansą: 1) be pavadinimo (menininkas ant grindų klijavo lapus su atšviestais plokštelės dėklo viršeliais), 2) „Drum and pedal drum“ (liet. Būgnas ir kojinis būgnas) (menininkas grojo būgnu duetu su plokštelėje įrašytu kūriniu būgnui) ir „Murmures gesticulaires“ (liet. Gestikuliuojami murmesiai) (užsivilkęs baltą beformį rūbą ir nusigrimavęs veidą baltai, menininkas šoko pagal fortepijonu atliekamą romantinį kūrinį, kiekvieną emocinį pakitimą muzikoje išreikšdamas kūno judesiais ir mimika, taip romantinį kūrinį paversdamas komišku). Performansas tarsi pateikia galimus komunikavimo su kultūriniu palikimu būdus.

Performansas buvo atliktas ir norvego, besimokančio Malmėje, Anderso Sletvoldo Moe „Released paint“ (Black and White (liet. Išlaisvinti dažai. Juoda ir balta) fone. „Released paint“ –  tai dvi baltų ir juodų dažų skardinės, įmontuotos į sieną. Susidaro įspūdis, kad dažų skardinės buvo atidarytos jau jas įmontuodavus ir dažai nuvarvėjo bei sustingo baloje ant grindų be autoriaus kontrolės, tačiau priėjus arčiau matyti, kad autorius teptuku „padėjo“ dažų srovelei tekėti. „Released paint“ – tai ir Baltojo kubo kritika, lyg menas tiesiog sunktųsi per galerijos, kaip institucijos, sienas, ir dailės istorijos kritika, kreipiant dėmesį į abstraktųjį ekspresionizmą, kuriame dailininkas „atsiduoda“ dažo valiai, taip lyg panaikindamas autoriaus dėmenį, tačiau autorius paradoksaliai tampa kulto objektu. To paties menininko „Colour for reflection“ (liet. Spalva refleksijai) – minimalistiškiausias darbas parodoje. Tam, kad sukurtų geltoną ir raudoną langus, Andersas fluorescenciniais dažais išdažė palangę ir lango ertmės sienos storį iš tos pusės, kurioje stovi žiūrovas. Langai yra aukštai, virš laiptų, tad žiūrovas dažų nemato, regi tik skaudžiai raudonai ir geltonai švytinčias langų ertmes. Tai ribų ir susiliejimo taškų tarp tapybos ir architektūros ieškojimas. Vis dėlto, Anderso kūriniai, kaip gryni minimalizmo pavyzdžiai, išsiskyrė iš bendro parodos konteksto ir kiek sunkiai suvokiami „Things to come“ „futuristiniame“ kontekste.

„Kas atsitiks“ – iš pirmo žvilgsnio beveik deklaratyviai atkartoja sovietmečiu populiarias „Jaunųjų parodas“ arba kaip parodos atidarymo dieną vykusios Studentų meno dienos Vilniaus dailės akademijoje, kodine paantrašte „Jauno meno invazija“. Tačiau šiuo atveju matomas esminis skirtumas – (atvežtinė) asmeninė, neinstitucinė iniciatyva, iš dalies panaikinanti minėtą deklaratyvumą. Girdėjau, kad užsieniečiui profesoriui, dėstančiam VDA, paroda pasirodė „per jauna ir per vokiška“. Nesiimu aiškinti, ką jis tiksliai turėjo omeny. Tačiau manau, kad net jeigu paroda ir buvo per jauna, per naivi, per vokiška ar per tvarkinga, tai buvo kokybiška ir įdomi, įvairialypė paroda, duodanti impulsą vietiniams suorganizuoti, tarkim, per lietuvišką parodą.

Vytautas Jurevičius. Vytautas
Vytautas Jurevičius. Vytis, instaliacija
Baumgartner
Florian Baumgartner. o.T.
orasch
Anselm Orasch. Be pavadinimo
baumgartner. scifi
Florian Baumgartner. Sci-fi
hiltbrunner. Performansas
Michael Hiltbrunner. Murmures gesticulaires, performansas
sletvold moe. released paint
Anders Sletvold Moe. Released paint

Johanneso Ernsto nuotraukos.

Nesvarbus nesvarbiame. Paroda “Decentristai/Paraštės: 1 m už paveikslo”

Nutiesus geležinkelio liniją iš oro uosto į Vilniaus geležinkelio stotį, pastaroji tapo panašesnė į Vilniaus miesto „vartus“, vieta, nuo kurios prasideda kelionė po Vilnių ir Lietuvą. Tačiau, nors ir būdama viena iš pagrindinių strateginių vietų Vilniuje, ši stotis veikiau yra vietinės reikšmės keliavimo alternatyva ar egzotikos ištroškusių (jaunų/neturtingų) užsieniečių iš Vakarų patenkinimas. Puikiausiai ši stotis atliepia tylų ir neafišuojamą bendravimą su Rytais.

Antrame Vilniaus geležinkelio stoties aukšte iki gegužės vidurio veiksianti paroda „Decentristai/Paraštės: 1 m už paveikslo“  yra projekto „Naujasis miesto veidas“ programos dalis. Oficialiai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” internetinėje svetainėje paroda interpretuojama kaip moderni atšakos Vilnius–Varšuva meno vizija. Užsieniečių kūrybos kolekciją „Decentristai“ surinko lietuvių kilmės Lenkijos menininkas Linas Domarackas. Mūsų menininkams atstovavo lietuviškosios dalies kuratoriai Aušra Petroškienė, Linas Liandzbergis ir Rita Mikučionytė, jie ir pasiūlė antrąją pavadinimo/koncepcijos dalį: Paraštės: 1 m už paveikslo. Nors skelbiama, kad parodoje išvysite tapybą, skulptūrą, piešinius, piešinius šviesa, vaizdo instaliacijas ir fotografiją, vis dėlto, didžiąją dalį ekspozicijos sudaro tapyba.
Kaip teigiama, „Decentrizmo“ idėja iš esmės yra labai paprasta, reikia tik iš pagrindinio žiūrėjimo lauko patraukti kulminacinį objektą. Tai didelis iššūkis menininkui, nes reikia išmokti kitaip žiūrėti į kūrinį ir kompozicijos priemones. Decentrizmo manifestą parašęs lenkų rašytojas, garsus mokslinės fantastikos atstovas Adamas Wiśniewskis-Snergas (1937–1995) siūlė ieškoti meninės kūrybos prasmės intuicinėje, filosofinėje ar vaizduotės erdvėje. Pasak Lino Domaracko, decentrizmo darbų jau buvo ir daug anksčiau, tačiau pavadinimas suteiktas palyginti neseniai.

Parodos erdvė pritrenkia neužbaigtumo, atgrubnagiškumo, absurdo estetika: stovėdamas tarp aptrupėjusių betono luitų, vamzdžių ir atvirų laidų, gali per langą pažvelgti žemyn į pagal lietuviškus standartus atnaujintą stoties pagrindinę salę. Atsisukęs į ekspoziciją, gali pamatyti paveikslą ant išsirietusių porėmių, prie sienos prikaltą drobę, darbus,  pakabintus kartojant radiatorių kompoziciją, atvirų laidų pynutes ir riestainius. Tačiau gali nepamatyti lapelio su autoriaus pavarde ir kūrinio pavadinimu. Su paroda į erdvę neatnešta standartams paklūstanti parodos institucija, kulminacinis objektas. Įdomu taip teigti apie grynai institucinio projekto programos renginį.

Ieškant objekto nebuvimo atskiruose darbuose, galima rasti pažodinio jo nebuvimo, ypač lietuviškoje parodos dalyje: Eglė Ridikaitė ir „Skiriama B. K.“, vaizduotėje spėliojama dviejų, sėdėjusių kine, istorija, jiems palikus savo vietas bei Jono Zagorsko iliustratyvus „Tapytojas tapantis tapytoją tapantis tapytoją tapantis tapytoją…“. Kituose kūriniuose žiūrovui paliekamas platesnis intuityvių ar filosofinių prasmių laukas, pavyzdžiui, Aistės Kirvelytės „Mano gimtinė“ – odė netekusiems šlovės Lazdynams, Jurgos Barilaitės „Paveikslas“,  langu apribotas peizažas su lėtai judančiu traktoriumi, visus kankinantis nenutrūkstama Doorsų „Light my fire“. Be abejo, negalima nepaminėti Lino Domaracko šviesos piešinių „Visa tai, kas yra, bet aš to nematau X“. Ši technika visiškai įgyvendina siekį kurti naują realybę paveikslo plokštumoje. Tai, kas matoma nuotraukos paviršiuje, neegzistuoja daugiau niekur, čia kulminaciniu objektu tampa fotoaparato ilgo išlaikymo laikas. Tuo tarpu vienintelė parodoje  grupės „Iš reikalo“ instaliacija siūlo pramogą ir interaktyvumą: žiūrovai gali balsuoti, mesdami lapelį su labiausiai patikusio vieno iš dešimties menininkų „sklypų“ numeriu į urną, be to, ant lapelio prašoma parašyti komentarus grupei. Žiūrovo susidomėjimas kūriniu stimuliuojamas, neva, suteikiant jam realią galią teisti, priimant popkultūros principus ir politikos raišką, žaidžiama su žiūrovo sąmonėje esančiu žodžio sklypas (neigiamu) krūviu.

Mažesnė, užsienietiškoji parodos dalis pateikia daugiau abstrakcijų: pavyzdžiui, formaliai abstrakčios tapybos Alexo Fletscherio „Žalias triptichas“ ir „Mėlynas triptichas“ ir konceptualiai abstraktus Annos-Marios Karczamarskos dvylikos nuotraukų ciklas „Neištirtas kraštas – 12 nuopolių“. Michalo Mackiewicziaus asambliažai „Figūra“, „Figūra II“, „Statyba“, „Statyba II“, patys esantys šviesos šaltiniai, ekspresionistiška raiška atsiskiria nuo bendro parodos konteksto, o dar įkaišioti į neaiškios paskirties mažas patalpėles, sukuria visiškai atskirą erdvę, (bent jau man) nesusijungusia su didžiąja parodos dalimi. Galbūt dėl to, kad patalpos betvarkės estetika reikalavo (ir gavo) maksimaliai išlyginto ir apibrėžto paviršiaus.

Atrodo, kad parodoje susitinka ir persidengia dvi to paties žodžio reikšmių plotmės: nesvarbi (bet privalanti būti svarbia) vieta nesvarbiems (giliai esantiems svarbiais) kūriniams. Būdvardyje nesvarbus matau tik pozityvumą: alternatyvumą, spaudimo nebuvimą, atsipalaidavimą, tai, kas dažnai pagimdo daugiau, nei begalinis rimtumas.

Jonas Zagorskas. Tapytotas tapantis
Jonas Zagorskas. Tapytotas tapantis tapytoją tapantis tapytoją tapantis tapytoją..
mackiewicz
Michal Mackiewicz. Figūra II, Statyba II