Atminties etapai: apmąstymai apie įamžinimo meną, netektį ir erdvę tarp jų James E. Young

#14
2017    10    30

Jamesas E. Youngas yra Masačiusetso univeristeto (Amherst) profesorius bei daugelio svarbiausių pasaulio memorialų konkursų žiuri narys. Jis dalyvavo renkant ir statant tokius įamžinimo projektus kaip Memorialas nužudytiems Europos žydams Berlyne (2005) ir Pasaulio prekybos centro memorialas Niujorke (2011). Youngas yra pamatinių studijų apie naująsias memorialų formas autorius (The Texture of Memory, Yale University Press, 1993; The Stages of Memory:  Reflections on Memorial Art, Loss, and the Spaces Between, University of Massachusetts Press, 2016), termino anti-memorialai (counter memorials) kūrėjas. Pateikiame jums Jameso E. Youngo paskaitos „Atminties etapai: apmąstymai apie įamžinimo meną, netektį ir erdvę tarp jų“ įrašo transkribuotą tekstą. Ši paskaita buvo Kauno bienalės žodinės programos „GINČYTINA ATMINTIS | GINČYTINOS ERDVĖS“, kurią sudarė dr. Rasa Antanavičiūtė, dalis. Iliustracijas šiam tekstui parinko Artnews.lt.

Buvau komisijos, rinkusios projektą nacionaliniam 9/11 Memorialui Niujorke, narys. 2004-ųjų sausį paskelbėme nugalėtoją, projektą pavadinimu „Nebūties atspindys“ – dvi gigantiškos tuštumos buvusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių vietoje, apsuptos medžių giraitės. Medžiams augant šių tuštumų tūriai didės. Jo tikslas – artikuliuoti netektį, jos neužpildant, ir atsinaujinimą per medžių giraitę. Kai paskelbėme nugalėjusį projektą, kurį išrinkome po 10 mėnesių trukusių svarstymų ir peržiūrėję 5 201 paraišką iš 62 šalių, pirmasis žurnalistų klausimas buvo toks: „Jūs dirbote su holokausto paminklu Berlyne ir išrinkote Peterio Eisenmano projektą; nemažai dirbote ir rašėte apie Danielį Libeskindą bei jo projektą „Tuštumų artikuliacija“, pavyzdžiui, Žydų muziejų Berlyne; ir jūs palaikėte kontramonumentų idėją, ginčijančią tradicines ir konvencines paminklų formas – ar nėra taip, kad tiesiog išrinkote dar vieną holokausto memorialą rugsėjo 11-osios atakoms atminti?“

Iš pradžių šiek tiek įsižeidžiau – argi tai išties holokausto memorialas, dvi tuštumos? Bet pradėjęs formuluoti savo atsakymą, susimąsčiau apie savo ilgus pokalbius ir devintajame dešimtmetyje prasidėjusį bendradarbiavimą su Maya Lin. Kaip žinote, Maya Lin yra Vietnamo karo veteranų memorialo Vašingtone autorė, sukūrusi, manau, geriausią XX a. Amerikos paminklą. Ir aš suvokiau, kad išties XX a. memorialai seka tam tikra trajektorija, bandydami formalizuoti tuštumas jų neužpildant, išreikšti netektį jos nekompensuojant, prisiminti žaizdą jos neužgydant – ir tai, sakyčiau, buvo vienas centrinių Vakarų kultūros klausimų nuo pat Pirmojo pasaulinio karo. Taigi tai neprasidėjo Antruoju pasauliniu karu ir holokaustu, šis klausimas, manau, dominavo įvairiuose menuose – literatūroje, architektūroje, netgi muzikoje – nuo pat laikotarpio prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ir iškart po jo.

Tada prisiminiau pokalbį 1987-aisiais, maždaug penkeri metai po Vietnamo veteranų paminklo atidengimo, su Maya Lin, kuri man pasakė, kad ją išties įkvėpė vienas holokausto memorialas, paminklas deportuotiems Prancūzijos žydams Île de la Cité saloje Paryžiuje. Studijuodama architektūrą Jeilyje ji metus mokėsi Paryžiuje ir eidavo pabūti toje nedidelėje erdvėje. Memorialas buvo atidengtas 1962 metais, bet jį prancūzų architektas George’as-Henri Pingussonas sugalvojo 1957-1958, siekdamas pasiūlyti atsvarą tradiciniams atminimo būdams. Jis iškirto nedidelę erdvę žemėje, į kurią veda labai siauri laiptai. Užuot lipę aukštyn į kokį nors triumfinį memorialą, mes nusileidžiame į žemėje iškastą erdvę. Tai trikampė erdvė, čia visur dominuoja trikampio motyvas, stilizuota spygliuota viela. Trikampis galbūt yra nuoroda į ženklus, kuriuos koncentracijos stovyklose turėjo nešioti kaliniai – žydų ženklas irgi sudarytas iš dviejų trikampių. O jei pažvelgtume į tą erdvę iš kito upės kranto, pamatytume alkūnę, įsirėžusią į Senos upę. Ir taip sėdėdama ir kontempliuodama šį memorialą, ji galvojo, kad svarbiausia ten ne pati forma, o erdvė viduje. Jai ypatingai patiko tai, kad paimama ši labai tradicinė, militaristinė ir agresyvi forma – ieties, strėlės, smailos alkūnės – ir ji išverčiama. Tad nors iš kitapus upės ir matai kažką, primenantį laivo smaigalį, jį apžiūrėti gali tik iš vidaus, stovėdamas apačioje, paminklo erdvėje.

Maya Lin, Vietnamo karo veteranų memorialas, 1982. Vašingtonas, JAV

Taigi Maya grįžo į Jeilį, paskutiniais jos studijų metais buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Vientamo karo veteranų paminklui. Ją įkvėpė karinė pleišto forma, bet ji įsivaizdavo ne tradicinę pleišto formą, ji norėjo šį agresyvų karinį pleištą atverti, sukurti erdvę viduje, apkabinimą. Tad ji paėmė gana tradicinę karinę formą ir ją išvertė, sukurdama atvirą erdvę. Tiesą sakant, ji norėjo atverti erdvę žemėje, kad ši erdvė atsivertų ir atminties ieškoti atėjusių lankytojų viduje. Ji pasakojo norėjusi įsmeigti durklą į žemę ir atverti ją kaip žaizdą, kuri niekad neužgytų, tik nušlifuoti jos kraštus. Vienas šio memorialo takas veda link Vašingtono obelisko, o kitas link Linkolno memorialo. Vienintelės figūratyvinės formos čia yra atėjusių žmonių atspindžiai. Jos nedomino forma, diktuojanti fiksuotą atmintį; ją domino vieta, kur būtų atspindimas tavo paties atvaizdas; vienintelės žmogaus formos, kurias matai, yra tavo paties – lankytojų formos, sakančios, kad atmintis slypi ne vietoje, o čia apsilankančiųjų galvose. Ji iškart virsta dialogine erdve. Vietnamo karo veteranų vardai paminkle išdėstyti ne abėcėlės tvarka, o chronologiškai, pagal kareivių žuvimo datą. Tad nerasi 36 Jimmy Jones’ų vienoje vietoje – nežinotum, katrą iš jų tu prisimeni – jie išvardinti žūties tvarka, tarsi sukuriant istorinį naratyvą.

Iš asmeninių pokalbių žinau, kad šis statinys sulaužė tam tikrus šablonus ir leido ištisai vokiečių menininkų ir architektų kartai įamžinti didžiulę Europos žydų netektį, kuri, žinia, buvo įvykdyta vokiečių tautos vardu. Kaip artikuliuoti šią milžinišką ambivalenciją? Žinoma, daugelis amerikiečių galiausiai ėmė smerkti Vietnamo karą, o su namo grįžusiais veteranais buvo elgiamasi siaubingai. Maya Lin norėjo surasti formą, išreiškiančią šį nevienareikšmiškumą. Kaip formalizuoti atsiminimą įvykio, kurį verčiau pamirštum?

Grįžkime prie vokiškų pavyzdžių. Andreasas Knitzas čia aptars projektą, kuris buvo pateiktas 1995-ųjų Nacionalinio nužudytųjų Europos žydų memorialo Berlyne konkursui. Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas pasiūlė susprogdinti Brandenburgo vartus, pažymėti netektį netektimi, destrukciją destrukcija, prisiminti sunaikintus Europos žydus sunaikinant nacionalinį šalies, sunaikinusios Europos žydus, paminklą. Griovimas būtų prisimenamas griaunant, netektį primintų netektis, trūkumą – trūkumas. Aš vis dar bandau atsakyti į klausimą, ar 9/11 memorialui neišrinkome tiesiog dar vieno holokausto paminklo, ir suvokiu, kad išties mes nuolat mąstome, ypatingai po holokausto, apie netektį, kurią būtina artikuliuoti, tačiau ne užpildyti ar atstatyti. Kaip tik netekties jausmas ir motyvavo tokius menininkus kaip Horstas, Andreasas arba Jochenas Gerzas.

Šį nuolatinį mąstymą apie netektį pailiustruosiu keliais kitais paminklais. Gerzas ir jo buvusi partnerė Esther Shalev-Gerz sukūrė nuostabų paminklą, 12 metrų aukščio švinu padengtą koloną Hamburge. Tai paminklas prieš karą ir smurtą, už taiką, tarsi ir įprastas holokausto memorialas. Bet čia menininkai pakvietė vietos gyventojus ateiti ir užrašyti savo vardus greta jų, ir taip užpildyti švininę koloną užrašais. Kaskart kai apatinė atkarpa užsipildydavo vardais, koloną nugramzdindavo pusantro metro į žemę, taip atveriant naują plotą. Tai interaktyvus memorialas. Iš pradžių žmonės ateidavo ir rašydavo vardus gražiomis tvarkingomis eilutėmis, tačiau netrukus ėmė rastis grafičių ir netgi svastikų.

Jochenas vėliau rašė manantis, kad net ir svastika yra tam tikras parašas. Galų gale, ar tokie paminklai iš esmės nėra mūsų pačių atspindžiai, mūsų noro, kurį projektuojame į juos, prisiminti taip, kaip prisimename? Tarp 1986 ir 1993 metų paminklas po truputį buvo suleistas į žemę ir galų gale iš jo liko tik atsiminimas. Atminties našta nuo paminklo buvo perkelta atgal žmonėms, atėjusiems prisiminti, apie netektį primenant netektimi. Vėlgi, tuo metu tai buvo tam tikras atradimas.

Susipažinau su Jochenu praėjus keleriems metams po Hamburgo paminklo atidengimo, man šis memorialas ir Jocheno ankstesni darbai padėjo suprasti, kad galbūt po Mayos Lin, po Jocheno ir Horsto Hoheiselio darbų pasikeitė pati paminklo idėja. Mes išties dabar turime tam tikrą žodyną – ne tik holokausto memorialams, ne tik Vokietijos pastangoms prisiminti milijonus žmonių, nužudytų vokiečių tautos vardu, prisiminti šį tą, ką jie verčiau pamirštų – bet visą paminklų kalbą, kuri tinka patiems įvairiausiems atminimo procesams.

Dar verta pakalbėti apie Jocheno memorialą Sarbriukene. 1991 metais jis nuvyko į Sarbriukeną vesti seminaro apie paminklus ir memorialus. Pusė studentų išėjo ieškoti tinkamų grindinio akmenų. Vėliau jais buvo pakeista dalis grindinio akmenų prie Sarbriukeno rūmų, kuriuose karo metais veikė Gestapo būstinė. Kita pusė studentų ieškojo vardų ir vietų, kur anksčiau Vokietijoje buvo žydų kapinės, sunaikintos 1933-1945 metais. Iš viso rado 2 162 kapines. Jie išraižė kapinių vietovių pavadinimus akmenyse ir nakties priedangoje aikštėje pakeitė dalį grindinio akmenų šiais išraižytais akmenimis, taip įamžindami sunaikintas žydų kapines. Tik, aišku, akmenis jie sudėliojo išraižytomis pusėmis į žemę, tad žiūrėdamas tu nieko nematai – ši vieta, galima sakyti, virto nematomo paminklo aikšte. Čia stovi 2 162 akmenys prieš rasizmą, o vienintelės vertikalios figūros – tai žmonės, atėję čia ieškoti atminties. Pati aikštė tuščia, o Jocheno studentai, kai žmonės jų paklausia, kur paminklas, atsako: „Ieškokite savyje atminties, kurią norite rasti čia.“

Jochen Gerz, 2146 akmenys– monumentas prieš rasizmą, 1990 – 1993. Sarbriukenas, Vokietija

Dar vienas atradimas mums buvo Horsto Hoheiselio projektas memorialui Kaselyje, skirtas prisiminti buvusį Aschrotto fontaną. Tai neigiamos formos memorialas. Užuot atstatęs fontaną, kuris buvo dovanotas Kaselio miestui ir stovėjo priešais rotušę, Horstas pasiūlė išvirkščią formą, nukreiptą gilyn į žemę. Vanduo fontane trykšta ne į viršų, o teka į žemę. Jei stovi virš jo, esi vienintelė stačia forma visoje aikštėje. Savo pirminiame aprašyme Horstas teigė norintis sukurti tam tikrą pjedestalą, ant kurio užlipę žmonės, atėję ieškoti atminties, patys virstų forma ir paminklu, kurio ieško. Jie žiūri žemyn ir mato išvirkščią atspindį, nesančią formą.

Paminklo knygų deginimui Berlyne konkursą laimėjo Micha Ullmanas, menininkas iš Australijos, tuo metu dalį laiko gyvenęs Vokietijoje. Jis Berlyno Bebelplatz aikštėje pasiūlė pastatyti ne liepsnojančių knygų skulptūrą, netgi ne rašytojų statulas, o biblioteką. Tai langas, ant kurio gali užlipti ir pro jį matyti kambarį su tuščiomis knygų lentynomis. Knygų nebėra, daugelio jų autorių taip pat. Grindinyje įmontuotos dvi plieninės plokštės. Vienoje įrašyti pranašiški Heinricho Heine’ės žodžiai: „Kur deginamos knygos, vieną dieną bus deginami ir žmonės.“ O kitoje aprašyti 1933-1934-ųjų nacių knygų laužai. Vėlgi, dėmesys tuštumai ir trūkumui vyrauja memorialo išraiškoje. Visi šie menininkai siekia artikuliuoti netektį jos neužpildydami ir sukurti vietas, kviečiančias lankytojus užpildyti erdvę savimi, savo pačių formomis.

Rachel Whiteread laimėjo Turnerio premiją Anglijoje 1993 metais už projektą, kuriame ji užpildė namo erdves betonu, o tada išardė namą, palikdama tik tokiu būdu artikuliuotą erdvę. Jos pačios žodžiais, materialumas kaip nebuvimo indeksas. Ji taip pat laimėjo konkursą memorialui Judenplatz aikštėje Vienoje, pasiūliusi formą pavadinimu Biblioteka, kurioje ji taip pat panaudojo erdvę tarp knygų lentynomis užpildytų sienų ir artikuliavo šią erdvę neigiamai, tarsi išvertė vidų į išorę. Memorialas kiek primena kenotafą, tačiau tikslas vėlgi buvo artikuliuoti trūkstamą erdvę – šįkart knygos pavidalu. Ar gali būti geresnis būdas atminti knygos tautą, nužudytąją knygos tautą, nei panaudojant knygos motyvą.

Shimoną Attie, amerikiečių menininką, Berlyne pribloškė tai, ko jis nepamatė – tai yra, kai apsilankė Berlyne 1990 metais, netrukus po sienos griuvimo, jis nerado jokių čia gyvenusių žydų ženklų. Ženklų ir žymių nebuvimas jį ir paskatino ieškoti informacijos apie žmonės, kurie čia kažkada gyveno. Tai buvo vieta Berlyne, kur tarpukaryje atsikraustė žydai be pilietybės iš Lenkijos. Jis tyrinėjo archyvus ir rado jų nuotraukas, o tada, niekam nieko nesakęs, paleido nuotraukų su žydų knygynais ir žydų kepyklomis projekcijas tose vietose, kur šie anksčiau veikė. Iš esmės jis atgaivino šias amneziškas ir tuščias vietas savo paties atminties žvilgsniu, kurį ištyrinėjo archyvuose, suprasdamas, kad savaime šios vietos nieko neprisimena, bet jos gali prisiminti tai, ką mes į jas projektuojame. Tai vėlgi primena, kad mes projektuojame atmintį, kurios ieškome, į tam tikras vietas. Tačiau būtent trūkumas ir nebuvimas paskatino jį artikuliuoti šią atmintį būtent tokiu būdu. Tai savotiškas palimpsestas – tu tarsi nulupi fasadą ir štai ką randi po juo.

Galbūt pamenate, kad dešimtajame dešimtmetyje, vykstant diskusijoms dėl paminklo holokaustui Berlyne, pirmasis konkursas buvo anuliuotas, nes laimėjęs projektas netenkino nė vienos pusės, tai tebuvo provokacija, kuri niekam nepatiko, ir, manau, buvo visiška banalybė. 1997 metais Berlyno Senatas ir Vokietijos Bundestagas surengė seriją simpoziumų. Iš jų kilo pasiūlymas surengti dar vieną, uždarą, konkursą Vokietijos nacionaliniam memorialui nužudytiesiems Europos žydams. Buvau pakviestas į penkių narių komisiją, turėjusią išrinkti tą memorialą. Ir aš pasiūliau, kad užuot ieškoję sprendimo – galutinio sprendimo – Vokietijos memorialo problemai, galėtume skelbti vis naujus konkursus ir palikti galimybę, kad taip ir nepavyks nieko išrinkti, – ir kad ši nesėkmė galėtų būti geriausias būdas išreikšti neįmanomą Vokietijos problemą. Kaip prisiminti tautos vardu išžudytus žmones ir tą padaryti nenuplaunant šio nacionalinio nusikaltimo prieš Europos žydus? Mes surengėme konkursą, pakvietėme 25 menininkus, iš kurių 18 atsiliepė. Išrinkome tris finalininkus. Vienas jų buvo Danielio Libeskindo projektas, kuriame jis panaudojo Berlyno sienos dalis, memorialo erdvę ištęsė iki Tiergarten parko kitapus gatvės ir nukreipė jį į Goethe’ės biustą. Mums daug kas patiko šitame projekte, daug kas ir nepatiko.

Tada perėjome prie Gesine’ės Weinmiller, jaunos vokiečių architektės, projekto. Ji pasiūlė atvirą žemėje iškastą erdvę – galbūt jos žodynas irgi buvo šiek tiek įkvėptas Mayos Lin. Lankytojai nusileistų į memorialo erdvę, o besileidžiant, žinoma, miesto vaizdai ir garsai imtų blėsti. Ji panaudojo 18 kalkakmenio blokų, tokio paties dydžio kaip Raudų sienos Jeruzalėje. Aštuoniolika, žinia, yra skaičius iš žydų Gematrijos, žymintis Chai arba gyvenimą. Mes atradome, kad kai eini parapetu, šie, rodos, atsitiktinai išmėtyti segmentai suformuoja Dovydo žvaigždę, o einant toliau ji vėl pabyra. Tai mums pasirodė, viena vertus, kaip pigokas triukas, bet, kita vertus, kaip įdomus dalykas, kurį patys lankytojai turėtų atrasti – ji ir mums nieko nesakė, tik patvirtino, kad tai ne atsitiktinumas.

Galiausiai apsistojome ties Peterio Eisenmano ir Richardo Serra projektu: 4 200 stelų, išdėstytų 20 000 kvadratinių metrų plote. Mums patiko jo netaisyklingumas – tai nėra tvarkingos, tikslios karinės kapinės, visi blokai pasukti trimis laipsniais, sudaro banguojančio lauko įspūdį, atrodo gyvi. Memorialas buvo siaubingai didelis ir kiek pompastiškas. Norėjome kažko minimalesnio, taigi kreipėmės į autorius. Eisenmanas mielai sutiko atsižvelgti į mūsų pastabas, bet kai Richardas Serra pamatė, ką Eisenmanas be jo žinios pasiūlė, jis trenkė durimis. Blokų aukštis varijavo nuo visai žemų iki 5-7 metrų aukščio, būtų pavojinga jais lakstantiems vaikams – ką mes ir pasakėm Richardui. Jis atsakė: „Mano kūrinys ir turi būti pavojingas.“ Mums patiko sugestijuojamas pavojus, metaforinis pavojus, bet ne tikras. Jis mums sakė: „Mano „Suktos elipsės“ irgi pavojingos, kartais jos užgriūdavo ant darbininkų, kurie jas statė.“ Puiku, bet šioje vietoje mes norėjome įsikišti ir paprašėme sumažinti dydį ir šiek tiek prigesinti pompastiką, ką Eisenmanas ir padarė. Jis sumažino projektą nuo 4 200 stelų iki 2 711. Jos turėjo stovėti atvirame lauke – daugelis žmonių siūlė tiesiog palikti atvirą erdvę, parką. Kai dar stovėjo Berlyno siena, ši vieta buvo vos į rytus nuo jos, prie pat Brandenburgo vartų, o žvelgiant į VDR vėliavos stiebą, galėjai matyti vietą, kur stovėjo Hitlerio bunkeris. Ši vieta buvo pasirinkta, nes tai buvo, tam tikra prasme, niekieno žemė. Eisenmano statinys turėjo užpildyti šią niekieno žemę, bet kartu jis tikėjosi palikti ją atvirą ir neapibrėžtą. Jis taip ir padarė. Memorialas turėjo atkartoti, priminti kapines, tačiau judančias arba gyvas kapines, tarsi banguojantį kviečių lauką.

Peter Eisenman ir Richard Serra, Memorialas nužudytiems Europos žydams, 2005. Berlynas

Memorialas buvo didžiulis politinis klausimas 1998-ųjų rinkimų metu. Visko smulkiai nepasakosiu, viskas aprašyta knygoje „At Memory’s Edge“ („Atminties pakrašty“), bet galiausiai pasiūlėme parlamentui balsuoti tris kartus. Pirma, ar norite memorialo Berlyno centre, taip ar ne? Jei taip, ar norite statyti antrąjį Peterio Eisenmano projektą, kurį mes jums ir pasiūlėme? Trečia, ar norite, kad po juo būtų informacijos centras? Žinojome, kad šis nepaprastai abstraktus memorialas gali reikalauti jį remiančio tvirto istorinio naratyvo, kaip inkaro ar pamato. Pati memorialo išraiška niekuo nekalba apie masines Europos žydų žudynes, tačiau jei tokį abstraktų kūrinį sutvirtinsi istoriniu naratyvu, jis galėtų tą reikšti. Informacijos erdvę suprojektavo Dagmar von Wilcken, tai keturios didelės patalpos, kuriose pasakojama masinių žudynių istorija, viena erdvė netgi skirta pokariui. Ji sukūrė iliuziją, kad stelos nusileidžia į šią erdvę. Taigi susijungia abstrakti atmintis ir po ja esanti tvirta istorija, beveik istorijos ir atminties yin ir yang, viena formuoja kitą. Memorialas pradėtas statyti 1999 metais ir galiausiai atidengtas 2005.

2001-ųjų rugsėjo 11-ąją Niujorkas gavo savo memorialinę problemą. Praėjus vos kelioms savaitėms po atakų, aš ir keli kiti žmonės buvome pakviesti susitikti su valstijos gubernatoriumi ir miesto meru, kad pradėtume konsultuoti. Jų klausimas buvo: ką mums daryti? Gana keistas klausimas, nes buvo praėjusios vos pora savaičių po išpuolių. Atminties dar nėra, tai tebesirutuliojantis įvykis. Mes sakėme, kad užuot galvoję apie atakas ir mirtis kaip kažką užbaigto, ką galima įamžinti, gal galėtume mąstyti apie atminties etapus. Mes peržiūrėjome nuotraukas, atakos momentą, siaubą stebėtojų veiduose. Kodėl nepradėjus galvoti apie „Ground Zero“ memorialą kaip apie kažką, kas prasidėjo žvakučių uždegimu tą pačią naktį Union Square aikštėje, Grinič Vilidže, Vašingtono aikštėje, Bruklino promenadoje. Labai tradicinis atminimo būdas. Žinoma, tai, kas buvo prisimenama, tuo metu tebuvo miglota: miesto peizažas, aukos, žmonės dangoraižiuose, ugniagesiai. Kodėl neįtraukus į šiuos atminties etapus ir skrajučių, tą vakarą iškabinėtų visame mieste apie namo negrįžusius žmones? Šiose skrajutėse buvo minimi žmonės su vardais – „Ar matėte mano mamą/tėtį/brolį?“ – taigi iškart įvedamas memorialinis motyvas. Vieninteliai žmonės, kurie tiksliai suvokė, ką reikia atminti, buvo tų daugiau nei 2 700 dangoraižiuose dirbusių žmonių, negrįžusių namo, artimieji. Sakiau: galvokite apie šį memorialą kaip apie procesą. Kad jis jau prasidėjo – ir ne todėl, kad kažką padarėte, o todėl, kad suteikėte erdvę jam skleistis.

Toks atminties traktavimas juos padrąsino, tačiau jį sunku išlaikyti. Ugniagesiai, žinoma, tiksliai žinojo, ko neteko. Ugniagesių ir gelbėtojų atveju iškilo klausimas, ar šiuos didvyrius reikia prisiminti kitaip nei kitas aukas? Ugniagesių šeimos atsakytų, kad taip, nes jie žuvo vykdydami pareigą, skubėdami į pastatus gelbėti žmonių – ir išgelbėjo šimtus, gal net tūkstančius. Tad mes sutarėme, kad prie 9/11 memoriale įrašytų vardų būtų ir ugniagesių brigadų pavadinimai, policijos nuovadų numeriai, kad jie būtų išskirti, bet kad nebūtų sukurta aukų hierarchija, tik istorinis skirtumas tarp tų, kurie žuvo vykdydami pareigą, ir tų, kurie mirė atsidūrę netinkamoje vietoje netinkamu metu.

Dalis žmonių siūlė palikti Niujorke griuvėsius kaip memorialą. Mes išsamiai aptarėme tokį variantą ir nusprendėme, kad jei žuvusiųjų atmintį paženklintume vien griuvėsiais, prisimintume juos teroristų pasirinkta forma. Redukuotume gyvenimą į griuvėsius ir neprisimintume gyvenimų, kurie buvo prarasti. Taigi, sakiau, prisiminkime griuvėsių valymą ir gelbėjimo operacijas kaip dar vieną atminties etapą. Šitaip atsirado laiko pagalvoti apie įamžinimą kaip besivystantį procesą, o ne fiksuotą objektą. Nemažai žmonių norėjo memorialui panaudoti išlikusį fasado fragmentą. Atsitiktinis kryžius iš sukryžiuotų sijų buvo pačių ugniagesių favoritas ir ateityje bus grąžintas į šią vietą.

Galiausiai, per vienerius metus, atakų vieta buvo išvalyta. Pusmečio proga atakos buvo prisimintos šviesų instaliacija. Pagal pirminį pasiūlymą, šviesų bokštai turėjo paminėti Pasaulio prekybos centro 30-metį, o dabar jie tapo memorialinėmis žvakėmis. Savo rekomendacijoje paprašėme, kad šviesos būtų įjungiamos kasmet, taigi jos tapo memorialo dalimi, efemeriška šviesa, nukreipta į dangų.

Per pirmąsias metines artimieji susirinko dangoraižių vietoje, kuri jau buvo išvalyta, ir skaitė žuvusiųjų vardus, o griuvėsių vietoje buvo pastatyti du nedideli atspindintys tvenkiniai, kuriuose artimieji galėjo pamerkti gėlę, kurią gavo perskaitę savo šeimos narių vardus. Po truputį šie tvenkiniai užsipildė. Tam tikra prasme, net be pastangų atsirado memorialinis motyvas – trūkumo ir tuo pačiu atgimimo įamžinimas.

2003-iųjų balandį – kaip vienas iš dviejų finalinių projektų – buvo išrinktas Danielio Libeskindo architektūrinio sugriautos vietovės regeneravimo pasiūlymas – tai atskira istorija, apie kurią nekalbėsiu.

Kai mus pakvietė į konkurso komisiją, visi nuo pat pradžių nerimavome, kad įgyvendinus Liebeskindo projektą pati memorialo vieta taps pernelyg apibrėžta. Man tai šiek tiek primena [Lukiškių aikštės] atvejį Vilniuje, kur aikštės sutvarkymo projektas jau įgyvendinamas, nors techniškai dar vyksta konkursas memorialiniam objektui išrinkti. Šiek tiek panašiai buvo ir ten.

Memorialo konkursą paskelbėme Pasaulio finansų centro Žiemos sode, kuris irgi buvo beveik sugriautas per atakas, bet vėliau atstatytas. Komisiją sudarė aukų artimųjų atstovė Paula Grant Berry, Maya Lin, puikus landšafto architektas Michaelas Van Valkenburghas, Vartanas Gregorianas, Niujorko muziejų vadovai, žinomi architektai ir kiti. Mes kvietėme teikti paraiškas, laužančias visas taisykles, kaip kad Maya Lin sulaužė taisykles Vašingtone, o Eisenmanas Berlyne. Sakėme, galite kilti aukštyn, galite leistis žemyn, galite išeiti iš ribų. Tai gali būti garsas, gali būti vanduo, kažkas skulptūriško, kažkas architektūriško, gali nebūti nieko.

2003-iųjų balandį paskelbę šį pareiškimą, iki rugpjūčio 1 dienos termino gavome 5 201 paraišką. Iš viso užsiregistravo 18 300 kandidatų, sumokėjusių 25 dolerių mokestį, ir iš jų 5 201 pateikė savo projektus. Rugpjūčio mėnesį pradėjome nagrinėti pasiūlymus. Dirbome po 12 valandų per parą, kasdien peržiūrėdami po maždaug 200. Suskirstėme juos į temines kategorijas, kurių kiekviena atspindėjo mums patiems rūpimus aspektus. Rengdavome ilgus ilgus pokalbius su aukų šeimomis, dalis komisijos narių jautėsi nepatogiai turėdami klausyti jų pasakojimų. Jie mums sakė ne kaip prisiminti, o kalbėjo apie savo netektį; mūsų darbas buvo jų netektį asimiliuoti formuluojant kriterijus, pagal kuriuos vertinsime paraiškas ir galų gale išrinksime laimėtoją. Susitikome su meru Michaelu Bloombergu ir gubernatoriumi George’u Patakiu. Maya Lin iš gubernatoriaus pareikalavo, kad paliktų mums laisvę nepasiekti tikslo. „Turite mums pažadėti, kad neužginčysite mūsų sprendimo, pažadėkite, kad mes galėsime nuspręsti neišrinkti nė vieno projekto, jei nerasime nieko verto, kad nebūsime verčiami priimti blogą sprendimą.“ Jam buvo sunku tą pažadėti, jis juk politikas ir nori rezultatų, bet jis nurijo kartėlį ir sutiko su mūsų reikalavimais. Tai buvo viena iš sąlygų, kurias iškėlėme prieš sutikdami būti komisijoje. Supratome, kad tai bus iš esmės politinis procesas, kaip paprastai ir būna, politikos ir ekonomikos sankirta. Meras Bloombergas mums leido naudotis Gracie Mansion (oficialia Niujorko mero rezidencija) susitikimams su aštuoniais finalistais projektuotojais arba jų grupėmis. Mes juos pirmą kartą sutikome lapkričio mėnesį, tik tada sužinojome jų vardus, nes tai buvo aklas konkursas – nežinojome, kas yra pateiktų projektų autoriai, iki tol, kol neatrinkome aštuonių finalistų, o tada pakvietėme juos ilgiems susitikimams, kurių metu prašėme padaryti pakeitimus ir modifikacijas. Buvome intervenciška komisija. Sakyčiau, Maya Lin ir Michaelas Van Valkenburghas buvo ypatingai reiklūs. Per tą laiką, dirbdami naktimis, suvalgėme daug maisto ir išgėrėme daug vyno.

Tarp trijų finalistų buvo viena prancūzų grupė, pasiūliusi visą plotą užsodinti žydinčiais vaismedžiais, o dangoraižių kontūrus artikuliuoti gėlių sodu. Mums labai patiko ši idėja, jos subtilumas. Šioje stadijoje dar nežinojome, kur stovės muziejus, bet ėmėme vystyti mintį, kad greičiausiai muziejų teks statyti po žeme. Kad ir koks projektas bus pasirinktas, jis turės atsiremti į istorinio naratyvo pamatą – panašiai kaip ir Berlyne. Tačiau kaskart komisijai paprašius supaprastinti projektą, projektuotojų komanda grįždavo su šiek tiek sudėtingesniu pasiūlymu. Jie numatė tris aukštus galerijų po žeme, projektas vis sudėtingėjo, tad mums teko pereiti prie kito, kurį pateikė vokiečių projektuotojų grupė. Bet mums patiko ši mintis apie pastoralinį memorialą, kuriame gyvenimo etapai atsispindėtų metų laikuose, toks klasikinis pastoralinis elegiškas sumanymas.

Vokiečių projektas siūlė milžinišką stiklinių vamzdžių lauką. Atsidūrus po juo, šviesa atskirai apšviestų kiekvieną vardą. Daliai komisijos narių labai patiko šis projektas, nes jis gražiai papildė Santiago Calatravos suprojektuotą transporto centrą, kuris tuo metu buvo statomas netoliese. Tačiau mes su Maya ir Michaelu Van Valkenburghu manėme, kad projektas pernelyg traukiantis akį, reginys, kuris nepaliko vietos žiūrovui. Mes atkakliai kovojome už kitą projektą, kuris galiausiai ir laimėjo, „Nebūties atspindys“.

Man ypač patiko vienas piešinys. Maždaug po trijų mėnesių, kai išrinkome Michaelo Arado ir Peterio Walkerio projektą, Danielis Libeskindas nupiešė, kaip jis įsivaizduoja, kad viskas turėtų atrodyti kartu su jo naujų dangoraižių karūna, kuri kūrė dar gilesnę tuštumą, savotišką tuštumos kanjoną tarp naujų pastatų. Kai paprašėme Michaelo Arado paaiškinti, iš kur kilo „Nebūties atspindžio“ idėja, jis papasakojo, kaip jį sukrėtė atakos. Jis gyveno žemutiniame Manhatane, jaunas nepatyręs 32-ejų metų architektas. Jam kilo vizija, jog vieną dieną memorialas galėtų būti pastatytas Hadsono upėje, uoste prie Battery Park City rajono. Jis įsivaizdavo, kaip galima būtų paimti nesančių dangoraižių tuštumas ir patalpinti jas uoste – ir kaip pro jų kraštus tekėtų vanduo. Jis nupiešė nedidelį piešinį pastelėmis, kaip visa tai matė savo galvoje. Praėjus mėnesiui po atakų jis netgi užlipo ant savo pastato stogo ir pastatė vandens stalą su dviem skylėm. Taigi jau tada jo mintys sukosi apie tuštumą, kurią paliko sugriauti dangoraižiai.

Dėmesys tuštumai, atotrūkiui, nebuvimui vyravo daugelyje mūsų vertintų projektų – ir jis buvo toks stiprus, kad netgi laimėjusio projekto stende kažko trūko. Jame nebuvo jokių gyvybės ženklų. Mes jam sakėme: Michaelai, tu atkūrei pačius blogiausius Pasaulio prekybos centro dangoraižių aspektus, šių nesvetingų superblokų, šalia kurių žmonės jautėsi maži ir pažeidžiami. Ar negalėtum pridėti šiek tiek gyvybės – medžių, žalumos? Tad jis pridėjo kelis medžius. Tada Michaelas Van Valkenburghas paprasčiausiai tarė Aradui: „Michaelai, eik ir susirask geriausią landšafto architektą, kad padėtų išspręsti gyvybės šioje milžiniškoje aikštėje problemą.“

Michaelas Aradas rado Peterį Walkerį, išties puikų landšafto architektą. Walkeris pasiūlė, ką jis pavadino medžių abaku. Erdvė būtų užpildyta medžių giraičių tinkleliu, išdėstytu iš rytų į vakarus, kaip miesto gatvių planas. Tačiau žiūrint į juos iš šiaurės pietų kryptimi, jie išsidėstytų atsitiktine tvarka. Šitaip vienoje vietoje derėtų miesto gatvių tinklo griežtumas ir miško laisvumas. Puiki mintis ir ji mums labai patiko. Kalbant apie temą, mums labiausiai patiko tai, kaip kartu derėjo gyvenimo atsiminimas – su gyvybe ir augančiais medžiais, simbolizuojančiais šios miesto dalies regeneraciją – ir neatitaisoma netektis. Beje, kai atėjome, kaip komisijos nariai, apžiūrėti statomų tuštumų iš paties jų dugno, mus pribloškė jų dydis, mes nerimavome, kad pasirinkome per didelį paminklą. Bet kartu suvokėme, kad memorialo misija reikalavo artikuliuoti pamatų kontūrus, o šie artikuliavo dangoraižių monumentalumą, taigi nieko kito ir negalėjai tikėtis – tik monumentalumo, kurį mes taip stengėmės sušvelninti.

Atakų dešimtmečio proga prezidentas Obama atidarė memorialą kartu su aukų artimaisiais, išgyvenusiais žmonėmis, kartu su tuometine valstybės sekretore Hillary Clinton, viceprezidentu ir kitais. Praėjus keleriems metams atvyko popiežius Pranciškus. Jam ypač patiko krentantis vanduo, kuris priminė apie krentančius dangoraižius, tačiau ne pernelyg tiesiogiai. Jo žodžiais, tai krentančios žuvusiųjų artimųjų ašaros, tačiau niekad neužpildančios netekties, nesibaigiantis kritimas. Aukų vardai išdėlioti ne abėcėlės tvarka, o būdu, kurį Michaelas Aradas pavadino prasminga kaimynyste. Jis sakė: „Paklausime kiekvienos aukos artimųjų, kur ir šalia ko jie norėtų matyti savo mylimo žmogaus vardą.“ Sudėtingas algoritmas, bet jiems pavyko tai padaryti. Tad kiekviena šeima pasakė, ar norėtų, kad jų artimojo vardas būtų greta kolegų, draugų ar dar ko nors, – ir taip buvo padaryta.

Taigi, atsakant į klausimą, ar mes iš esmės nesukūrėme dar vieno holokausto paminklo, – po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų matome įvairių menų – dailės, literatūros, architektūros, muzikos – kūrėjų susidomėjimą tyla, netektimi, tuštuma ir jos artikuliavimu. Susikūrė tam tikra paminklų kalba, juntama ir šiame projekte. Taip, dalį ištakų galima rasti holokausto memorialuose, tačiau jų pačių šaknys siekia Pirmojo pasaulinio karo paminklus. Vietnamo karo veteranų memorialo ištakas galbūt galima atsekti Paryžiaus holokausto memoriale. Taigi 9/11 paminklas nėra holokausto memorialas, tiesiog visas menas ir kultūra pasižymi šiuo siekiu artikuliuoti netektį, nebandant jos kompensuoti ar atpirkti.

Iliustracijoje viršuje: Michael AradPeter WalkerDaniel Libeskind, 9/11 Memorialas, 2011. Niujorkas, JAV

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas. Transkribavo: Julija Navarskaitė