Justinos Moncevičiūtės paroda „A [          ] in the shape of a monster / the skies are full of them” VU Idėjų observatorijoje

Iki rugpjūčio 1 d. Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje (M. K. Čiurlionio g. 29, Vilnius) veikia Justinos Moncevičiūtės paroda „A [          ] in the shape of a monster / the skies are full of them” (liet. „[          ] monstrės pavidalu / dangūs jų pilni”).

Justinos Moncevičiūtės solo paroda eksponuojama istorinėje Vilniaus universiteto muziejaus Idėjų observatorijoje, įkvėpimo semiasi iš šios vietos istorijos, literatūrinių motyvų ir astronomių. Tai pirmoji menininkės paroda Lietuvoje.

Observatorijos erdvėse pristatomi darbai atspindi Moncevičiūtės kūrybinę praktiką, veikiančią skulptūros ir tekstilės sankirtoje. Kūriniai išdėstyti pagal atidžiai apgalvotą choreografiją – objektai jautriai įsikuria erdvėje, paversdami observatoriją nežemiška heterotopija, kupiną konceptualių posukių ir subtilių užuominų į astronomiją, mokslinę fantastiką bei istorines moterų asmenybes. Paroda peržengia vidaus erdvių ribas – įvietinti kūriniai pristatomi ant pastato fasado.

Dvi „Skūrà” serijos skulptūros dinamiškai morfuoja: moduliniai keraminiai elementai sujungti į lanksčius, audinio savybes turinčius tūrius, todėl jų forma ir mastelis reaguoja į eksponavimo būdą. „Skūrà III” primena gyvūno išnarą, o „Skūrà IV” – draskytos odos fragmentus. „Un-heimliche” – suformuota iš išdidintų porceliano modulių – tarsi astronominių kūnų sistema, kuri jungiasi į sudėtingą, sunkiai išnąrstomą tinklą, bet ir kartu nurodo į gyvio ar žmogiškos formos kontūrus. Kitokia prieiga pasirinkta kūriniui „Cepheid RX Aurigae” – baltas, ištisinis popieriaus ritinys tampa drobe, suvarstyta stiklo karoliukais, kurie seka astronomines diagramas – tai nuoroda į dangaus  skliautą, kuriame astronomės(-ai) seka ir kartografuaja žvaigždynų judėjimus. Kintančios linijos ir siuvinėjimo dygsniai remiasi XX a. pradžioje observatorijoje Wilhelminos Iwanowskos (g. 1905 m. Vilniuje, m. 1999 m. Torunėje) ir jos kolegių(-ų) fiksuotais astrometriniais žvaigždžių savųjų judėjimų duomenimis.

Parodoje taip pat eksponuojamas naujausias kūrinys „[ missing entry ]” – skulptūra iš stiklo karoliukų, pristatoma muziejaus vitrinoje tarp mokslinių artefaktų ir instrumentų. Jos žaismingi atspindžiai ir mirguliuojantys taškai referencuoja į efemerišką kosminę šviesą – pagrindą, kuriuo grįstas astronomijos mokslas. Formalus bruožas, vienijantis kūrinius – tuščia erdvė, esanti tarp atskirų modulių, kuri neatsiejama nuo jų jungties ir kuri suteikia jiems kompoziciją, pavidalą ir gebėjimą judėti.

Nebūties ir tuštumos leitmotyvas rezonuoja su menininkės atliktais observatorijos, astronomijos ir moterų astronomių istorijos tyrimais. Wilhelmina Iwanowska, matematikė ir astronomė, buvo viena iš mokslininkių, aktyviai dirbusių Vilniaus observatorijoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Pabėgusi į Lenkiją, ji buvo viena iš garsiojo Mikalojaus Koperniko universiteto Torunėje įkūrėjų ir tęsė fundamentalų mokslinį darbą. Tarp Iwanowskos pirmtakių – moterų, paskyrusių savo gyvenimą žvaigždžių mokslui, – yra Henrietta Swan Leavitt, Caroline Herschel, Maria Cunitz, Maria Clara Eimmart ir daugelis kitų. Šių mokslininkių marginalinė padėtis liudija ne jų darbą ar pasiekimus, o sistemingą mokslo istorijos redagavimą, kuriuo moterys buvo ištrinamos, o jų atradimai sumenkinami. Moncevičiūtės meniniai tyrimai, susiję su astronomėmis, siekia Hipatiją, vėlyvosios helenistikos astronomę ir filosofę iš Aleksandrijos, kurią žiauriai nužudė minia, motyvuota išankstiniu nusistatymu prieš mokslo pažangą ir išsilavinusias moteris. Taigi astronomijos (ir iš esmės visų mokslo sričių) istorija yra neišsami, kupina spragų, redagavimų ir tuštumų.

Tačiau astronomijos mokslas taip pat pasakoja apie tuštumos svarbą: visatos erdvė didžiąja dalimi yra tuščia – vakuumas, kuriame materija yra išsibarsčiusi, tačiau tarpusavyje susijusi į elementus, medžiagas, astronominius kūnus ir galaktikas. Moncevičiūtės objektai poetiškai perteikia šią idėją, įamžindami tas tyrėjas, kurios buvo pamirštos ar ištrintos, bet vis dėlto neatsiejamos nuo kolektyvinio žinių audinio.

Parodos pavadinimas pasiskolintas iš poetės Adrienne Rich (g. 1929, m. 2012 JAV) eilėraščio „Planetarium” (1968) (liet. „Planetariumas”): „A woman in the shape of a monster / a monster in the shape of a woman / the skies are full of them” (liet. „Moteris monstrės pavidalu / monstrė moters pavidalu / dangūs jų pilni”).

Justina Moncevičiūtė kviečia įsižiūrėti atidžiau:

kaip karoliukų audinys susijungia ir krenta, rodos, be pastangų, tačiau demonstruoja elementarius gamtos dėsnius;

į linijinį mokslą, kurio šešėliuose ir pakraščiuose slypi prasmingos gelmės;

į nakties dangų, jo monstres(-us) ir hipnotizuojančią, viską užburiančią platybių tuštumą.

Kuratorė: Milda Dainovskytė
Parodos tekstas: Ignas Petronis
Teksto redagavimas: Christian Lerch
Teksto vertimas: Justina Moncevičiūtė
Parodos instaliacija: Greta Vileikytė

Fotografijos: Gedvilė Tamošiūnaitė