Žodžių deriniai kaip kvapas. Pokalbis su Ieva Rojūte

2018 m. kovo 6 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Alberta Vengrytė

Alberta Vengrytė (A.V.): Sveika, Ieva! Besiruošdamos šiam pokalbiui dar nuo praėjusio gruodžio, matyt, ne kartą leidomės į kitus pašnekesius. Kartais man atrodo, jog per tam tikrą laiką temporalus dabarties suvokimas prisipildo prasmėmis ir atsietais pasakojimais, kurie vėliau rezonuoja visai kaip Alvin Lucier kambaryje [1], iki kol susikaupiama tekstui, gestui ar dialogui, kuris – savo ruožtu – taptų poezija (neidealizuojant), žemėlapiu, knyga ar piešinio fragmentu… Štai šįvakar, užduodama tau klausimus, permąstau skambančią Carlos dal Forno muziką ir draugėn atverstą David Batchelor “Chromofobiją”. Skyriuje Apocalypstic (sic.) jis rašo: “Chromofobinis ar chromofilinis, tuose spalvos pasakojimuose visada yra kažkas apokaliptinio. Greičiausiai, kažkas organinio. Spalva pavojinga. Tai narkotikas, sąmonės praradimas, tam tikras aklumas – bent kuriam laikui. Spalva reikalauja, arba pasireiškia kaip, arba tiesiog yra fokuso, identiteto, savąsties praradimas. Proto netekimas, tam tikra klejonė – galbūt – tam tikra beprotybė. Tačiau ne visuomet, ne visiems. Kitame spektro gale, vaizdžiai kalbant, yra kito pobūdžio – mažiau kataklizmiška, mažiau pavojinga spalva”[2].

Galbūt tą patį galima pasakyti apie kasdienybėje užsimezgančius pokalbius ar gimstančius kūrinius? Kas atsiduria kitoje meno kūrinio spektro pusėje?

Šalia mano kompiuterio mirkstančios 5 geltonos olandiškos rožės už 4 eurus ir užgrojęs Dal Forno “The Garden”, regis, finalizuoja “Chromophobia” padiktuotą diskursyvų deliriumą apie spalvą bei organiką, tapus savotišku oksimoronu, arba prisiminus, jog šnekų aidas ir kūrybos niuansai dar ne visuomet yra instrumentinė kalba, virstanti teiginiais. Vis dėlto, tavo kūrinius buvau pratusi apmąstyti daugiausia kalbos priemonėmis  (Topics & Places platforma, God Bless America (2012), Vaikeli, tu pražūsi (2013), Rūpintojėlis (2012), pristatytas „Vartų“ galerijoje…), o dar studijavai tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Ar sutiktum papasakoti apie spalvinius savo kūrybinės biografijos procesus? Kaip susidomėjai tekstu? Kaip vis dėlto atsitiko „Kaimiškai suprastas Kristus“?[3]

Ieva Rojūtė (I.R.): Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, jau trečiame tapybos kurse supratau, kad tai, apie ką noriu kalbėti, ar temos, kuriomis domiuosi, – jų tapyti gal ir nereikės… Niekada labai nesirišau prie pačios tapybos, bandžiau skirtingas medijas, nefetišizuoju kažkurios vienos. Iki šiol spalvai ar tonų subtilumui skiriu dėmesio, tai gal kažkoks tapybos pėdsakas, kuris persekios amžinai, ha!

Rašymas man buvo artimas visą laiką, tai terapinis (jau baisus šitas žodis, bet…) procesas ir tam tikro dienoraščio vedimas. Jau seniai dokumentuoju frazes, nuotrupas, dviprasmybes, faktus, žmonių komentarus. Išsprendžiu daug konfliktų tokiu būdu, tiesiog užsirašau, kad po to blaiviai apsvarstyčiau, kas čia ką sako. Man įdomios situacijos, kuriose išgirstu kažką, ko nesitikėjau išgirsti. Kartais gaunu laiškus, žinutes, kurios turi tam tikra energetiką, tik nebūtinai iš karto yra aišku, apie ką tai, ir kodėl patraukė dėmesį. Atėjus laikui, sujungiu tam tikras situacijas, kartais visai tolimas vienas kitai, priešingas. Tačiau teksto, kurį naudoju, nenoriu romantizuoti ar poetiškai pateikti. Tikiu baziniais tam tikrų žodžių junginiais, kurie išjudina ar primena kažką daugiau. Dažnai prilyginu tam tikras žodžių kombinacijas kvapui, kuris savyje sutalpina labai platų ir asmenišką informacijos kiekį, kiekvienam labai skirtingą ir individualų. Beieškodama tekstinių kvapų, bandau išjudinti tam tikrą informaciją žiūrovo patirtyje. O „Kaimiškai suprastas Kristus“, tai ištrauka iš vienos pirmųjų instaliacijų, kuriose pradėjau naudoti tekstą. Tuo metu ieškojau informacijos sapnininke – ką reiškia sapnuoti Rūpintojėlį. Norėjosi per tokią banalią temą atrasti kažką komiškai liūdno.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

A.V.: Esame karta, pilnai įsitraukusi į virtualų kasdienybės ritmą ir išmaniąsias technologijas, socialines platformas. Seku tave instagram tinkle, esame viena kitos facebook sąrašuose. Kaip vertini galimybę save, kaip menininkę, profesionaliai reprezentuoti šiose platformose? Nekyla noro žinutes, kurias perteiki kūriniais (tarkim, „Čia gyvenimas yra, o ne fantazija“ arba „Oras ten buvo kitoks, žmonės linksmesni“) tiesiog tweet‘inti?

I.R.: Pripažinsiu, turiu silpnybę liūdniems egzistenciniams instagram profiliams, seku ne vieną tokiu kalibru (pirmi, kurie šauna į galvą: @textsfromyourex, @humansoflate, @stoppingoffplace), pati naudoju instagram platformą tam tikrai nuotaikai ar nuomonei, ar pastebėjimams fiksuoti, bet žiūriu į tai labiau kaip į foto dokumentaciją, minčių kratinį. Trumpai tariant, labiau linkstu į realią fizinę situaciją, tikiu juodu ant balto, teksto energetika erdvėje, dydžių, medžiagiškumo ir formų paieškomis.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

A.V.: Ar galėtum papasakoti apie santykį ir bendradarbystę su The Deep Splash menininkų projektu bei „Dausuvos“ paroda-konsteliacija nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje? Kaip į tavo asmeninius projektus persikelia skirtingi kūrybiniai amplua? Kiek žinau, esi kūrusi grafinio dizaino srityje, minėjai, jog pastaruoju metu dirbai filmavimuose, visai neseniai teko klausytis tavo bei Adomo Narkevičiaus muzikinio mixo (By Adam & Eve), sugroto Palanga Street Radio ribose. Šį projektą užkūrę vyrukai juk irgi kūrybingos sielos, Mindaugas (Mavros Skylos) – grafikos dizaineris, prisiekęs veganas, didžėjus (Blackdog); Ignas (aka yfyf); Lino humoro jausmas estetikos srityje – beprecedentis… Gal čia ne vien sutapimas? Turėdami vis daugiau atvirų galimybių stengiamės plėsti kūrybines teritorijas? Kaip šiame kontekste veikia Vilniaus meno scena ir jaunų menininkų tarpusavio santykiai? Kaip, tavo manymu, su tuo sugyvena tradicinės institucijos?

I.R.: Vasarą susitikome su parodos kuratorėmis Mažvydo bibliotekoje, mane pasikvietė su mintimi, kad vizualiai prisidėčiau ir apjungčiau The Deep Splash menininkų kūrinius ir Kazio Pakšto idėją (aut.past. autorius svarstė apie “atsarginės Lietuvos” – Dausuvos – įkūrimo naudą). Besiruošiant skaičiau Pakšto knygas, prisiminimus, raštus, buvo labai įdomu artimiau susipažinti su jo vizijomis, utopinėmis fantazijomis, pašmirinėti po Mažvydo biblioteką… Skaitydama užfiksavau nemažai jo prisiminimų. Parodoje norėjosi utopinės ir melancholiškos fantazijos… Dalyvaudama grupinėse parodose, kartais ieškau, kaip galėčiau įsiterpti tarp šalia esančių kūrinių, sukurti jiems atmosferą.

Ne visi kūrybiniai projektai, į kuriuos įsiveliu, verti didesnio aptarimo. Neseniai su kažkuo kalbėjau, kad sunku dabar ir pasakyti, ką tiksliai IŠ VISO ČIA DARAI. Galiu sudėti taip: darau įvairiausias užklasines veiklas, kurias tuo metu atrodo aktualu daryti ar paprasčiausiai norisi daryti. Niekada neskubėjau savęs identifikuoti, nei kaip menininkės, nei kaip kino/reklamų dailininkės, nors tai darau pakaitomis, įvairiais amplua. Aišku, esu išgirdusi komentarų, kad jeigu jau darai kažką, tai reikia rimtai į tai ir žiūrėti, iki galo ir daryti… bet koks skirtumas, galvoju. Manau, galima išlaviruoti ir ne iki galo rimtai žiūrint. Per bendravimą su žmonėmis sugalvoju, ką noriu veikti toliau, su kuo kooperuotis, kaip prisidėti, kaip savo idėjas išpildyti.

Nemažai kam pasakojau apie Palanga street radio, kaip apie reiškinį, turintį terapinį poveikį, ten tiesiog gera būti, be galo palaikau tokias DIY veiklas Vilniuje ir tikiuosi, kad žmonės tiesiog organiškai trauks vieni kitus, taip trindami snobiškumą ir nerimo jausmą.

Truputį juokinga rimtai apie tai kalbėti, bet jeigu jau kalbam apie užklasinę veiklą, tai su Adomu Narkevičiumi įrašėm mix’ą meilės tematika – Winter in Heaven mix, pasinaudojom Palanga street radio prielankumu ir svetingumu, siūlau pasiklausyti ir kitų mix’ų šioje platformoje.

Vilniaus meno scena – tai per daug aptaku, nes ta scena tokia sąlygiška ir nuomonę kažkokią turėti labai sunku. Žodžiu, priklauso kaip pažiūrėsi! Kartais atrodo tragedija, kartais atrodo visai įdomu. Aš labiau gal fokusuočiausi ne į meno sceną (kas per žodis ta “scena”, iš tikrųjų), o į atskirus žmones, ar žmonių grupes ir jų iniciatyvas (aut.past. ar tai ir nėra „scena“?). Manau, labai svarbu sekti ir domėtis tuo, ką naujo daro žmonės aplink ir juos palaikyti, bendradarbiauti, jeigu rezonuoji – prisidėti. Mažiau snobizmo ir daugiau chichi-chacha, tokiu būtu greičiau pasidaro dalykai, nes nebaisu, o nebaisu, nes ne iki galo rimta. Toks receptas. Be to, gal labiau įdomu iš viso ne menininkai, o protingi, kūrybingi ir sumanūs žmonės. Jų nėra mažai.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

A.V.: Pabaigai, chichi-chacha klausimas. Jei šiandien galėtum surengti parodą bet kurioje pasaulio vietoje – kur tai įvyktų? Ar turi planų artimiausioje ateityje pristatyti savo darbus?

I.R.: Vasario 20 dieną atsidarė mano solo paroda Mother & Tongue, Editorial projektų erdvėje, Vilniuje. Paroda veiks iki Kovo 14 dienos, tai kviečiu visus užsukti, nes laiko tiek ir teliko!

 Mother & Tongue – dabar galvoju – labai jau tokia vizualiai pavasariška paroda, haha! Būnant Editorial erdvėje, jautiesi kaip troboje, gal tos medinės grindys, gal žemos lubos… Norėjau prisitaikyti prie aplinkos ir įkurti tam tikrą urvą, motiniškai globėjišką, bet kažkodėl šaltą ir neurotišką. Kviečiu užeiti ir pabūti, mielai nueisiu kartu.

Šiuo metu ruošiuosi kelioms grupinėms parodoms, kurios vyks pavasarį, viena jų – Vilniuje, GIVE UP THE GHOST, Baltijos Trienalėje, ŠMC.

[1] “I am sitting in a room different from the one you are in now. I am recording the sound of my speaking voice and I am going to play it back into the room again and again until the resonant frequencies of the room reinforce themselves so that any semblance of my speech, with perhaps the exception of rhythm, is destroyed. What you will hear, then, are the natural resonant frequencies of the room articulated by speech. I regard this activity not so much as a demonstration of a physical fact, but more as a way to smooth out any irregularities- my speech might h_a_v_e_”,_ _plg. https://en.wikipedia.org/wiki/I_Am_Sitting_in_a_Room, 2018-02-08;

[2] Chromophobia, David Batchelor, series of FOCI (Focus on contemporary issues), red. by Barrie Bullen & Peter Hamilton, Reaktion Books Ltd., 2000, London.

[3] Ievos Rojūtės instaliacija „Rūpintojėlis“ (2012 m.) Vilniaus „Vartų“ galerijoje.

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Ievos Rojūtės solo paroda MOTHER & TONGUE projektų erdvėje Editorial, Vilnius, 2018. Editorial nuotrauka

Straipsnio autorius:
Alberta Vengrytė šiuo metu Vilniaus Dailės Akademijoje studijuoja Dailėtyrą, domisi šiuolaikinio meno teorija, filosofija, eksperimentiniu rašymu, kuratorystės praktikomis.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *