Žilvinas Kempinas apie sunkumus, ruošiantis Venecijos Bienalei, laiką, erdvę ir Lietuvą

Artėjant į pabaigą 53-iajai Venecijos Bienalei, artnews.lt kalbina šiemet Lietuvos šiuolaikiniam menui atstovavusį, Niujorke gyvenantį menininką Žilviną Kempiną, kurio iš magnetinių juostų sukurta ir pristatyta instaliacija  „TŪBA” sulaukė išskirtinio užsienio spaudos bei meno žinovų dėmesio.

Neseniai paaiškėjo, jog nuo šiol tarptautinėje meno arenoje jus reprezentuos prestižinė Yvon Lambert galerija, įsikūrusi Niujorke bei Paryžiuje. Kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas? Kaip šį galerijos apsisprendimą įtakojo jūsų dalyvavimas 53-ioje Venecijos bienalėje, kur galerijos „Vartai“ rengiamame Lietuvos paviljone atstovavote Lietuvos šiuolaikinį meną?

Esu dalyvavęs dviejose grupinėse parodose Yvon Lambert galerijoje – 2007 metais ir šių metų gegužės mėnesį. Jie sakė, kad senokai seka mano kūrybą, taip pat buvo atvykę į Lietuvos paviljono atidarymą. Ne vienam menininkui Venecijos Bienalė tampa lemtingu posūkiu jų karjerose. Mano atveju, būtent taip ir įvyko.

Beje, tarptautinėje meno kritikoje pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie sumenkėjusią šio renginio reikšmę ir kokybę. Ką pats apie jį manote? Kaip vertinate pačių nacionalinių paviljonų rengimą šiais globalios kultūros laikais?

Kiekvienais metais išdygsta naujų bienalių kaip grybų, mat šiuolaikinio meno šiandien yra nepalyginamai daugiau nei praeity, tačiau Venecijos Bienalė išlieka neprilygstamas meno renginys. Tegul kritikai kritikuoja, toks jų darbas, bet Venecijos reikšmė nesumenkėjo ir kažin ar kada nors sumenkės. Jos niekas niekad nepasivys nei svarba, nei masteliu. Ji visada pirmaus bienalių tarpe tol, kol bus rengiama. Ir manau, kad bus rengiama tol, kol Venecijos galutinai neapsems vanduo.

Jos svarbą tarptautinėje arenoje kaip tik ir stimuliuoja nacionalinių paviljonų rengimas. Galbūt būtent todėl, kad kultūra yra globali ir informacija šiandien yra lengvai prieinama, ypač įdomu matyti kaip nacionaliniai paviljonai „gyvai“ – t.y. čia ir dabar – atspindi konkrečių šalių dabartinę meno situaciją ir kultūrą.

Lietuvos menui yra nepaprastai svarbu dalyvauti Venecijos Bienalėje. Tikiuosi, kad Lietuvos Kultūros ministerija visada tai supras ir prie bet kurios valdančios politinės partijos ar ekonominės situacijos stengsis, kad būtų skirta pakankamai lėšų šiam svarbiausiam tarptautiniam Lietuvos vaizduojamojo meno pristatymui. Džiaugiuosi ir didžiuojuos tuo, kad Lietuvos paviljonai Venecijoje garsėja kokybe.

Lietuvos paviljonas Scuola Grande della Misericordia bažnyčioje, kur pristatytas jūsų kūrinys „TŪBA“, susilaukė ypatingo užsienio žiniasklaidos dėmesio: prieš pat Venecijos bienalės atidarymą jus kalbino ir išsamiai pristatė Laura McLean-Ferris tarptautiniame meno žurnale Art Review; apie Lietuvos paviljoną rašė tokiuose svarbiuose tarptautiniuose leidiniuose kaip Art in America,  Art World; stambiausias Prancūzijos dienraštis Le Figaro bei meno žurnalas Beaux Arts Lietuvos paviljoną priskyrė prie Coup de cœur – geriausių pasirinkimų sąrašo, lankantis 53-ioje Venecijos bienalėje. Džiaugiamės rezultatais, tačiau kaip, vis dėlto, viskas vyko iš tikrųjų? Ar turėjote ypatingų sunkumų įrengiant šią instaliaciją? Ar ilgai rinkotės ekspozicinę erdvę paviljonui?

Architektūrinė erdvė šiam projektui yra ypač svarbi, kadangi tampa integralia jo dalimi. Turėjom beprotiškai sudėtingą užduotį – „pasodinti“ šitą 30 m ilgio milžiną  Venecijoj. Vasara jau ėjo į pabaigą, kai sužinojom, jog dalyvausim Venecijos Bienalėje,  ir dauguma nacionalinių paviljonų jau buvo užsiėmę sau pastatus. Tinkančios ekspozicinės erdvės paieškos ir gavimas/derybos mums faktiškai tapo pačiu projektu, tiksliau, didžiąja nematoma jo dalimi. „TŪBA“ jau buvo kartą instaliuota ir patikrinta su žiūrovais pernai Atelier Calder (Aleksandro Kalderio studijoj, Prancūzija). Taigi, tiksliai žinojau, kaip ji atrodys ir kaip veiks. Didžiausias rūpestis dabar buvo parūpinti jai puikius namus šešiems mėnesiams.

Scuola Grande della Misericordia pranoko bet kokius mano lūkesčius! Šis unikalus pastatas buvo 40 metų uždarytas nuo visų akių ir niekad anksčiau nenaudotas nei vienoj iš Venecijos Bienalių. Tuo tarpu tai antras pagal dydį pastatas visam mieste, po Dožų rūmų. Pradėtas statyti 16 amžiuje garsaus – tada dar jauno – architekto Jacopo Sansovino, pastatas niekad nebuvo baigtas, nes brolija pristigo lėšų savo ambicingam sumanymui įgyvendinti… Taigi, istorija  įdomi, o erdvė – kvapą gniaužianti. Kai pirmą kartą pamatėm pastatą, visas jo vidus buvo užgriozdintas metalo konstrukcijom ir kitokiu „laužu“. Vadinasi, visa tai teks išnešti ir išvalyti, o tai ypač sudėtinga ir brangu padaryti Venecijoj, kur mašinos nevažinėja, viskas laiveliais gabenama.  Mūsų derybos su italais buvo tikra abra-kadabra. Truko pusę metų ir kainavo mums be galo daug nervų. Ypač man! Mat aš ir šiaip kantrybe nepasižymiu, o čia staiga nieko kito negali daryti, tik sekti kaip Lietuvos paviljono komisarei Laurai Rutkutei sekasi derybos su gudragalviais venecijiečiais. Pagaliau, kai Laurai pavyko nusiderėti nuomos kainą ir išgauti italų žodinį sutikimą (elektroniniu paštu), staiga mus pasiekė pranešimas iš Lietuvos, kad Kultūros Ministerija užšaldo projekto finansavimą…  Žinia atėjo balandžio pirmą dieną, tarsi koks žiaurus pokštas. O ši neaiški situacija tęsėsi beveik visą mėnesį.  Vėliau mūsų dar laukė visa eilė kitų kliūčių ir siurprizų, ir taip iki pat atidarymo dienos.

Bet visa tai jau praeity. Šiandien viskas atrodo taip, tarsi Scuola Grande della Misericordia visada tokia ir stovėjo –  švari ir svetinga, o „TŪBA“ atrodo įtikinančiai „minimalistinė…“   Kur jau ne!

Žinoma, labai džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti viską tiksliai taip, kaip buvom užsibrėžę. Svarbiausia, kad projektas susilaukė daug dėmesio tarptautinėje spaudoje, o tai veikia fantastiškai – pritraukia gausybę lankytojų. Šiandien yra spalio 30 d., man ką tik paskambino Laura iš Venecijos (mat neiškentusi nuvažiavo patikrinti, ar viskas gerai stovi!), tai džiūgavo, kad nepaprastai daug žmonių ateina į Lietuvos paviljoną.

Ne viename iš ankstesniame klausime minėtų straipsnių, kaip ir specialiai šiai progai išleistame kataloge „Tube“ tekstų autoriai Malcolm Miles bei Laima Kreivytė, pabrėžė ypatingą „TŪBOS“ bei renesansinės  Scuola Grande della Misericordia bažnyčios erdvės sąskambį, persikeliantį net už paviljono ribų į patį Venecijos miestą. Erdvė jūsų kūryboje dažnai tampa skulptūra, kurią žiūrovai patiria po ją judėdami. Ar dažnai tenka išmėginti jėgas ne „balto kubo“ ekspozicinėse erdvėse? Kaip skiriasi darbas su tokiomis erdvėmis?

Kaip dėl ekspozicinės erdvės kalbant apskritai, tai aš neturiu jokių išankstinių nusistatymų. Graži erdvė gali būti ne vien tik muziejuje ar galerijoj. Jei tik tinka pačiam darbui, puikiai jaučiuosi bet kurioje netradicinėje erdvėje.

Laiko dimensija nuolat įvairiais pavidalais iškylą jūsų kūryboje, tiek pačioje video juostų medijoje, tiek instaliacijų patyrimo laike ar tampa pačių kūrinių objektu (Slow Motion kūrinys). Ar šis laiko sureikšminimas kyla iš meninių intencijų bei konteksto, ar jis iš dalies atspindi šiuolaikinio subjekto situaciją, kurioje laikas struktūruoja visas gyvenimo sritis?

Mes patys esam laikini, t.y. mirtingi. Iš tiesų, mūsų gyvenimas yra struktūruotas dienų, valandų ir minučių. Viskas yra persisunkę laiku. Net mūsų idėjos.
Laikas taip pat yra iliuzija, tarsi koks bendras susitarimas. Mes negalim jo nei matyti, nei kaip nors paveikti.  Galim jį tik matuoti.  Tai, ką mes vadiname „laiku“ iš tikrųjų yra vienas begalinis baisus dalykas. Galbūt tai ir yra pats Dievas. T.y. ne koks nors barzdotas senukas danguj, bet tikras ramus ir labai lėtas Dievas, judantis visada tuo pačiu – 60 minučių per valandą – greičiu, viską aplinkui keisdamas su didingu abejingumu.
Laiko dimensija mano darbuose faktiškai yra jų gyvybė.

Pigios kasdieninės priemonės, naudojamos jūsų monumentaliuose instaliacijose, kuria magišką iliuziją ir tuo pačiu metu ją griauna.
Ar taip siekiate dekonstruoti modernizmo šventumą bei rimtumą? Kiek jums svarbu šis dvigubas kūrybos ir dekonstrukcijos veiksmas?

Renkuosi paprastas priemones, nes jos įtaigesnės. Nenaudoju jokių technologinių ar intelektualinių barjerų. Menas man primena alchemiją – kasdieniški banalūs dalykai parinkti teisinga proporcija įgauna naują energiją, tapdami kažkuo daugiau nei vien jų suma. Todėl svarbu, kad šie ingredientai išliktų matomi. Stebukladariai ir magai turi paslaptis, kurias jie saugo, nes, kai jos atskleidžiamos, stebuklas išnyksta. Menininkai neturi paslapčių, čia viskas yra atvira.  Menas geba dar labiau nustebinti, kai aiškiai matoma, kaip tai padaryta.

Beje, aš nedekonstruoju ir nesišaipau iš modernizmo, atvirkščiai – man patinka jo pasišventimas kai kuriom puristinėm idėjom, net jei jos šiandien atrodo ne taip rimtai kaip anksčiau.

Video juostos jūsų darbuose jau, rodos, atliko neįmanomus dalykus: ji savarankiškai skraido ore, „šoka“ tarpusavyje, priverčia žiūrovus prarasti pusiausvyrą.  Ar dar daug matote galimybių šioje medijoje? Jei keistumėte ją į ką kitą – kas tai galėtų būti?

Magnetinės juostos man leidžia įgyvendinti sumanymus, kurių nebūtų galima įgyvendinti jokiomis kitomis priemonėmis. Bet tai aš šią medžiagą pasirinkau, o ne ji mane, todėl aš neturiu jokių įsipareigojimų! Vadovaujuosi tam tikru nuoseklumu, kuris nesiriboja nei su magnetinės juostos panaudojimu, nei su ventiliatoriais. Ateity, be abejo, naudosiu ir kitas priemones, tačiau magnetinė juosta išlieka medžiaga su neišsenkamom galimybėm. Be to ji tapo mano savotišku trade mark (prekiniu ženklu). Aš, žinoma, nieko nesu užpatentavęs, bet faktiškai tai tapo mano išskirtine medžiaga, kurios kiti menininkai nenaudos.  Jau vien todėl norisi tęsti – jaučiuosi savo teritorijoj.

Ne vienas Lietuvos menininkas (ar jų poros) įsitvirtino tarptautinėje meno scenoje išnaudodami vietinį, ypač sovietinį bei post-sovietinį kontekstą. Jūs pasirinkote kitą kelią – ar nepasinaudojus šiuo gana paprastu receptu jums buvo lengviau ar sunkiau kurti tarptautinę karjerą?

Karjera nėra (bent jau neturėtų būti) savitikslis dalykas. Darau darbus ne tam, kad „kurčiau karjerą“, bet atvirkščiai – darau karjerą, tam kad galėčiau kurti darbus. Karjera yra prielaida profesionaliam darbui ir tiek.
Niekad nešovė į galvą daryti tai, kas „lengviau“! Darau tai, kas man įdomu. O tai savaime ir yra lengviau (nei užsiimti tuo, kas neįdomu). Prekyba sovietinėm relikvijom man atrodo nepatraukliai, todėl man būtų “per sunku” ką nors panašaus daryti, tiesiog nepakeliama.
Bet nemanau, kad kiti menininkai rinkosi tokias temas vien tik siekdami staigaus pripažinimo ar trumpesnio kelio į Vakarų rinka. Tiesiog jie yra savo laiko produktai ir  suvokia šį savo išskirtinumą. Jie dirba tarsi metraštininkai. Ir tai yra gerai. Nauja karta tokių darbų nebepadarys.

Ar domitės šiuolaikinio meno scena Lietuvoje? Ką apie ją manote? Ar ji dar yra jums kažkiek svarbi kaip menininkui?

Šiuolaikinio meno scena Lietuvoje man yra svarbi, bet ne svarbiausia. Niujorkas yra miestas, kur yra didžiausias pasauly galerijų skaičius, daugybė šiuolaikinio meno muziejų ir gyvena be galo daug menininkų. Jei esi pripažintas Niujorke, tikriausiai būsi pripažintas ir kitur, o tada ir Vilniuje.
Kadangi negyvenu Lietuvoj, šiuolaikinio meno situacija Lietuvoje neįtakoja mano darbų. Būtų keista, jei įtakotų, ar ne?  Bet Lietuvos meno scena man svarbi mažų mažiausiai tiek, kiek mano darbai turi (ar kada nors turės) kokios reikšmės šiuolaikiniam menui Lietuvoje.  Čia gali būti tik abipusis ryšys, ne vienpusis. Deja, man tenka susitaikyti su faktu, kad Lietuvoje kol kas nėra nė vieno mano darbo. Nei jokiam muziejuje, nei jokioj privačioj kolekcijoj. Lietuvoje aš esu menininkas „ant popieriaus“. Bet žiūrint pozityviai – man ką tik buvo patikėta Venecijos Bienalė, o tai jau yra tikrai gerai.

Kaip ten bebūtų, man asmeniškai yra labai svarbu, kad mano vaikai apie Lietuvą girdėtų ne kaip apie žudikų ir savižudžių kraštą. Stipri šalies kultūra gali veikti kaip priešnuodis nuo depresijos ir panašių visuomenės ligų ar ydų, todėl yra gyvybiškai svarbi tokiai mažai valstybei. Praeities kultūros mes jau nebegalime pakeisti, galime ją tik išsaugoti, o šiuolaikinę mes kuriam, atrandam, tobulinam dabar, šiuo metu. Visi už tai esame atsakingi, nesvarbu kur begyventume.  Man tai yra įdomu.

Žilvinas Kempinas šiuo metu dalyvauja keliose grupinėse parodose Paryžiuje, Berlyne, Kanadoje, Niujorke ir kt.:

Spalio 10 – sausio 3 d. 2010 m. paroda „GO EAST II. Mudam Collection supported by KBL European Private Bankers”, MUDAM Liuksemburgo modernaus meno muziejuje. www.mudam.lu

Lapkričio 13 – sausio 30 d., 2010 m. paroda „Nightmare Full of Things Unspeakable”, Concept V galerijoje Niujorke, JAV. www.eyebeam.org

Spalio 24 – sausio 31 d. 2010 m. paroda „Das Fundament der Kunst – Die Skulptur und ihr Sockel seit Alberto Giacometti”, Heilbronno miesto muziejuje, Vokietijoje. www.museen-heilbronn.de

Spalio 20 – gruodžio 23 d. paroda „Lous Solus”, Yvon Lambert galerijoje, Paryžiuje www.yvon-lambert.com

Spalio 23 – lapkričio 28 d. paroda „ZEROplus”, 401 contemporary galerijoje, Berlyne  www.berlin.401contemporary.com

Nacionalinėje Kanados Galerijoje, Otavoje, pristatytas šios galerijos įsigytas Ž. Kempino kūrinys „Double O”  www.communities.canada.com

Rugsėjo 14 – gruodžio 13 d. paroda „Fall Out”, Blackwood gallery, Toronte, Kanadoje www.blackwoodgallery.com

Daugiau informacijos apie menininko darbus bei biografiją galima rasti:

www.galerijavartai.lt

www.spencerbrownstonegallery.com

www.yvon-lambert.com

Žilvinas Kempinas, TŪBA, 2008, magnetinė juosta, fanera, Ø 220 cm x 2600 cm. Instaliacijos vaizdas Scuola Grande della Misericordia, Venecija, 2009. Galerijos „Vartai” nuotr.

Žilvinas Kempinas, TŪBA (angl. Tube), 2008, magnetinė juosta, fanera, Ø 220 cm x 2600 cm. Instaliacijos vaizdas Scuola Grande della Misericordia, Venecija, 2009. Galerijos „Vartai” nuotr.

Žilvinas Kempinas, TŪBA (angl. Tube), 2008, magnetinė juosta, fanera, Ø 220 cm x 2600 cm. Instaliacijos vaizdas Scuola Grande della Misericordia, Venecija, 2009. Galerijos „Vartai” nuotr.

Žilvinas Kempinas, TŪBA (angl. Tube), 2008, magnetinė juosta, fanera, Ø 220 cm x 2600 cm. Instaliacijos vaizdas Scuola Grande della Misericordia, Venecija, 2009. Galerijos „Vartai” nuotr.

Žilvinas Kempinas, Kolonos (angl. Columns), 2006, magnetinė juosta, fanera, dydis kintamas. Instaliacijos vaizdas Spencer Brownstone galerijoje.

Žilvinas Kempinas, Dvigubas O (angl. Double O), 2008, magnetinė juosta, ventiliatoriai, dydis kintamas. Instaliacijos vaizdas Vienos Kusthalėje.

Žilvinas Kempinas, Lėta eiga (angl. Slow Motion), 2008, veikiančios kvarcinės laikrodžio minutinės rodyklės, nerūdijantis plienas, 290 x 138 x 5 cm.