Vytauto Balčyčio paroda "Fotografijos" Klaipėdos fotografijos galerijoje

Rugsėjo 24 d. (ketvirtadienį) 17 val. Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7, Klaipėda) atidaroma fotomenininko Vytauto Balčyčio paroda  „Fotografijos”.

1. 1. Yra tokia sąvoka „degradavusi kultūra”.

1. 2. Ši sąvoka yra pati liūdniausia iš visų šiek tiek giminingų sąvokų, tokių kaip „susidėvėjusi kultūra”, „nykstanti kultūra”, „mirusi kultūra” ir pan., grupės.

1. 3. Patys nutuokiate kodėl.

2. 1. Degradavusi kultūra gali reikštis visokiausiais pavidalais. Vienas jų – įvairios paskirties statiniai.

2. 2. Degradavusių  (dar prieš juos pastatant, t. y. dar jų kūrėjų sąmonėje) statinių šioje pasaulio vietoje (t. y. čia, kur mes gyvename) buvo apsčiai prikreikta tarybiniais laikais. Tai: fermos, transformatorinės, kioskai, garbės lentos, sandėliukai ir pan.

2. 3. Dauguma jų  tebestovi iki šiol. Tiek provincijoje, tiek metropolijoje. Galima viltis, kad jie kada nors išnyks. Galima ir nesivilti. Sunku pasakyti, kaip jaučiasi žemė, ant kurios jie stovi. Nors, pasak Thich Nhat Hanho, Buda pasakęs: „Rahula, mokykis iš žemės. Ar žmonės beria ant jos skaisčias ir kvapnias gėles, ar šlaksto kvepalais bei šviežiu pienu, ar drabsto bjauriai smirdančiomis išmatomis, taško šlapimu, krauju ir gleivėmis, ar apspjaudo, žemė viską priima vienodai – neprisirišdama ir neatmesdama”. Tačiau čia – daugiau apie žemę ir nemalonią natūrą, o ne kultūrą. Nors augmenija (ji – iš žemės) ir degradavusios kultūros atžvilgiu elgiasi, atrodo, būtent taip, kaip Buda mokė elgtis Rahulą.

3. 1. Degradavusios kultūros objektai gali būti pačia normaliausia meninės kūrybos medžiaga. Daug sykių ja naudojosi ir lietuvių menininkai. Na, jeigu kreipsimės, pavyzdžiui, į dailės sritį, tai tučtuojau ateis į galvą Valentino Antanavičiaus, Algimanto Kuro, Česlovo Lukensko, Deimanto Narkevičiaus ir kt. pavardės. Tuo tarpu žvilgtelėjus fotografijos pusėn nepavyks išvengti Algirdo Šeškaus, Remigijaus Pačėsos, Vytauto Balčyčio etc. pavardžių.

3. 2. Šitokių  objektų kaip medžiagos naudojimas meninėje kūryboje suteikia menotyrininkui puikią progą pademonstruoti meno kūrinio ir jam panaudotos medžiagos netapatumą: medžiaga (tam tikru požiūriu) gali būti žemiausios klasės, o kūrinys – aukščiausios. Jeigu vėl išdrįsčiau kreiptis į budizmą, tai pasakyčiau: neliečiamasis gali tapti atbudusiuoju.

3. 3. Naudodamasis degradavusia kultūra kaip savo kūrybos medžiaga menininkas gali laikytis įvairių strategijų. Jas suprastinus (kaip trupmenas), lieka dvi: su prisirišimu ir be prisirišimo. Su prisirišimu – kai išreiškiama negatyvi arba pozityvi nuostata tos medžiagos atžvilgiu. Be prisirišimo – kai nė viena iš šių dviejų nuostatų nėra išreiškiama.

3. 4. Vytautas Balčytis degradavusią kultūrą fotografuoja be prisirišimo.

4. 1. Balčyčio fotografijos yra gražios. Gražios ne prasme „dailios”, „simpatiškos”, „išvaizdžios”. Jos yra gražios fundamentaliai. Tai reiškia, kad jose įkūnyta ta pati tvarka, kuria laikosi kosmosas.

4. 2. Štai ir dar sykį prieiname išvadą, kad kūriniui panaudotas gražus objektas ir gražus (mano čia nurodytąja prasme) meno kūrinys – toli gražu ne tas pat. Juk Balčytis fotografuoja degradavusią kultūrą  (apie kokį grožį čia gali būti kalba!), o fotografijos išeina gražios.

4. 3. Negana to. Jis fotografuoja, taip sakant, chaosą, o išeina, taip sakant, kosmosas. Aforistiškai tariant: kosmosas, įrijęs chaosą.

4. 4. Kaip čia atsitinka?

5. 1. Nieko labai ypatingo. Tiesiog Vytauto intuicija jam pasako, kiek kokių ingredientų paimti ir kur juos padėti. Kitaip tariant: kiek ir kokio chaoso, kiek ir kokio seno kosmoso ir kur bei kaip juos išdėstyti, kad imtų pulsuoti naujas kosmosas (kūrinys). Negana ir to: kad tas chaoso luistelis ne silpnintų, o stiprintų naujojo kosmoso kraujo apytaką, verstų jo širdį plakti tankiau.

5. 2. Šiuo požiūriu Balčyčio fotografijos gali būti laikomos nelyg kokiais receptais.

5. 3. Nes viskas atrodo labai paprasta: paimti atitinkamą degradavusios kultūros atstovą ir įtaisyti jį kadro centre, bet su atitinkamo pločio dangaus ir žemės juostomis viršuje bei apačioje ir atitinkamai (ne)prisiglaudusį prie fotografijos pakraščių; paskui paimti šį tą iš nedegradavusios natūros (galima ir kultūros), pavyzdžiui, kokių žolių ar medžių šakų su lapais, ir atitinkamai išdėlioti šalia; tada pasitelkti tokią atitinkamos konsistencijos pusšviesę ir ją atitinkamai paskirstyti kadre… Ir t. t.

5. 4. Receptas, kurį  aš dėstau remdamasis Balčyčio „receptu” (manojo provaizdžiu), iš esmės nėra kas nors nauja. Pavyzdžiui, XVIII a. Denis Diderot, žavėdamasis Chardino natiurmortais, siūlė mėgėjams, niekuomet jų nemačiusiems, susidėlioti juos iš atitinkamų objektų patiems. Ten tereikią pastatyti butelį, ten – pakabinti svogūnų pynę, o ten – padėti citriną. Panašiai XIX a. rekomendavo dailininkams nusitapyti (ne susidėlioti) puikų paveikslą Gustave’as Courbet: tereikią pradžioje užtepti pačias tamsiausias būsimo šedevro vietas, o paskui nuosekliai nukeliauti iki pačių šviesiausių, taip sakant, blikų. Būta ir daugiau panašių sugestijų.

6. 1. Deja, nei Diderot, nei Courbet receptai nebuvo sėkmingai įgyvendinti.

6. 2. Dėl priežasties, kuri parklupdys ir jus, jei mėginsite fotografuoti pagal Balčyčio „receptą”.

6. 3. Tąją priežastį  aš užkodavau kursyvu surinktu žodžiu atitinkamas ir jo vediniais. O Courbet atveju tai būtų žodis nuosekliai.

7. 1. Vytautas paima „į rankas” chaoso gabalą (degradavusią kultūrą) nesusitepdamas.

7. 2. Balčytis inkorporuoja chaosą į naująjį kosmosą (meninę struktūrą) paskatindamas juos bendradarbiauti meno labui.

7. 3. Vytauto Balčyčio fotografijose chaoso (degradavusios kultūros) virsmas kosmosu (menine struktūra) įvyksta mūsų visų labui. – Alfonsas Andriuškevičius, menotyrininkas.

Paroda veiks iki spalio 19 d.