Viskas kaip tik taip, kaip reikia. Klaipėdos menininkų grupės „Doooooris“ albumas

2009 m. gruodžio 25 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
doooooris_virselis

„Piešimas ant fotopopieriaus yra mėginimas saugiai perplėšti tikrovės normalumą – atverti duris į nuojautą, kad kažkas yra ne taip“¹ , rašo Agnė Narušytė tekste, pristatančiame klaipėdiečių menininkų grupę „Doooooris“.

Šios grupės kūrybos tarpsnį pristatantis albumas – vienas malonesnių įvykių, nutikusių šių metų pabaigoje. Ačiū fotografei ir renginių kuratorei Eglei Deltuvaitei, „atradusiai“ šią grupę, nusprendusiai išleisti jos kūrybos albumą ir jį sudariusiai. Taigi, „Doooooris“ albumas – malonus įvykis ir todėl, kad menininkų grupės „atradimas“ visada – intriguojantis dalykas, žadantis šį tą įdomaus.

Antra – kad grupės veikla susijusi su (sąlyginai) periferija, o tai dar kartą patvirtina jau senokai kirbančią mintį, kad praeito šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo dešimtmečio pradžioje daugybė įdomių (kontr)kultūrinių reiškinių, taip vadinamo šiuolaikinio mūsų meno židinių žiebėsi įvairiose Lietuvos vietose. Tai paneigia mitą, neva mūsų šiuolaikinis menas gali būti siejamas tik su vienu ar pora centrų. Dailėtyros dar laukia rimtas Lietuvos šiuolaikinio meno dvidešimtmečio istorijos permąstymas ir įvertinimas regioniniu požiūriu, kiek prestumdant hierarchinius akcentus.

Trečia – grupės veikla susijusi su dabar jau šiokiu tokiu romantiniu šydu apgaubtu laikotarpiu (1990-1995) – „Dainuojančios revoliucijos“ kulminacija ir pabaiga, nepriklausomybės atgavimu, blokada, socialinėmis (ir estetinėmis) permainomis nuo euforijos iki nusivylimo, didžiųjų iliuzijų (ir jų žlugimo), permainų troškulio epocha. Taigi, „Doooooris“  visais atžvilgiais gali ir turi tapti dar vienu mitu mūsų (šiuolaikinės) dailės istorijoje, juo labiau, kad, Eglės Deltuvaitės paprašyta, to mito kūrimo ėmėsi Agnė Narušytė, jau sukūrusi vieną įtaigiausių pastarojo meto „nuobodulio estetikos“ diskursą, apie devintąjame XX a. dešimtmetyje debiutavusią mūsų fotografų kartą (grupę). Taigi, ir šiuo atveju A. Narušytė trumpai, lakoniškai, bet įtikinamai dar kartą (tekstu) „atranda“ jau dešimtąjame XX a. dešimtmetyje (sąlyginėje periferijoje) veikusių dailininkų ir fotografų grupę, netiesiogiai diskutuojančią ir su „nuobodulio estetikos“ grupės pasaulėžiūra. Panašu, kad Narušytės tekstų dėka mūsų forografija taps vienu konceptualiausių ir įdomiausių reiškinių (diskursų), gerokai pralenkusių ir dešimtojo XX a. dešimtmečio šiuolaikinio meno (tapybos ir skulptūros transformacijos į objektus, vėliau – foto ir video mediją) revoliuciją, o grupė „Doooooris“ bendrų E. Deltuvaitės ir A. Narušytės pastangų (atradimo, „įkūnijimo“ albume ir diskursinio legitimavimo) dėka turėtų tapti vienu tų reikšmingesnių fotografijos konceptualumą liudijančių veisknių.

Sunku ką nors pridurti prie Narušytės įžvalgų, kad grupės nariai susibūrė, norėdami „pabėgti“ nuo tuo metu dominavusių estetinių dogmų, institucinės hierarchijos, jau susikurto įvaizdžio nelaisvės, tarsi „pakvailioti“, savanoriškai (pa)būti nereikšmingais. Tokia pozicija iš tiesų kirtosi su tradicinės dailės normomis, kita vertus, pasak Narušytės, „klibino dar netvirtus šiuolaikinio meno pamatus“, nes tyčiniu beprincipingumu, banalumu, beprasmiškumu kirtosi ir su besiformuojančio šiuolaikinio meno tikėjimu „lūžio misija“, revoliucingu patosu (ką reiškia vien tapatinimasis su tarpukario Ars!). Kaip bebūtų, šiuolaikinio meno pasaulis yra toks, kad net tiesiog „pokštavimas“ ar „meno nekūrimas“, vistiek bus paverstas kokia nors programa ar meniniu judėjimu, todėl visiškai teisingai pastebima, kad „priešindamiesi taisyklėms ir konceptualiai naikindami meno sampratą, „Doooooris“ galiausiai tapo tiesiog vienos tendencijos dalimi.“

Apdorotų, aptapytų fotografijų taktiką naudojo ir Vitas Luckus, Saulius Paukštys² , iš dalies panašių konotacijų turi ir Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinis“ konceptulaus ir paradoksalaus vaizdo „sugadinimo“ – prasmių persluoksiavimo, kvestionavimo ar tiesiog sunaikinimo taktiką gerokai anksčiau naudojo (jei neskaičiuosime maždaug 1953 metais pradėtą Algimanto Julijono Stankevičiaus sociokonceptualaus „Žaliojo sąsiuvinio“, suformuoto iš to meto atvirukų, cigarečių, degtukų, alkoholinių gėrimų etikečių, iškarpų iš spaudos, net priklijuotų kapeikų ar prisiūtų latviškų konservų metalinio dangtelio…), pavyzdžiui, ukrainiečių konceptualizmo atstovas, fotografas (turėjęs ryšių ir su Lietuva) Borisas Michailovas, savo 1965-1985 metais kurtos „knygos“ „Vakarykštis sumuštinis“ fotoserijoje „Uždėjimai“, kai absurdiškai gretinami, „dedami“ vienas ant kito niekuo nesusiję fotografiniai vaizdai, ant nuotraukų klijuojamos iškarpos ar rašoma, iš esmės, konceptualiai sujaukiant vaizdo perskaitymą ir prasmės konstravimą. Rezultatas – sąmoningai absurdiškas, banalus, paradoksalus. Iš esmės, grupė „Doooooris“ naudojo labai panašias prasmės „pradanginimo“ ir tradicinio estetinio perskaitymo suardymo taktikas. Kita vertus, ši (anti)estetinė programa buvo mažiau būdinga didžiuosiuose sostinės to meto šiuolaikinio meno centruose, todėl „Doooooris“, nors ir (šiandienos požiūriu) būdami vienos tendencijos dalimi, yra savita ir kokybiškai papildanti tas tendencijas dalis.

Agnė Narušytė, siedama „Doooooris“ su „The Doors“ psichodelika, tarsi bando atrasti duris į transcendenciją. Sakyčiau, klaipėdiečių grupės sąsajos su „The Doors“ paremtos antitezės principu, nes pagrindinė „Doooooris“ intencija, manyčiau, buvo ne atverti duris į kažką kita, bet „apgauti regą“, „nupaišant duris sienoje“, taigi, buvo siekiama ištrinti bet kokias transcendencijos žymes, paliekant gal net ne tiek banalaus, kiek beprasmiško veiksmo akivaizdybę – perkeltinę prasmę paverčiant tiesiogine; tiesiogine iki tokio kraštutinai kvailo akivaizdumo, kad pastarasis tarsi sunaikina pats save ir atrodo, kad viskas yra taip kokčiai normalu ir akivaizdu, kad kažkas ne taip.

¹ Narušytė Agnė. Kažkas ne taip: nuo „The Doors“ iki „Doooooris“. In. Doooooris. Klaipėdos menininkų grupė, Klaipėdos projektai, 2009, p. 28.

² „Šiai grupei priskirtini Sauliaus Paukščio ant buitiškų natiurmortų tekstiliniais dažais „vaikiškai“ nupiešti gyviai. Banalūs objektai ir įprastos namų erdvės, ant kurių jis piešia, priklauso kasdienybės nuobodulio dimensijai“. (Narušytė Agnė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, Vilnius, 2008, p. 143).

Be pavadinimo_7 Be pavadinimo_2

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *