Visi taškai ant „ė“

2017 m. birželio 12 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
didziokiene_karikatura

Please don’t call me a woman artist [1] – 2003 m. atvirame laiške redaktoriams rašė Amerikiečių kūrėja Adrian Piper. Šis mandagus, bet griežtas prašymas, tikriausia, skamba ne vienos menininkės galvoje, skaitant savo parodų apžvalgas ar kvietimus dalyvauti „moterų meno“ parodose (tapytoja Georgia O’Keeffe kartą net atsisakė dalyvauti vienoje iš tokių ekspozicijų). Ar šis nuolatinis lyties pabrėžimas pristatant menininkes tik dar į tolimesnį tašką neperkelia lygiaverčio visų lyčių kūrėjų dalyvavimo meno pasaulyje? Ar tik jis neprisideda prie mito, jog „moterų menas“ išsiskiria kažkokiu neapčiuopiamu savitumu, taip priskiriant jam (šiaip jau nesamą) „moterišką“ esmę. Ar vis vėl ir vėl negrąžina kitos nei vyriškos lyties kuriamo meno į siauras nišas, kurių ribas išties sudėtinga panaikinti? Šie klausimai tik sudėtingėja, kuomet susiduriame su menininkėmis bei kuratorėmis sąmoningai ir ryškiai pabrėžiančiomis savo kūrybinę tapatybę per moterišką prigimtį. Tad vienos stovyklos nėra, o kur dar ir nematomo, bet aktyvaus veikėjo – rinkos – dalyvavimas! Neretai šiandien jaunų meninink kūryba iškeliama kaip komerciškai patrauklesnė, o galerijos stengiasi rengti jaunų moterų kūrėjų parodas, taip lengviau atkreipdami potencialių pirkėjų dėmesį. Tačiau kai kurios, ypač istorinio pobūdžio, neretai institucinės, parodos, iš tiesų siekia atitaisyti meno istorijos klaidas ir į kanoną įrašyti nepelnytai į paraštes išstumtas kūrėjas.

Toks pavyzdys galėtų būti paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“, veikusi Nacionalinėje dailės galerijoje iki birželio 4 d., ir kuri atvirai klausia: kokia vis dėlto buvo (ir yra) moterų dailė – meniška ar asmeniška?  Apie šią parodą žurnalo numeryje rašo menotyrininkė ir kuratorė dr. Agnė Narušytė.

Apie kitą moterų meno parodą – „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ – kalbasi viena parodos kuratorių, rašytoja ir menotyrininkė Laima Kreivytė bei jaunosios kartos menotyrininkė Alberta Vengrytė.

Kalifornijos meno instituto dėstytoja, kuratorė ir rašytoja  Clara López Menéndez šiuos sudėtingus įžangos pradžioje išvardintus klausimus mėgina spręsti pateikdama skirtį tarp feministinio meno ir kuravimo ir tiesiog meno pagal lytį. Pasitelkdama konkrečius parodų pavyzdžius rašytoja įvardija kiekvieno iš šių grupių savitumus ir skirtumus.

O kas nutiktų, jei šiuolaikines feminizmo teorijas bei menines praktikas perkeltume į naujuosius miegamuosius Santariškių kvartalus? Šiuo metu būtent ten gyvenanti jauna kuratorė Justina Zubaitė inicijavo projektą Santa Fe, kuriuo ir išmėgina tokio sumanymo galimybes, o apie tokio bandymo rezultatus ją kalbina kuratorė ir rašytoja Monika Kalinauskaitė.

Gero skaitymo!

[1] liet. Nevadinkite, prašau, manęs moterimi menininke.  Adrian Piper, Dear Editor, 2003

Iliustracijoje: Barbora Didžiokienė (1896—1976). Kauno „kabake“. Barboros Didžiokienės, Teonos Herbačiauskienės ir Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės karikatūra. 1922. Popierius, tempera, 27,5 x 36. Lietuvos dailės muziejaus rinkinys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *