Vilnius kaip rizominių junginių mazgas. Paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ NDG

2017 m. balandžio 23 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

 22-kuai-shen-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017

Prieš pradedant rašyti apie parodą, kuri, deja, jau pasibaigusi, privalu padaryti šiokį tokį ekskursą į 2013 m., kai menininkas Vitalij Červiakov pakvietė sudalyvauti jo „Tylėjimuose“ – ėjime nuo Vilniaus katedros Vakarų kryptimi, trukusiame nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Buvo ankstyvas pavasaris, pernykštėje žolėje budo erkės. Su grupe žmonių, kurie irgi buvo vienaip ar kitaip susiję su meno lauku, tylėdami skrodėme miestą: Gedimino prospektu, paneriu, Lazdynų, Karoliniškių paribiais, tuščia Pilaite, o kai atėjo saulėlydis, sėdėjome ant Neries regioninio parko kranto žolių kupstų, nutolusių keliolika kilometrų nuo Vilniaus. Visą dieną ėjome neracionaliai – pievomis, pelkėmis, skverbiantis per tankius krūmynus, nebaigtus statyti kelius, keistas gyvūnėlių kapines ir brėždami individualius psichogeografinius žemėlapius.

Matant Vilnių tokį, koks jis yra išėjus už pažįstamų maršrutų ribų, susiduri su tikrąja paribių estetika. Jeigu miesto fasadinė pusė panaši į glotnų ir puoselėjamą katės kailiuką, tai paribiai nepajuntamai perjungia kitą regos galimybių režimą – pradedi atkreipti dėmesį į pačią struktūrą, griaučius, galvoti, kaip miestas yra organizuojamas ir kaip jis veikia.

Turbūt ne atsitiktinumas, jog Červiakovo susidomėjimas Vilniumi ir minėtame vyksme apčiuopta problematika, buvo pajungti Nacionalinės dailės galerijos kuratorių Vytenio Buroko, Eglės Nedzinskaitės ir Eglės Mikalajūnės, kai prieš porą metų jai kilo idėja surengti miesto gamtos fenomenui skirtą parodą. Jau ankstesnėse Mikalajūnės kuruotose parodose, tokiose kaip „Paminklai, kurių nėra” ar „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas” buvo jaučiamas kuratorės susidomėjimas „katės griaučiais” – struktūromis, palimpsestiškumu, vietų atmintimi, futurizmu ir konkrečiai Vilniumi. Paroda „Miesto gamta. Pradedant Vilniumi“ tarsi sujungia visus šiuos dėmenis į vieną sapnišką pasakojimą, nuleisdama inkarus į laikotarpius nuo viduramžių iki 2067–ųjų, kuriuos tegalime įsivaizduoti. Meninio tyrimo principu rengta paroda, į kurią buvo įtraukti ne tik meno kūriniai, bet ir skirtingų sričių tyrėjų moksliniai darbai, suteikę asociatyvinio pobūdžio mokslinį užnugarį, atitinka išsišakojusią probleminio lauko specifiką.

Ši paroda unikali jau vien tuo požiūriu, kad pirmą kartą beveik visi kūriniai buvo kuriami specialiai šiai parodai. Įdomi ir dėl tarpdisciplininės prieigos prie miesto temos, nes savo moksliniuose darbuose Rimantas Jankauskas, Šarūnas Jatautis ir Ieva Mitokaitė, Iwona Janicka, Vida Motiekaitytė, Egidijus Rimkus, Dovilė Keršytė ir Justas Kažys, Oksana Valionienė, Aistis Žalnora tyrinėjo iš skirtingų perspektyvų. Bet svariausia, jog tai pirmasis tokio masto mėginimas apčiupinėti ir vizualizuoti didžiulį Vilniaus (ir, kaip matysime vėliau – ne tik) diskursą. Manau, ne vien aš būsiu pastebėjusi, jog per paskutinį dešimtmetį susidomėjimas Vilniumi auga kaip niekad: pasirodo vis naujų knygų, straipsnių, raginančių permąstyti jo istoriją, mikrorajonus, viešąsias erdves, miesto atmintį, ekologiją, ateitį. Randasi įvairios iniciatyvos, kviečiančios tyrinėti nepažintas miesto vietoves, landžioti po apleistus pastatus ir t.t.

38-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017

Parodos Miesto gamta: pradedant Vilniumi NDG fragmentas, 2017. Foto: Artnews.lt

Tuo tarpu oficialioje retorikoje – vis nauji penkmečio planai su naujais paminklų projektais ir standartizuotomis aikštėmis, matantys Vilnių kaip nuolatinio veikimo ir planavimo objektą, kuriuo disponuoja valdininkai, architektai, miesto planuotojai. Jiems, kaip ir modernistams, miesto erdvė yra tolygi teritorijai, kuri gali būti užkariaujama, išmatuojama, plečiama, apgyvendinama, įženklinama dominuojančios galios simboliais. Nes erdvė – tai abstrakcija, priešingai negu vieta, kuri visados yra konkreti, fiziškai patiriama, prisijaukinta kasdieniuose miestiečių gyvenimo ritualuose. Kaip teigė istorikas Karlas Schlögelis, visas mūsų istorijos žinojimas yra susijęs su konkrečiomis vietomis. Mes negalime išsiversti be vaizdų – materialiai įkūnytų, įsimintų ar įsivaizduojamų – iš tų vietų, kuriose vyko istorija. Todėl anglišką History takes place galėtume suprasti ir pažodžiui – „istorija pasiima vietą“, o šiuo atveju – istorija pasiima/užima Vilnių.

Toks požiūris, be abejojo, susijęs su vadinamuoju „erdviniu posūkiu“ (Spatial turn), nuo XX a. vidurio pastebėtu ir aiškintu įvairių teoretikų. Klausimai apie nacionalumą, tautas, tapatybes, miestus ir jų ribas, natūraliai susiklosčiusias ir dirbtines socialines, politines struktūras, peizažo, atminties ryšius ir daug kitų aspektų yra natūraliai įaugę į tokių disciplinų kaip istorija, geografija, politologija, socialiniai mokslai, literatūra, vizualieji menai ir kt. stuburą. „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ suteikė progą visiems ties miesto sąvoka susikoncentravusiems kontekstams susitikti po vienu stogu.

Kaip pastebėjo Jogintė Bučinskaitė, „Tiek moksliniai tyrimai, tiek kūriniai tarpusavyje rezonuoja labai kūniška prieiga, tad miestas parodoje virsta snaudulišku antropomorfiniu padaru, kurį nebaisu pakutenti ar jame pasiklysti“. [1] Kūniškumas – geras raktažodis, žiūrint iš bet kurios pusės. Čia galima prisiminti XX a. pradžios vizionierius ir futuristus, šlovinusius techninę pažangą ir pranašavusius ateities žmonių gyvenimą protinguose vaikštančiuose, skraidančiuose ar plaukiojančiuose miestuose. O britų architekto Rono Herrono Walking City (1964) ir atrodė kūniškai – kaip milžiniškas ropojantis vabalas. Modernistinės ateities miesto prognozės dabar jau visai nebeatrodo neįtikimos (pavyzdžiui, Manuelio Dominguezo Very Large Structure.) Gana akivaizdu, kad utopinis ir distopinis miesto scenarijus kuratoriams irgi rūpėjo – apie tai pirmiausia išdavė Aleksandro Kavaliausko sukurta architektūra, kurioje dominavo sintetinė mėlyna, kelianti asociaciją su neorganinės kilmės naujosios ateities gamtos formomis.

Miesto kūniškumo metafora sykiu antrina miesto gamtiškumui. Tai galėtų būti sinonimai, tačiau prie dichotomijų, kaip patogesnių mąstyti struktūrų, pripratintos smegenys iš karto jų neatpažįsta kaip sinonimiškų. Todėl ir parodos pavadinimas „Miesto gamta“ apgaulingai nuteikia, jog joje bus kalbama apie žmonijos veiklos gožiamą, nuodijamą floros ir faunos pasaulį, atliepiant ekologijos temos paklausą. Vis tik pavadinimas iš tiesų sako – miestas irgi yra gamtos darinys, o visuomenės struktūros turi daug panašumų su gamtoje sutinkamais procesais.

Apie tai mąstydamas Kuai Shenas, menininkas iš Ekvadoro, viename iš sintetinių namelių įkurdino gyvą skruzdėlyną. Išimtinai tik su skruzdėmis dirbantis menininkas, tyrinėdamas jų gyvenimo įpročius, komunikacijos būdus, ryšius su kita miško ekosistemos dalimi, bene ryškiausiai perteikė miesto ir gamtos kaip organizuotos struktūros paralelę. Jo instaliacijos dalį sudariusios Vilniaus senamiesčio gatvių tinklų vaizdai ir gyva transliacija iš miegančio skruzdėlyno susisiejo su greta eksponuotu viduramžių Vilnių tyrinėjusios istorikės Oksanos Valionienės žemėlapiais, rodančiais Vilniaus urbanizacijos kaitą.

23-NDG-kuai-shen-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017

Kuai Shen, Termotaksis, 2017. Skruzdėlynas technologijomis stebimame terariume, video, garsas, skanuojančiu elektronų mikroskopu užfiksuotų vaizdų skaitmeniniai atspaudai, lazeriu graviruoti chromo diskai. Autoriaus nuosavybė. Foto: Artnews.lt

Vokiečių menininkas Julius von Bismarckas pasirinko tyrinėti Vilnių jo nematydamas (nešiojo specialius lęšius). Niekuomet nesilankęs Vilniuje ir net nežiūrėjęs jo vaizdų internete, Bismarckas mėgino patirti Vilnių tik likusiais pojūčiais, panašiai kaip tai darė Myriam Lefkowitz, kuri Venecijos bienalės metu kvietė vaikščioti po miestą užsimerkus, priversdama kūną pasijusti besvoriu, belaikiu, lyg sklandančiu susapnuotoje realybėje. (Arba kaip Vitalijus Červiakovas, kurio grupiniame ėjime privalėjai eiti tik su tylėjimo sąlyga.) Savo patirtį Bismarckas redukavo iki vieno objekto – iš metalo armatūros išlankstyto vieno iš seniausių Vilniaus gatvių – Skapo – kampo, nuskenuoto lazeriu. Taip irgi buvo sukurta paralelė su pavyzdžiais iš gamtos, šiuo atveju – šikšnosparniu, kuris aplinką suvokia ir joje orientuojasi pasitelkdamas ultragarso bangas.

02-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017-Julius-von-Bismarck

Julius von Bismarck, Vietoj to, sulankstėme armatūrą, 2017. Plienas. Autoriaus nuosavybė. Foto: Vitalij Červiakov

Julijono Urbono „Airtime“ stotelė, kuri, anot menininko, yra kažkas tarp kinetinės skulptūros, performatyvios architektūros ir antigravitacinės mašinos, siūlė žiūrovams trumpam pajausti nesvarumo būseną, krentant žemyn iš metro aukščio laisvu kritimu. Įtemptas laukimas, stovint ant plokštumos, ir staigus krytis paveikia kraujotaką – suskauda galvą. Tačiau įdomiausia stebėti, kaip žmonės elgiasi laukdami kryčio, mechanizmui tyčia delsiant paleidimo mirksnį ir kuriant įtampą. Bando pasiruošti, ieškodami stabilesnės pozicijos, susikimba rankomis, raminasi. Horizontali plokštuma, inicijuojantį tam tikrą žmonių elgseną ir ją apribojanti tik tam tikrais judesiais ar gestais, atrodo kaip paties miesto metaforinis įvaizdinimas. Kaip rašė Bučinskaitė, „Miestas krenta greičiau už tave, miestas gyvena keliais metais priekyje tavęs, miestas kaip kūnas geba atsiauginti jam trūkstamus ir naujus organus.“ [2] Miesto long duree pergyvena jo kūrėjus, kurių kūnai susidaro iš trapių, lėtai gyjančių kaulų, kurių gyvenimai pilni fizinio skausmo, smurto ir egzistencinio nesvarumo. Tai minčių airtime, ištinkantis žvelgiant į netoliese eksponuotus XVI a. Vilniečių kaulus su fizinių traumų žymėmis.

29-Kader-Attia-NDG-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017

Julijonas Urbonas, Airtime, 2017. Elektromechanika, hidraulika, elektronika, EPDM guma. Autoriaus nuosavybė. Foto: Daumantas Plechavičius ir Aistė Valiūtė

Traumos leitmotyvą tęsė viename iš neoninių namukų rodytas alžyriečių kilmės prancūzo Kader Attia filmas „Atspindėti atmintį“. Įtaigiame videofilme, kuris buvo kuriamas kalbinant įvairių sričių mokslininkus – nuo psichoterapeutų, chirurgų, iki tautinių mažumų ir žydų genocido tyrėjų, miesto darinys tampa dar kūniškesnis. Skausmas, kūno dalies praradimas arba neveiksnumas yra viena iš fizinio kūno suvokimo sąlygų. Medicinai gerai pažįstamas fantominis skausmas, patiriamas žmonių, kurie yra praradę galūnes, lygiai taip pat yra atpažįstamas ir makrokūnuose, tokiuose kaip smurtinėmis aplinkybėmis žmonių dalį praradusių visuomenių ar okupuotų šalių. Kūrinyje poetiškai apmąstoma, kaip istorijos vaiduokliai, tokie kaip prisiminimai apie vergovę, kolonializmą, genocidą, arba tautinės tapatybės atsisakymas nereflektuojami gilina traumas ir perduoda jas ateičiai. Įduodami dirbtiniai atminties protezus ne tik nenumaldo skausmo, bet ir nieko neapgauna. Todėl filme atsikartojantis terapinis pratimas, atliekamas galūnės netekusiam žmogui sėdint prieš veidrodį taip, kad jame atsispindinti sveikoji kūno dalis leidžia trumpam pasijausti turint abi galūnes, turėtų būti atliekamas kiekvieno, nes atminties atspindėjimas yra atsakingas veiksmas ne tik prieš save, bet ir kitus. Atspindėjimas yra būtinas, nes kaip teigė istorikas tyrinėtojas Jörnas Rüsenas, tą akimirką, kai pradedama pasakoti, kas nutiko, traumai suteikiama vieta istorijos grandinėje. Tik tada ji praranda destruktyvią galią ir įgauna prasmę, kuri gali tapti gydančia.

Šis filmas, kuriame įtraukiamas pasakojimas ir apie Lietuvos žydų genocidą, vėl atveda prie Vilniaus, kuris, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestų, tebejaučia fantominius skausmus. Argi verta kartoti, jog Vilnius – palimpsestiškas, nei vienas iš sluoksnių dar nėra iki galo užgijęs, o jau randasi nauji. Panašiai kaip tie šiukšlynų augalai, kurie pripranta ir prie atšiaurių, net nuodingų sąlygų ir vis tiek apželia praeities ženklus, kol jie beveik išnyksta. Neaišku, ką pagimdys nepaliaujamas žmonijos instinktas veistis, plisti, skverbtis, siekti aplinkos ir savęs tobulinimo. Galbūt dabar eugenika, taip kritiškai priimta XIX a. pabaigoje, tokiame fone, kai kiekvienas norintis gali radikaliai pakeisti savo kūną padedant plastikos chirurgijai, o inžinieriai kuria tobulai žmogaus kūno judesius atkartojančius robotus nebeatrodo tokia radikali.

26-Kader-Attia-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017

Kader Attia, Atspindėti atmintį, 2016. HD video filmas, 48 min. Autoriaus nuosavybė. Foto: Artnews.lt

Jau dabar gyvename mišrioje realybėje – apie tai parodoje primena Pakui Harware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) kūrinys „Dvejojanti ranka“. Bendradarbiaujant su robotikos inžinieriais suprogramuotas robotas kilnojo dėžes-objektus, ant kurių – Marso paviršiaus satelitinių vaizdų nuotraukos. Išlietos iš protezams naudojamo silikono buvo panašesnės į roplio išnaras, gličias ir „mėsiškas“. Šaltakraujės kaip ir jas kilnojantis robotas, kuris lyg nežinomo ateities fabriko darbininkas atlieka jam priskirtą mechaninį darbą. Vienintelis dalykas, suartinantis mechaninę ranką su žmogaus rankų darbu – dvejonė, primenanti, jog galbūt ne už kalnų ir tas laikas, kai net ir tuo nebesiskirsime, juk jau dabar dedamos didelės pastangos į dirbtinio intelekto kūrimą. „Dvejojanti ranka“ sintetinio neono ir mechaninių parodoje sklindančių garsų fone atrodo kaip ateities visuomenės ir ateities miesto pranašas. Miesto, kuriame pagrindine varomąja jėga išliks tas pats, galbūt tik pakitęs kapitalizmas, kaip ir parodoje eksponuotose XIX a. darbininkų streikus ir skurdą vaizduojančiose graviūrose skirstantis žmones korporacijų savininkus ir anonimizuotų darbininkų masę.

07-miesto-gamta-pakui-hardware-ndg-2017-ugnius-gelguda-neringa-cerniauskaite

Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė), Dvejojanti ranka, 2017. Industrinis ABB IRB 2600 robotas, transportavimo dėžės, UV spauda ant silikono, vaizdai iš NASA skaitmeninio archyvo, PVC plastikas, silikoninės gumos diržai, betonas, nerūdijantis plienas. Autorių nuosavybė. Foto: Andrej Vasilenko

Kad kapitalizmas gali būti suvoktas kaip gamtinis reiškinys tikino Jason W. Moore knygoje Capitalism in the Web of Life: Ecology and the Accumulation of Capital. Mes elgiamės kaip gamta bent trejais aspektais: tam, kad išliktume ir klestėtume, mums reikalingi ištekliai. Jais pasinaudoję, pašaliname tai, kas nereikalinga. Žmonijos plėtimuisi ir ekonominiam augimui egzistuoja fizinės ribos. Kovodamas dėl vietos stipresnis nustelbia silpnesnį. Kaip sakė Moor‘as, kapitalizmas nėra ekonomikos sistema ar socialinė struktūra. Tai gamtos organizavimo būdas. Kaip kad tos rudosios skruzdės, vagiančios greta gyvenančių juodųjų skruzdžių lervas ir jas auginančios kaip savo vien tam, kad turėtų juodos darbo jėgos.

Čia atmintin išlenda fatalistinė profesoriaus Stepheno Hawkingo ateities prognozė: atskirtis tarp elito ir darbininkų klasės tik didės, nes gamybos robotizavimas nedidelei žmonių grupei leis gauti didelį pelną, samdant labai mažai darbuotojų. Augantis žmogiškas egoizmas radikaliai perkeis pasaulį, kurį pažįstame dabar ir vienintelis įmanomas būdas tęsti žmonijos egzistenciją veda per įgūdžio valdyti savo egoizmą formavimą. Žmonės privalės pakilti virš egoizmo, o tai reiškia – pakilti ir virš pačios gamtos, ir pradėti įgyvendinti kokybiškai priešingą dalinimosi ir tausojimo programą. Vadinasi, tapti anti–gamtiškais ir… galbūt – labiau dieviškais?

Apie čia ir dabar besiformuojantį, kapitalizmo varomą naują Vilniaus sluoksnį ir po juo pakišamą „silpnesniųjų” egzistavimą kaip apie natūralų gamtos ekosistemos procesą mąstyti subtiliai paragino Červiakovo surengta ekskursija-audiopasivaikščiojimas, vykęs paskutinę parodos veikimo dieną. Prasidėjęs Nacionalinėje dailės galerijoje kelias ėjo per Šnipiškes – griūvančių medinių namukų kaimelį nenumaldomai kylančių stiklinių namų apsuptyje. Ekskursijai skirtas audiogidas – keturių parodos kuratorių pasakojimas apie parodą ir menininkų kūrinius, suveikė kaip mediatorius, nes parodoje kelti klausimai ir refleksijos netikėtai atliepė kasdienybėje matomus reiškinius. Susidarė įdomios jungtys. Pavyzdžiui, klausantis Eglės Nedzinskaitės pasakojimo apie sąvartynų augaliją, Červiakov vedė pro akis badantį šiukšlyną tarybiniais garažiukais apstatytoje gyvenamojoje teritorijoje, kur žengus vos kelis šimtus metrų į kitą pusę – „katės kailiukas” vėl žvilga. Prieš akis atsivėręs kontrastas priminė tą, kuris buvo parodytas parodoje, greta roboto eksponuojant šiukšlynų augalų nuotraukas ir klimato Vilniuje kaitos po penkiasdešimties metų prognozę. Čia vėl suskambėjo Mooro mintis, jog kapitalizmas jau greitai atves mus iki tos stadijos, kai „pigi gamta” baigsis. Kiek už ją reikės mokėti ir kiek ji bus išsaugojusi natūralią organinę kilmę ir formas – jau dabar nėra vien mokslinės fantastikos filmuose keliami klausimai. Juos užduodame patys, rinkdamiesi produktus turguje ar skaitydami maisto sudėties etiketes.

14-Miesto-gamta-Nacionaline-dailes galerija-2017

Vida Motiekaitytė, Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos. Vilnius: Botanikos institutas, 2002. Foto: Artnews.lt

Červiakovo inicijuotas pasivaikščiojimas po Šnipiškes, galbūt ir nesąmoningai, tačiau tapo simbolišku parodoje sukaupto diskurso išvedimu atgal į miestą, iš kurio jis ir buvo trumpam „susemtas” ir išeksponuotas apžiūrai. Galiu tik pritarti Bučinskaitei, kuri padarė nuostabų parodos apibendrinimą vienu šiuo sakiniu: „Šiai parodai pavyko kone analogišku Kader Attia filme užfiksuotu terapiniu būdu (kai pasitelkus veidrodį esamos kūno dalies pusė atsispindi nesamos kūno dalies vietoje) reflektuoti miesto aktualijas, jo paties sapnus, prognozes, troškimus“. [3] „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ tapo įtaigiu ir įsimintinu skirtingų laikų ir vietų kontekstus jungiančiu rizominiu mazgu, leidžiančiu pamatyti juos aiškiai tarsi žemėlapyje. Tą žemėlapį braižę kuratoriai padarė iš tiesų įsimintiną darbą, kuris, atsidūręs nesibaigiančių oficiozinių kalbų apie naujus Vilniaus ir jo istorijos įprasminimus fone, atrodo kaip pats giliaprasmiškiausias kada nors Vilniui, kaip rizominiam miestui, dedikuotas įvykis.

[1] Jogintė Bučinskaitė „Sintetinis miesto miegas parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ http://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/sintetinis-miesto-miegas-parodoje-miesto-gamta-pradedant-vilniumi-929-761102

[2] ibid.

[3] ibid.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ NDG galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *