Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai” paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

2016 m. gruodžio 20 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
jens-fange-delnas-2016

Recenziją apie XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai“ Lino Liandzbergio kuruotą parodą, eksponuojamą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, norėjau pradėti panašia pastaba kaip ir šią parodą apžvelgusi Agnė Narušytė. Tačiau jos mintys pasirodė skaitytojams pirmos, tad tenka tik pritarti: mąstytojų Gilles‘o Deleuze‘o ir Félix‘o Guattari sukurta rizomos sąvoka iš tiesų tapusi viena labiausiai linksniuojamų idėjų šiandieninėje kultūroje. Kone kas savaitę pro akis praslysta koks pranešimas spaudai apie vieną ar kitą parodą remiasi ar bent nurodo į rizomą ir jos suteikiamą potencialą kūrybai ir šiandieninės situacijos apmąstymui. Žinoma, iš dalies tokį šios sąvokos populiarumą lemia pati tikrovė – ji taip taikliai apibūdina tinklišką ir nomadišką mūsų šiandieninį būvį, jog iki šiol neatsirado kito taip taikliai jį nusakančio termino.

Tačiau kiek nomadiškumas būdingas pačiai tapybai? Kiek joje – bent jau toje jos dalyje, kuri eksponuojame trienalėje – yra tinkliškumo ir „rizomiškumo“? Atrodo, jog išties nemažai, tačiau paroda rizomą traktuoja veikiau kaip nesibaigiantį tapybinių raiškos formų tinklą, o ne kaip pačiuose kūriniuose nagrinėjamą ar tiesiog įkūnijamą temą. Tokiu būdu paroda, nors ir pateikdama daugybę puikių ir gerai žinomų tapytojų kūrinių, tampa tarsi šiokiu tokiu rinkinio „Vitamin P“ nauju leidiniu tik trimatėje erdvėje – ji tik parodo tapybos raiškų kaleidoskopą, kurio mirgėjimo užhipnotizuoti pamirštame paklausti, kodėl? Kodėl būtent ši paroda čia ir dabar, kodėl būtent šie menininkai, kodėl jie renkasi tokias raiškas ir motyvus, kokias renkasi? Panašu, jog vaikštant po parodą-labirintą į šiuos klausimus sau turi atsakyti pats žiūrovas. Į kai kuriuos rasti atsakymą gan nesunku, tačiau kai kurie kuratoriaus pasirinkimai (man) liko neįmenami.

Galbūt lengviausi atsakymai savaime sugulė į dvi viena kitai artimas, o kartais ir persipinančias kategorijas. Jas užčiuopti padėjo neseniai Vienos Modernaus meno muziejuje (MUMOK), o taip pat Brandhorsto muziejuje vykusią parodą „Painting 2.0: Expression in the Information Age“ (liet. Tapyba 2.0: raiška informacijos amžiuje) lydėjusiame kataloge publikuotas dailės teoretiko David Joselit tekstas „Reassembling Painting“. Nagrinėdamas modernią bei šiuolaikinę tapybą D. Joselit teigia, jog tapyba yra praėjimas arba perėjimas (angl. Passage): tai fizinės jėgos „perėjimas“ dažo paviršiumi; vaizdo perėjimas iš vienos medijos į kitą (pavyzdžiui Martino Kippenbergerio kūryboje, kuomet tapyba virsta fotografija, tada kopija ant drobės ir galiausiai šiukšle); žiūrovo dėmesio perėjimas per kelias vaizdo transpozicijas, o taip pat – žmonių ir daiktų tapimu preke, tada prekės vaizdais ir vėl preke (kaip Andy Warholo „fabrike“). Tad tapyboje nebėra skirties tarp objekto ir subjekto, o veikiau tik objektassubjektas – ar tai tapytoja(s) ir jo(s) kūrinys, ar žiūrovas/motyvas ir paveikslas. Šiuolaikinė tapyba, anot D. Joselit, vizualizuoja tinklo neišvengiamybę, viską paverčiančią atviru vartojimui ir plitimui erdvėje ir laike vaizdu. Ji įkūnija perkėlimą, tinklų afektą.[1]

Taigi pirmoji kategorija apima tapybos trienalėje eksponuojamus kūrinius, kurie konceptualizuoja tinklo sąvoką. Tinklo vaizdų, laisvai migruojančių iš vienos medijos į kitą, iš vieno laikmečio bei konteksto į kitą. Vokiečių tapytojo Eberhardo Havekosto drobėse įamžinti paties medijų srauto fragmentai: kas, kaip ir kodėl mus pasiekia vieni ar kiti vaizdai, kodėl akis užkliūva būtent už jų ir kas lieka jiems nuslydus žemyn ekrane? Tai – buvusių vientisų pasakojimų nuotrupos, fragmentai, medijuotos abstrakcijos. Pasitelkdamas rastus ar savo paties vaizdus ir skaitmeniniu būdu juos manipuliuodamas, karpydamas ir abstrahuodamas menininkas užkerta kelią lengvam pirminiam suvokimui – čia motyvų skaityti tiesiogiai nevertėtų, nes jie tėra nuorodos į pačią šiuolaikinę vaizdo būseną – nuolatinį kitimą. Žygimanto Augustino kambarys parodos labirinte įtraukia į savo vidinį vaizdų labirintą – kuris iš vaizdų yra pirminis? Panašu, kad ir ne pats menininkas, nes jis jau tapęs tapsmu – tapęs tapybiniu vaizdu, t.y. ne savimi. Šio atvaizdo transpozicijos iš vienos tapybinės (ir ne tik) plokštumos į antrą, trečią ir n-tą veikia kaip (ne)įmanomos pastangos atkurti pilną istorinio Žygimanto Augusto paveikslą. Iš pirmo žvilgsnio žaisminga, tačiau iš tiesų nejaukumą kelianti Jens Fänge instaliacija taip pat peržengia vienos plokštumos bei naratyvo plotmę: nedideliuose paveiksluose figūratyvinis fragmentas tiesiog pasimeta antrinių ir tretinių erdvių labirinte – o gal pasimeta pats žiūrovas? Kuri iš šių erdvių yra tikroji, pirminė? Ar tai – visus pvz. kūrinio Delnas (2016) siužetą įrėminantis baltas paspartas (taip pat nutapytas), ar nedidelius paveikslus įrėminanti tapybinė erdvė (Mūsų apšviestas kambarys, 2016), ar visa tapybos trienalės erdvė su margomis savo grindimis, žiūrovais ir prižiūrėtojais? Rasti ir išgalvoti motyvai jo drobėse tik dar labiau viską supainioja, nepateikdami atsakymo, kur prasideda ir baigiasi šis tapybos tinklas. Į tapybos kaip tinklo kategoriją taip pat patektų ir Laisvydės Šalčiūtės drobės, sudarytos iš rastų vaizdų ir tekstų nuotrupų bei Jono Gasiūno kūriniai, supinantys kelis laikmečius ir naratyvus vienoje plokštumoje. Tačiau Gasiūnio kūrybinis metodas – tapymas žvakės liepsna – viena koja perkelia jį į antrą kategoriją, kurią labai aptakiai galima būtų pavadinti tapyba kaip jėgos perėjimas per paviršių.

eberhard-havekost

Eberhard Havekost, Laisvas, 2009;  Kelnas, 2013; Dramblys, 2015

Tapyba kaip jėgos perėjimas per paviršių konceptualizuoja ne tiek vaizdo nomadišką būseną bei tinkliškumą, bet paties vaizdo (ne)atsiradimo procesą. Tapymas čia tampa performatyviu veiksmu paliekančiu pėdsaką tiek drobėje, tiek už jos ribų. Šis performatyvumas siejasi su Johno Langsho Austino performatyvo sąvoka, kuomet tam tikra ištartis ne tik apibūdina tikrovę, bet ir tą tikrovę keičia. Estų menininkės Merikes Estnos instaliacija Žydroji Lagūna tapybą paverčia būsena, į kurią žiūrovas gali įžengti. Čia ant buitinių daiktų, tokių kaip ventiliatorius ar vonios chalatas menininkės palikti tapybos pėdsakai ne mažiau svarbūs, nei tie ant drobės (kuri taip pat, beje, sukarpyta į tropikus primenančias užuolaidas). Čia nebėra pirminio ar aiškaus vaizdo – visi tapybos gestai lygiaverčiai, o drobe tampa pati erdvė ir tapybinis jos suvokimas. Panašiai erdvės ir tapybos santykį traktuoja ir kita jauna estų tapytoja Kristi Kongi. Instaliacijoje Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario (2014) spalvoti postamentai tampa geometriniais potėpiais-kūnais drobėje-kambaryje, kuriame, rodos, taip ankšta, jog jie ima slėgti savo fiziškumu, kaip pernelyg stipriai išsikvepinęs žmogus. Tuo tarpu drobės veikiau tampa tų spalvotų potėpių-kūnų atsiradimo pėdsakais, tarsi iš horizontalios padėties po postamentais jos pakilo į paveikslo poziciją. Ar čia apsivertė pati erdvė?

Subtilūs Norvegijoje gyvenančios švedų tapytojos Ragnos Bley kūriniai atrodo lyg kelių vienu metu tapytų sluoksnių sanklodos-pjūviai. Į tai nurodo ir kūrinių pavadinimai – Nuo plutos iki šerdies (2016), Nuo vieno iki trijų oktų, 2016. Tai – tapybos kaip laiko atkarpos ir erdvės įkūnijimas per patį dažą ir jo savybę sklisti ir maišytis paviršiuje, bet tik iki tam tikros ribos. Galiausiai, suomių menininkės Almos Heikkilä instaliacijoje Mikroflora (2016) jėgos perėjimas per paviršių perleidžiamas nežmogiškam veikėjui – grybienai. Jos gyvybingumas tampa dažu, o menininkės atliktas jų užauginimo veiksmas – performatyviu tapybiniu gestu. Vietoje tinklo atvaizdavimo, čia regime patį gyvą tinklą.

ragna-bley-nuo-plutos-iki-serdies-2016

Ragna Bley, Nuo plutos iki šerdies, 2016

Abi šios kategorijos koncpetualizuoja arba savyje įkūnija tinklo, o kai kuriais atvejais ir rizomos sąvokas. Dar svarbiau – jos reflektuoja pačios tapybos mediją ir jos dalyvavimą įvairiuose galimuose tinkluose. Tad, tam tikra prasme tai – virš arba meta tapybinis požiūris į pačią tapybą. Būtent šio požiūrio tarsi pasigedau dalyje atrinktų kūrinių, kuriuose svarbus tapo siužetiškumas, efektyvumas, o kartais – tiesiog grynai formalios raiškos paieškos. Galbūt pasirinkus aiškesnę kuratorinę poziciją, būtų naudingiau ir pačiam žiūrovui – galbūt ne visiems savaime suprantama, kokia yra šiandienos tapybos padėtis, kas ją formuoja ir kaip ją pakeitė technologijų įsigalėjimas kasdienybėje. Nomadiškumo sąvoka čia galėjo įgauti aktualesnį svorį nei apibūdinti vien raiškų įvairovę. Juk nomadiškumas – mūsų pačių šiandieninė būsena.

Šie pastebėjimai yra tik dar viena rizomos atšaka – į parodą galima pažvelgti (kaip ir įžengti) iš kelių taškų, gaunant vis skirtingą pasakojimą. Šį kartą jis išsiplėtė būtent toks, tačiau lygiai taip pat galima atrasti savus labirinto kambarius su sau artimais kūriniais, arba netyčia patekti į ne pačius jaukiausius jo kampus. Parodos-labirinto architektūra sėkmingai įkūnija tapybos raiškų kaleidoskopą, kokį ir žadėjo pateikti trienalės organizatoriai parodos kvietime. Šiame kaleidoskope – išties visa eilė akį glostančių kombinacijų, ypač tokių, kurios pristatė jaunus/as ir aktualius/as užsienio kūrėjus/as, kurių daugelį tekste jau paminėjau. Tad apsiniaukusiomis dienomis tikrai vertėtų nerti į šį labirintą, galbūt tuo metu viename už muziejaus salių sklis vieno iš ten rengiamų koncertų muzika, kaip kad nutiko man apžiūrinėjant parodą. Vizuali patirtis įgautų ir garso takelį!

[1] David Joselit “Reassembling Painting” in Painting 2.0: Expression in the Information Age: Gesture and Spectacle, Eccentric Figuration, Social Networks, red. Manuela Ammer; Achim Hochdörfer; David Joselit; Museum Brandhorst (Munich, Germany); Museum Moderner Kunst (Austria), 2016, 180 psl.

Kuruota tarptautinė paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki š. m. gruodžio 31 d.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Alma Heikkilä (FI), Andris Vītoliņš (LV), Bronius Gražys (LT), David Schnell (DE), Eberhard Havekost (DE), Ewa Juszkiewicz (PL), Gintaras Palemonas Janonis (LT), Jan Poupě (CZ), Jens Fänge (SE), Jolanta Kyzikaitė (LT), Jonas Gasiūnas (LT), Jonas Jurcikas (LT), Kristaps Ģelzis (LV), Kristi Kongi (EE), Konstantinas Gaitanži (LT), Laisvydė Šalčiūtė (LT), Linas Jusionis (LT), Markus Åkesson (SE), Merike Estna (EE), Mihkel Ilus (EE), Mircea Suciu (RO), Mykola Belous (UA), Ragna Bley (NO), Rafał Bujnowski (PL), Ramūnas Čeponis (LT), Tomek Baran (PL), Žygimantas Augustinas (LT).

Vilniaus tapybos trienalę organizuoja Lietuvos dailininkų sąjunga.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Iliustracijoje: Jens Fänge, Delnas, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *