Vietoj Nacionalinės premijos. Patricijos Jurkšaitytės paroda ŠMC

2017 m. kovo 5 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė
11

Vos įžengus į Šiuolaikinio meno centre sukurtą kraujo raudonio salę, į mane – prašalaitę – susminga portretų žvilgsniai. Dvylika porų akių seka kiekvieną žingsnį. Patricijos Jurkšaitytės Nacionalinės portretų galerijos nejaukumas, psichologiniai portretuojamųjų savianalizės aspektai jau buvo pastebėti kritikės Monikos Krikštopaitytės[1]. Visgi man pačiai apsilankius parodoje, Krikštopaitytės taip pat aptarta portretų tikroviškumo iliuzija nuslinko į antrą planą. Mane labiau suintrigavo klausimas, ar tikrai nuslėpta portretuojamų moterų tapatybė yra nesvarbi, ar priešingai – šis nežinomasis yra esminis parodos akcentas? Kaip Jurkšaitytės sukurta portretų galerija siejasi su tradicinėmis portreto savybėmis? Ir kodėl šis kraują stingdantis meno užkaboris prilyginamas Nacionalinei galerijai?

Pradėsiu nuo to, kad Jurkšaitytės kūryba visuomet paveiki – veikiausiai dėl jos mėgstamų kraštutinumų. Ankstesniuose darbuose pertapydama ir transformuodama dailės klasiką ar kurdama viešbučių interjerus ji panaikindavo žmogaus egzistavimą. Ypač ten, kur žmogiškasis (ar dieviškasis) buvimas yra meno kūrinių ašis. Taip iš „Paskutinės vakarienės“ pranyko Kristus ir jo mokiniai, iš „Urbino Veneros“ – pati deivė. Visgi likę interjerai iškalbingi, liudijantys ką tik buvusį žmogaus prisilietimą. Šį kartą parodos autorė imasi priešingos strategijos – vaizduoja moteris, jas visiškai atribodama nuo bet kokios konkrečios aplinkos. Portretuose moterų veidai įamžinti en face, nesureikšminant užgriebti jų drabužiai, tačiau už jų – tik juoda tuštuma. Nors parodos anotacijoje portretai siejami su renesansine tradicija, visgi jie atrodo artimesni kriminalinei nuotraukai, nei harmoningam asmenybės atskleidimui meistro paveiksle.

Tradiciškai portreto funkcija buvo ne tik įamžinti žmogų, bet ir atskleisti jo asmenybę ir charakterį. Todėl tokie svarbūs buvo drabužiai, reprezentuojantys visuomeninę asmens padėtį, ir visi atributai, laikomi rankose ar esantys fone – tai buvo tiesioginiai pomėgių, interesų ženklai. Jurkšaitytės sukurtuose portretuose viso to nėra. Visas kūrinio krūvis sukoncentruotas į žvilgsnį ir veidą. Moterų vilkimi drabužiai nėra išraiškingi, jos visos sėdi vienoda laikysena ir neturi jokių kitų asmenybę apibūdinančių ženklų. Tapytoja netgi neskiria tiek daug dėmesio ir potėpių kitoms detalėms užfiksuoti. Tad su kruopščiai nutapytu veidu, plaukais kontrastuoja grubios, netgi eskiziškos rankos ar kaklas. Visa tai kuria portretų anonimiškumą.

Dar vienas svarbus paveikslų elementas – portretų apačioje nutapyta marmurinė atbraila. Primindama prabangaus veidrodžio kraštelį, ji vaizdui suteikia nuorodą į portretų sukūrimo aplinkybes. Dailininkė portretuojamąsias buvo pasodinusi priešais perregimą veidrodį, tad tapė moteris, įsigilinusias į savo pačių atvaizdą. Visgi marmurinė atbraila turi ir kitą kanotaciją – šalto antkapio detalės… Bejausmiai moterų veidai trikdo, nes primena mirusiuosius. Monochrominis portretų koloritas, pilkšvas moterų veidų atspalvis ir kraujo raudonumo sienų spalva – viskas kalba apie pomirtinių portretų kolekciją. O toji marmurinė juosta nutapyta kaip tik tokio pločio, jog vardas, pavardė ir gimimo bei mirties datos puikiai joje įsitektų.

Nors asmenybės lieka neįvardytos, visgi matyti, kad portretuose įamžintos Lietuvos kultūros lauke veikiančios moterys. Deja, didžioji dauguma jų (na, gal išskyrus aktores) tikriausiai atpažįstamos tik tame pačiame kultūros lauke besisukantiems žiūrovams. Todėl prabėgus keletui dešimtmečių šie kūriniai jau bus priimami kitaip – jie ir liks tik neatpažįstamais jaunų moterų veidais. Visgi šios moterys yra vertos būti įamžintos nacionalinėje portretų galerijoje. Tai pabrėžia salėje sukurta muziejinė atmosfera – visiškai nutolta nuo minimalistinės balto kubo erdvės, tačiau laikomasi muziejinių standartų – sienos – spalvotos, grindys uždengtos kilimine danga. Trūksta tik prie portretų pakabintų etikečių su autorės ir portretuojamojo vardais, sukūrimo metais ir kita informacija. Kaip taikliai pastebėta parodos anotacijoje, Jurkšaitytės kūryboje idėja dažnai išreiškiama būtent per kokio nors elemento stoką. Mano nuomone, šiuo atveju būtent sąmoningas atsiribojimas nuo portretuose pavaizduotų moterų tapatybės yra esminga parodos dalis. Tai galima suvokti kaip feministinės kritikos veiksmą – juk daugybė veiklių moterų istorijoje taip ir lieka neįvardytos, arba tepaminimos kaip garsių vyrų žmonos, užsiėmusios kultūrine ar visuomenine veikla. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau neseniai Lietuvos aktyvistės iškėlė idėją vasario 17-ąją paskelbti Nacionaline moterų emancipacijos diena, taip paminint 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusį mitingą, kuriame reikalauta į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Žinome, kad mitingas neatnešė siektų rezultatų. Visgi jis reikšmingai prisidėjo prie visuotinės balsavimo teisės moterims suteikimo 1920-aisiais. Jurkšaitytė portretų seriją kurti pradėjo dar 2015-aisias, tačiau savo paroda nebyliai atitaria Nacionalinės moterų emancipacijos dienos skelbimui.

Dailininkės sukurta Nacionalinė portretų galerija skatina poreikį reflektuoti moterų nuveiktų darbų svarbą, neužmiršti ne vien šiuolaikinių moterų pasiekimų, bet ir svarbių praėjusių amžių moterų veiklos ženklų. Ar daug kas žino, kad pirmajam nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimui pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Kad tame pačiame Steigiamajame Seime dalyvavo ir kitos aštuonios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė?

Tad Jurkšaitytės sukurtą nacionalinę moterų portretų galeriją laikyčiau simboliu, įvaizdinančiu poreikį tyrinėti istorijos vingiuose užmirštas, kultūros ir visuomenės kraują varinėjusias asmenybes. Todėl paveiksluose už moterų nugarų žiojinčią tuštumą siečiau ne vien su pasąmonės tamsa, bet ir su užmarštimi, pasiglemžiančia žmonių vardus. Bent vienas iš būdų užkirsti kelią atminties skylėms – tokie stambūs, nors ir dirbtini, konstruktai, kaip Nacionalinės galerijos ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos. Jie atkreipia visuomenės dėmesį ir išreiškia bent formalų dėkingumą už nuveiktus darbus. Padėką savaip išreiškė ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė, savo asmeninėje nacionalinėje portretų galerijoje įamžinusi 12-ka moterų.

[1] Monika Krikštopaitytė, „Save stebintis atvaizdas“, 7 meno dienos, Nr. 7, 2017 02 17.

1 2 3 4 5 7 6 8 9 10 12 13 14

Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC, 2017. Nuotraukos:Vidmantas Ilčiukas.

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *