Vidurvasario persikūrimas Nidoje. 8-asis Inter-formato simpoziumas

2018 m. liepos 13 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Karolina Rybačiauskaitė

Birželio 20-24 dienomis VDA Nidos meno kolonijoje vyko 8-asis Inter-formato simpoziumas, pavadintas „Rites & Terrabytes“ (Skaitmeninio įžeminimo apeigos), kartu su kuratoriais Vytautu Michelkevičiumi (LT), Andrew Gryfu Patersonu (SCO/FI/LV), Jurijumi Dobriakovu (LT) ir Joginte Bučinskaite (LT), sukvietusiais daugiau kaip 50 įvairių kūrėjų, tyrėjų, atlikėjų. Rašyti apie tai, kas ten vyko, labai sudėtinga dėl daugybės priežasčių. Pirmiausia, dėl to, kad visos penkios dienos buvo be galo aktyvios – ilgiausiomis dienomis ir trumpiausiomis naktimis, nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, tiksint skirtingų dydžių smėlio laikrodžiams, net ir pertraukos buvo užpildytos pokalbių su žmonėmis, pasivaikščiojimų tarp pušų, sūpynių, knygų vartymo.

Sunku pasakyti, kada tiksliai simpoziumas prasidėjo – gal tada, kai Vilniuje, VDA Lauko/ekspo“ paviljone buvo pristatyta Vytauto kuruota, menininkų Žilvino Landzbergo, Tessos Zettel ir Sumugano Sivanesano kurta instaliacija „Teleportas Nidon. Raitas Terrabaitas“, o gal važiuojant automobiliu į Nidą – kai olandų kuratorei Marjolein van der Loo pasakojau, kodėl vienišus augalus taip puola pesticidai. Neaišku, ir kada jis baigėsi. Vis dar sulaukiu bendrų laiškų, kuriuose dalyviai dėkoja, siunčia linkėjimus, klausimus, dalinasi savo kontaktais ir nuorodomis į projektus. Smulkiai nerašysiu apie tai, kas ką kalbėjo, rodė, darė ar kvietė daryti, nes, kaip pasakytų antropologas Michaelis Taussigas, nenoriu savo žodžiais išvaikyti juntamosios magijos, ir labai nevertinsiu, kas pavyko ar nepavyko, nes eksperimentuojant su formatais pasitaiko visko – apie tai buvo ir baigiamoji simpoziumo diskusija, ir pačių kuratorių atsakomieji laiškai į dalyvių išsakytą grįžtamąjį ryšį.

Vos tik pasirodžius informacijai apie būsimo simpoziumo temą, atkreipiau dėmesį į jos aktualumą ir lokalaus konteksto įpynimą į šiuo metu karštą šiuolaikinio meno lauko temų tinklą, generuojančiu neįprastą rezultatą. Pavadinime akcentuojami žodžiai ritės ir terrabaitai taikliai nurodo į vis stiprėjantį poreikį grįžti prie savo įsivaizduojamų šaknų, susigrąžinti archajiškus ritualus ir papročius, kitaip tariant – rasti būdą „įsišaknyti“ šiuolaikiniame, naujųjų technologijų „įžemintame“ pasaulyje. Tiesa, kad skirtinguose kontekstuose neretai pasirodo ir vis kitokios tokio posūkio priežastys. Pavyzdžiui, ekofeministinė mintis kviečia prisiminti tradicinius žinojimus, nes nori pasiūlyti alternatyvią, lyties atžvilgiu neutralią kosmologiją. Dominuojančio ir dominuojamo perskyra šiame judėjime esmingai susijusi su besaikiu gamtos resursų naudojimu ir išnaudojimu. Tuo tarpu Lietuvoje „tradicinės“ kultūros paieškos pastaruoju metu aktyviai pasireiškia visai kitame kontekste – kaip priedanga nacionalistiniams ar net šovinistiniams judėjimams. Naudojant neadekvatų „indigenous“ (vietinis, tenykštis) vertimą, teigiamas esencialistinės, „prigimtinės“ kultūros tyrimų poreikis.

Paties simpoziumo metu, regis, didžiausias iššūkis buvo iškomunikuoti šios problematikos kompleksiškumą – ypač dėl to, kad didžiąją dalį dalyvių sudarė užsieniečiai. Tam iš abiejų pusių būtų pravertęs atidumas – mat kartais reikėjo suprasti ne tik, kodėl kritikuojama, bet ir kuo specifiškas yra pats kritikos objektas. Pavyzdžiui, kai kalbame apie lokalią skirtį tarp pagonybės ir neopagonybės, apie Sovietų propaguotą „nacionalinę“ kultūrą ir jos formų atspindžius Lietuvos „populiariojo folkloro“ praktikose, ar apie nacionalistinį siekį „išsigryninti“ – atsisakymą suprasti, kad tai, kas tradiciška visuomet yra ir hibridiška, perkurta, reaproprijuota, ir visiškai priešingą norą surasti autentišką ryšį su aplinka – „autentišką“, nes kūrybišką ir refleksyvų, pačių inicijuotą ir susiorganizuotą, neprimestą prekybininkų, valdžios, įsivaizduotos istorinės naštos ar dar ko nors. Reaguojant į baigiamojoje diskusijoje Jurijaus iškeltą klausimą, kokia yra šiuolaikinė folko muzika, norisi manyti, kad tiek simpoziume nuskambėjusi „Obelijos“ kūryba, tiek ir visai kitokio pobūdžio grupės SALA pasirodymas galėtų įeiti į šį apibrėžimą. Ar tai būtų nuoseklus bandymas atkurti tradicinės muzikos pavyzdžius, ar užsiimti neįprastesne archeologija – pasitelkiant senąją pasaulėjautą, pažadinti kopas ir viską, kas yra ant jų ir jose – abu variantai neatmeta kūrybiško praeities perkūrimo galimybės.

8-asis Inter-formato simpoziumas pasiūlė bent keletą persikūrimo krypčių. Jau vien raktažodžiai gerokai dirgino vaizduotę. Pradedant pagonišku antropocenu, šiuolaikiniu panteizmu ir skaitmeniniu šamanizmu, bebaigiant šiaurietiškomis ekologijomis, sezoniniu jautrumu ir ekoseksu. Paradoksalu, bet nepaisant to, kad daugelį susirinkusių žmonių – menininkų-tyrėjų, menininkų-aktyvistų, menininkų, tyrėjų ir aktyvistų būtų lengva palaikyti bendraminčiais, simpoziume nebuvo daug vietos kolektyvinei minčiai ir spontaniškumui. Diskusijoje su kuratoriais ir „Inter-pagan“ tinklo atstovais, užuot galvojus apie jau egzistuojančius raktažodžius, nuspręsta kurti naujus, o suomių menininkės Mari Keski-Korsu inicijuotame diskusijos tęsinyje apie Baltijos šalių pokolonializmą ir kolonializmą apskritai, pokalbį pakeitė inter-feministinio metodo taikymas.

Iš tiriamosios simpoziumo dalies, individualių balsų, išskirčiau kuratoriaus Anderso Kreugerio pranešimą apie etnofuturizmo meninį judėjimą industrinėse Rusijos fino ugrų teritorijose, paskatinusį prisiminti apie kūrybines iniciatyvas Lietuvos periferijoje. Tiesa, nežinau, kodėl, užuot kalbėjęs apie santykį su lokalia meno istorija, Kreugeris minėjo jo skirtį nuo Vakarų futurizmo. Išskirčiau taip pat ir britų rašytojo, mokytojo Dougaldo Hine’o pasakojimą apie menininkės sprendimą grįžti namo dirbti su vietinėmis bendruomenėmis, pereinantį į pokalbį apie tai, kaip pagarba mirčiai gali įprasminti patį gyvenimą, ir kuo ydinga visa persmelkianti švietėjiška „iš tamsos į šviesą“ metafora, kuria jau seniai nebetikime, bet vis dar nežinome būdo, kaip iš jos išsivaduoti. Hine’o pasakojimo forma jo turiniui suteikė ir ypatingos ritualinės reikšmės.

Meninę simpoziumo dalį, regis, galima vertinti panašiai kaip ir folko muziką – pagal tai, kiek aktualus, refleksyvus, kūrybiškas buvo perkūrimo veiksmas. Iš aktyviau perkuriančių politinę ir socialinę realybę, minėčiau slovėnų menininkės Špelos Petrič fitopolitiką ir škotų menininkės Elizabeth Hudson iniciatyvą „Apeinant ribas: pakraščiai, išlikimas, žmonės“. Abiejuose darbuose justi menininkių teorinis įdirbis, šiai perkūrai suteikiantis reikalingo gylio. Įspūdingai greitai Petrič pavertė savo performanso dalyvius nedidele lauko bendruomene, kurioje kiekvienas vykdo svarbią asmeninę užduotį, atveriančią galimybę kitokiam nei anksčiau buvimui tarp augalų, žmonių, kitų gyvosios gamtos formų. Net nekilo mintis prieštarauti ir ko nors nedaryti, bent akimirkai suabejoti proceso rimtumu ir svarba. Petrič demonstruoja, kad esame absoliučiai įgalūs eiti ir veikti ir kad verčiau jau ne „saugotume“ gamtą, bet „saugotumės“ nuo jos – ieškotume tiesaus ir asmeniško būdo būti joje. Tuo tarpu Hudson, pasiremdama šimtmečių senumo britų tradicija, pakvietė žaismingai veikti suburiant komandą iš aplink besimėtančių šakų. Hudson siūlo santykį su gyvenama aplinka ir žmonėmis grįsti pasitikėjimu.

Reiktų pripažinti, kad mažiau savo reikšmingumu įtikino darbai, skirti religiniam persikūrimui, o taip pat siekiantys atverti ateitį, gerai nepažindami dabarties. Juk net norint pajuokauti, svarbu žinoti, apie ką juokauji. Kartais net nebūtina kažką iš esmės keisti, užtenka tik priminti ar prisiminti. Įtariu, kad iš pirmo žvilgsnio daug kūrybinių pastangų nereikalaujantį menininkės Keski-Korsu miško ir kūno draugystės (sylvan skinship) ritualą saunoje prie jūros bus nelengva pamiršti…

Kuratorių įžanginis žodis ir dalyvių tapatybių bei kilmės vietų prisistatymas

Baltijos vakarienė su Maris Grosbahs ir Ievos Bertašiūtės-Grosbaha „galios ženklais“

Atidarymo saulėlydžio ritualas, Obelijos performansas

8-ojo Inter-formato simpoziumo „Rites & Terrabytes“ kuratoriai Vytautas Michelkevičius, Andrew Gryf Paterson, Jurijus Dobriakovas ir Jogintė Bučinskaitė

Anders Kreuger paskaita „Etno-futurizmas: remtis praeitim, dirbti ateičiai“

Viliaus Dranskeikos paskaita „Šiuolaikiniai angelai Maidane“

Jussi Salminen performansas „Deus sive Natura“

Dovydo Korbos performansas „Numinosum: Incubation“

Špela Petrič performansas „Fitopolitika“

Špela Petrič performansas „Fitopolitika“

Zane Cerpina ir Stahl Stenslie „Antropoceno prieskoniai: ištakos“

Zane Cerpina ir Stahl Stenslie „Antropoceno prieskoniai: ištakos“

Małgorzata Żurada „Dangaus kūnų maitinimas“

Pony Express „Ekoseksualinis ritmas“

Pony Express „Ekoseksualinis ritmas“

Adrian Demleitner „Elektroninių atliekų liturgija“

Mari Keski-Korsu „Miškiniai prisilietimai“ (angl. Sylvan Skinship)

8-ojo Inter-formato simpoziumo akimirka

Tessa Zettel ir Sumugan Sivanesan piknikas

T. Rudzinskaitės Memorialinės mėgėjų lichenologų bendruomenės kasmetinė išvyka

Lilli Tölp ir Eva Bubla (Green Root Lab) performansas „Interdimensinė transmisija“

 SKELDOS (Vytenis Eitminavičius) performansas

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Straipsnio autorius:
Karolina Rybačiauskaitė yra meno ir filosofijos tyrėja, meno kritikė. Šiuo metu ruošia filosofijos doktorantūros projektą apie posthumanizmą ir šiuolaikinio meno praktikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *