Vėjas, lietus ir Apžvalgininkai ŠMC. Elenos Narbutaitės paroda „Klestėjimas“

2017 m. rugpjūčio 7 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Kisarauskaitė

Vidurvasario, liepos mėnesio vakaras, kai trumpam aprimus beveik ištisiniam šios vasaros lietui, galima išeiti į aptemusį, tankių debesų prispaustą, lyg būtų koks spalis, miestą. Prieš pat ŠMC uždarymą, apie pusę aštuonių, po nupilkusias sales klaidžioja celofanais tiuninguoti turistai ir kiti žiūrovai. Šiemetinis lietus nepaiso jokių sienų ar stogų – salėje, kur eksponuojama Elenos Narbutaitės paroda “Klestėjimas” (kuratorė Virginija Januškevičiūtė), taip pat lašnoja, todėl centre stovi ryškiai raudonas plastikinis kibiras, nors jis mažai ką gelbsti – ant grindų kai kur jau susiformavo dailios parudavusios balutės. Ir šiame užtemusio vakaro tankume ryškėja visai kiti parodos aspektai, nei, galbūt, pasirodytų karščio alinamą vidurdienį. Galbūt. Kaip teigia autorė: “Paroda būtų visai kitokia, jeigu niekad nebūtų buvę elektros.”

Į didžiulę tuščią salės erdvę įsiterpia ne tik vakaro atrakcija – mano minėtas plastiko kibiras, neatrodantis, kaip kartais tokiose situacijose būna, ekspozicijos dalimi. Elenos Narbutaitės paroda – itin vientisas organizmas, kuriame svetimkūnis aiškiai atpažįstamas. Čia stypso (iš tiesų kabo) ne patys didžiausi, tačiau centriniai “Apžvalgininkai” – dvi popieriaus spiralės – Jozeph ir Roberts, sukurti kartu su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu. Sukti tie apžvalgininkai (nes spiralės), kaip trys “Kvailiai” – didžiuliai. Kvailiai ne per visą pilvą, o nuo grindų iki lubų – trys išdidintos skaitmeninės kopijos, eksponuojamos ant sienų, verčia mane vis tiek juos laikyti abstrakčios tapybos kūriniais – minimalistinės formos, vos išgaubti į išorę ar vidų, vos siaurėjantys stačiakampiai baltame fone demonstruoja neblogai matomus dažo nelygumus, kiek pablukusią spalvinę gamą.

Nors autorės valia kūrinių pavadinimai literatūriški, bet jie per daug nekreipia suvokėjo minčių verbalinių siužetų link, net žinant, kad „Xerox“ atspaudų trilogijos („Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“) antroji dalis „Juozapas“ – tai ir menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“. „Istorijoje pabaigos yra išgalvotos, o pradžios yra tik subjektyvių požiūrių rezultatas. Neverta jomis kliautis, nebent jeigu turi tam priežastį.” Narbutaitė keliais pavadinimų punktyrais tik pažymi kūrinius kaip žmogiškas, asmeniškos patirties istorijas, įkūnytas visai kitoje, neverbalinėje abstrakčiosios vizualikos formoje.

Monochrominio apniukusio vakaro fonas išryškina “C ir Vėją”, du nevienodo ilgio ir melsvumo vertikalius šviesos brūkšnius ant sienos – Elenos Narbutaitės naujus kūrinius. Nereikia pasakoti, kad šiais lietus pasirūpina labiausiai, sukurdamas balas ant grindų, o tose – atspindžius. Lietus ir vėjas nuo seno vaikšto kartu, tad stebėtis neverta. Neoninės šviesos vakarėjant, jų judantys atvaizdai vandenyje primena tokią begalę tiek kasdienių miesto istorijų, tiek kino ar foto klasikos kadrų, ir nors tai tik atsitiktinės, autorės nenumatytos vakaro nuorodos, bet “galiausiai, pratęsti toliau nebūtinai turi tas pats žmogus ar tas pats vėjas.” – sako autorė.

Nuo atsainiai nupieštų banguotų linijų, lyg garso kreivių ar akcijų biržos kritimo-augimo schemų prasideda gausiausia kūrinių grupė – “Xerox“ atspaudų trilogija, kurios pavadinimas “Klestėjimas” tapo ir parodos pavadinimu. Dvi pirmosios jos dalys jau buvo rodytos anksčiau – „Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 m., o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 m. Nedideli koliažai, piešiniai, popieriaus„glamžiniai“, kompiuterinės grafikos fragmentai, taip pat sukarpyti, modifikuoti.

Elenos Narbutaitės sukurtos abstrakčios formos savo saikingumu, aiškia struktūra primena kai kuriuos Lietuvos modernizmo klasikus. Štai Lino Katino žalios-mėlynos spalvos deriniai, dariniai, lyg jo “Kėdė už lango” (1970, kartonas, aliejus, Modernaus meno centras), “Vedęs vyras” savo tvirtais stačiakampiais tampa nuoroda visai ne į vyrą, o į Kazę Zimblytę, jos klasika tapusius popieriaus eksperimentus. Pagaliau šie kūriniai tęsia Marijos Teresės Rožanskaitės formos tyrinėjimus, savo abstrakčiuose koliažuose nevengusios tuomet dar nekompiuterinio rastro fragmentų, glamžinių ir plėšymų. Ir tas atsainumas kaip tik būdingas visiems trims mano paminėtiems menininkams, abejingumas preciziškam išdailinimui, džiauginantis laisve elgtis kaip norisi, elgtis bet kaip. Anais laikais – nors paveikslo stačiakampyje. Mūsų glamūro, kompiuterinių simuliacijų, 3D printerių laikais grubokas atsainumas taip pat turi vertę. Elenos Narbutaitės koliažai su grubiais iškarpymais, nelygiai dažu padengtais plotais, lyg atsitiktinai nepataikytu užklijavimu, abu “Apžvalgininkai”, “Kvailiai”, net “C ir Vėjas” turi tą nesusimuliuotą, ne mados padiktuotą, kaip kokie suplėšyti džinsai, bet natūralų, pirmapradį medžiagos rupumą, nesvarbu, kad tai – popierius, bet jis lyg brutalizmo architektūroje – betonas. Pirminis, kurio medžiagos magija vis išlieka. Gal todėl trilogijos dalis “Roberts” – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Kaip teigia menininkė, “Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas.“

Abstrakčioji tapyba turi savo gerbėjus ir nekentėjus, turi specifines veikimo priemones. Ji mus įtraukia potėpio, dažo dengimo sugestija, transliuoja autoriaus nuostatas-emocijas per įvykusį paviršiaus lietimą, jo švelnumą-grubumą, veikia savo medžiaga, tūriu. Lygiai, kaip šiuolaikinis šokis, mane asmeniškai nepaprastai žavi ši bežodė, pirmapradė materijos kalba. Didžiuliuose “Kvailių” atspauduose, kurie yra išdidintų grafikos (nors, kaip minėjau, priimu juos kaip tapybą) kūrinių kopijos matyti dažo netolygumas, paprastas, neįmantrus dengimo būdas, artėjantis prie vaikiško, todėl turintis naivumo aspektą, būdingą visai parodai. Tikslingo naivumo. O akvarelės ar akrilo skiedimo, nutekėjimo pėdsakai – ryšį su šios vasaros lietumi.

Be abejo, menas lyg ir nepriklauso nuo oro, mes įpratę tikėti, kad jis nepavaldus net laikui, tačiau tiek mus, žiūrovus, tiek parodoje stypsančius “Apžvalgininkus” veikia šviesa, o ir parodoje eksponuojamas “Vėjas”, matyt ne šiaip sau turi gamtos reiškinio vardą, todėl tyčia grįžtu į ŠMC kaitrią dieną patirti, kaip “Klestėjimas” dera su saule, karščiu. Tankus alsios dienos audinys vėją (“C ir Vėją”) gerokai prislopina, be abejo, jam labiau tinka apniukę vakarai, tačiau visai aišku, kad kaip ir gyvenime, ir kvailius, milžiniškus kvailius, ir vedusius vyrus (“Vedęs vyras”, iš trilogijos “Klestėjimas”) paveikti itin sunku.

Tačiau tiek saulėje, tiek niūraus vakaro prislopintoje salės erdvėje vienodai nemaloniai, sakyčiau nupiginančia tonacija, veikia Elenos Narbutaitės pasirinkta pagrindinė atlikimo priemonė – visi aprašytieji koliažai, tapiniai ar piešiniai, glamžiniai ir karpymai perkopijuoti ir atspausti spalvotu “Xerox” printeriu. Nors Menininkė paaiškina tai daranti tyčia (“mane domina dalykų perrašymas ir kopijavimas“), iškeldama kopijavimo, dauginimo diskursą, problema atrodo tokia daug kartų dauginta, nežinia, ar vis dar aktuali.

Įtarčiau, kad čia įsikišo tam tikra baimė eksponuoti tiesiog abstrakčius koliažus, tapinius ar piešinius, kurie atrodytų lyg nešiuolaikiškai, modernistiškai. Jei esu minėjusi, kad Dainiaus Liškevičiaus paroda „On passé a l’orange“, pavasarį vykusi galerijoje Sodų 4, galėtų būti pavadinta neomodernistine, nes paremta naujos formos ieškojimais, dekonstruotų objektų dekonstravimu, performavimu, paties išardymo ir jo liekanų tyrinėjimu, plečiant formos galimybių ribas, jungiant performatyvumą ir pasineriant į materijos chaosą bei naujos tvarkos steigimą, tik, deja, paskui kiek dirbtinai bandant įvilkti parodą į mums įprastas, atseit šiuolaikines koncepcijas, tai šis Narbutaitės ėjimas, manau, yra giminingas. Koliažai galėtų kuo puikiausiai veikti savo popieriumi, kirpimo atsainumu, naivumo ir rūsčios struktūros junginiu, kaip veiktų ir didieji “Kvailiai” savo formatu, jei būtų tiesiog nutapyti.

Abu autoriai savaip grįžta prie intuityvaus, verbaliai neįvardinamo materijos perkūrimo malonumo. Tačiau nežiūrint padaryto kompromiso. Elenos Narbutaitės paroda išlaiko įtaigą. Veikia, jaudina taip, kaip mus veikia pušis su mėlynais dangaus tarpais tarp šakų, kaip veikia vėjas. Kaip? Nežinau. Net nenoriu įvardinti, nenoriu aiškiai žinoti, ką vėjas daro su mumis. Tiesiog svarbu, kad jis yra. Kokia ši paroda būtų, jei niekad nebūtų buvusi išrasta elektra? O gal labai panaši? Tik be Xerox. Be Narbutaitės įrašyto muzikos mikso, kuriame yra dar viena pop žvaigždė (Julia Roberts šioje parodoje ne vieniša) – Prince su daina „Joy in Repetition“. Jei nebūtų elektros, menininkės kūrinys “C ir Vėjas” būtų kitoks. Bet vėjas kinta nuolat. Sukasi sau spiralėmis kur nors, įgaudamas grėsmės, gaudamas ne tik Roberts vardus. O mes čia, Lietuvoje, liekame su savo pirmapradžiu, niekad nesibaigiančiu lietumi, papuoštu trumpos vasaros vakarais ir meno katarsiais.

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *