„Veidrodėli pasakyk…“ Pastabos apie šiuolaikinio meno rinkos ritualus (II dalis)

2016 m. liepos 3 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Victoria Ivanova
BB9_Alexandra_Pirici_08

Informacija svarbiau nei menas

Neskaidrioje ilgojo kreivės galo rinkoje labai vertingu turtu tampa informacija, jei ji pasiekia tinkamą klientą. Šia prasme kalbėdami apie ryškią informacijos asimetriją tarp gerai informuotų vidaus veikėjų ir privilegijuotiesiems tinklams nepriklausančių asmenų, iš esmės kalbame, kaip taikliai pastebėjo Suhailas Malikas, apie kartelinius darinius,[1] kurie vertinant iš ekonominės pusės yra logiškas žingsnis nuo nereguliuojamos oligopolinės rinkos. Šiuolaikinio meno santvarkoje karteliai formuojasi dviem vienas kitą stiprinančiais lygmenimis: socialiniu-instituciniu lygmeniu, kurį atspindi su meno išskirtinumu susiję etiniai-politiniai principai, ir rinkos dinamikos lygmeniu, kuris, kaip aprašyta aukščiau kalbant apie atsargas ir srautus, veda prie itin koncentruotos kainų infliacijos.[2]

Kartelių ir ilgojo kreivės galo rinkos formavimąsi galima vertinti kaip dvi tos pačios monetos puses, bet iš tiesų šią santvarką palaiko ir stiprina struktūrinė šiuolaikinio meno projekto esmė, ir drįsčiau teigti, kad tai – informacinio kraštovaizdžio, kuris ir yra šiuolaikinis menas, valdymas. Norint išsiaiškinti, kas yra šiuolaikinis menas, reikėtų užduoti pamatinį klausimą: „Dėl ko viena ar kita tampa šiuolaikinio meno kūriniu?“ Atsakymas gali pasirodyti lėkštas ir gal kiek nelogiškas („tai, kas yra suvokiama kaip šiuolaikinis menas“), bet jame slypi algoritminė logika, sistemiškai stiprinama ir sutinkama visose santvarkos srityse.[3]

Kaip rašė jau ne vienas autorius, kadangi nėra realių vidinių kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma, kada viena ar kita tampa šiuolaikiniu menu, susiformuoja socialinė-institucinė aplinka, veikianti ne tik kaip grynai institucinis vartų sargas, bet ir kaip ontologinės inauguracijos teikėjas.[4] Taigi, įrėminimas ir socialinė įterptis tapo svarbiausiomis tapsmo šiuolaikiniu menu priemonėmis. Kadangi abi šios strategijos priklauso nuo to, ką Elena Esposito vadina „antrojo rango stebėsena“ (vertinimu, ką mano kiti, siekiant suformuluoti nuosavą poziciją), nuslopinama tai, kad pakylėtas iki abstraktaus „meno pasaulio“, „meno srities“ ar „meno rinkos“ lygmens „bandos sindromas“ skatina formuotis refleksyvaus rezonanso telkinius, vėliau tampančius tam tikra tikrove, kurią vadiname šiuolaikiniu menu. Būtent šiuo požiūriu galime teigti, kad informacija ir yra šiuolaikinis menas, ir pristatyti platesnę informacijos sąvoką šiuolaikinio meno kontekste.

Tuomet šiuolaikinio meno ekologiją galima įsivaizduoti kaip netolygų informacinį reljefą su itin koncertuotomis refleksyvios veiklos sankaupomis, kurios iš esmės veikia kaip stačių sandorių viršukalnių pamatai. Šie pamatai – tai visuomeninės elgsenos taškai, susiformavę iš tarpusavyje susijusios platesnės institucinės ir rinkos veiklos, kuri yra vis labiau stiprinama per pasikartojančias teigiamo grįžtamojo ryšio kilpas ir didina ryškiausių veikėjų (menininkų, galerijų, svarbiausių institucijų veikėjų, esminių leidinių, finansinių šaltinių ir t. t.) matomumą bei stiprina jų statusą. Šios sankaupos yra susijungusios į platesnį panašiai sutelktų refleksinės veiklos zonų žvaigždyną, kuris ne tik apibrėžia „sritį“, bet ir stiprina jau egzistuojančių dalyvių statusą suteikdamas jiems svarią reputaciją, nes jie tampa ryšiais, per kuriuos pasireiškia naujos sankaupos.[5]

Santykinis vieno ar kito veikėjo pranašumas yra ne informuotumas apie esamą situaciją, o savo paties pozicionavimas: kaip ir kur kiti jus mato palyginti su itin koncertuotoms refleksyvios veiklos sankaupomis, ir kaip galite įtakoti sau palankų informacinį kraštovaizdį. Toks metodas skiriasi nuo to, pagal kurį informacija yra iš anksto parengta duotybė su itin asimetriškais įvesties taškais.

Įtaka kaip atspindys

Dviprasmiškumas, su kuriuo susiduriame suvokdami informaciją šiuolaikiniame mene kaip esamos padėties atspindį (panašiai ją apibrėžėme šio straipsnio pradžioje – kaip „empirinius ženklus“) ir informaciją, kaip atspindžių atspindį, kuris iš esmės ir sudaro tai, ką laikome rinka, aptinkamas ir E. Esposito pabrėžtuose skirtumuose tarp neoklasikinio informacijos apibrėžimo bei to, kurį ji siūlo savo darbe „Ateičių ateitis“ (The Future of Futures. Čia E. Esposito žaidžia dviguba žodžio Futures reikšme, kuri reiškia tiek ateitį, tiek išvestinę finansinę priemonę – ateities sandorį (angl. „Futures“), įsipareigojimą pirkti arba parduoti tam tikrą kiekį finansinio turto (vertybiniai popieriai, valiutos, akcijų indeksai, palūkanų normos, žaliavos ir pan.) sutarta kaina ir sutartą dieną ateityje) red. past.). Neoklasikinė ekonomika linkusi aiškinti informaciją kaip neutralų rinkos būklės tam tikru metu atspindį, idealiu atveju prieinamą visiems rinkos dalyviams, kad šie galėtų priimti „racionalius“ sprendimus. Dėl to susiformavo tobulos informacijos, užtikrinančios skaidrią veiksmingą rinką, kriterijus ir rinkoms būdingas polinkis siekti pusiausvyros.

E. Esposito atskleidžia, kad tobula informacija ir skaidrios rinkos iš esmės tėra klaidingų neoklasikinių įsitikinimų pavyzdžiai,[6] neatsižvelgiantys į tikrovę, kurioje „informacija anaiptol nėra pasiskirsčiusi tolygiai ir visiems prieinama, todėl tampa veiksniu, leidžiančiu gauti pelno“, ir rinkos varikliu.[7] Verta pacituoti E. Esposito išsamiai:

Elgsenos finansai rodo, kad investuotojų elgsenos neįmanoma paaiškinti remiantis vien tiesiogine informacija, bet jos nederėtų laikyti iracionalia. […] Žmonės dažnai remiasi informacija, kuri atsižvelgiant vien į vadinamuosius pamatinius ekonomikos principus gali pasirodyti nesvarbi, kaip antai rinkose plintančiomis nuomonėmis ir gandais (triukšmas), suvokimui poveikį darančiu naujienų kontekstu ir prielaidomis (įrėminimas), taip pat paplitusiu „rinkos nuotaikų“ suvokimu. Šių tipų informacija anaiptol nėra subalansuota ir nelinkusi atlyginti taip, kaip numatyta veiksmingų rinkų teorijoje. Priešingai, ji dažnai stiprėja per teigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmą, kai investuotojai perka kylant kainoms ir parduoda joms krentant, t. y. kai sprendimai priimami remiantis ne tiesiogine informacija, kurią rodo kainos, o atsižvelgiant į papildomą kainose įžvelgiamą informaciją, tendencijas ir kitų investuotojų elgseną. Šiuo atveju rinka veikia ne kaip filtras, nešališkai perduodantis informaciją apie pasaulį, o kaip realus stebėsenos objektas. Investuotojai nukreipia dėmesį į rinką ir jos dinamiką nekreipdami dėmesio į prekes ir žaliavas.

Nors čia kalbama apie finansų rinkas, šie teiginiai labai tinka šiuolaikinio meno socialinei-institucinei ir rinkos ekologijai. Pamatiniai principai, kaip antai informacija apie kainas ir praeityje sudarytus sandorius, paprastai yra antraeilė, o daugiausia dėmesio skiriama „triukšmui“: sezono madoms, „gandams“ apie karjeros vidurio retrospektyvas garsiose institucijose ir nuo konteksto priklausantiems atsitiktinumams, kurie leidžia triukšmui ir gandams sklisti visiškai skirtingomis trajektorijomis priklausomai nuo tų atsitiktinumų pobūdžio gavėjo taške. „Teigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmas“, įsijungiantis įsivyravus tvirtam įsitikinimui – tai procesas, kai meno kūriniai, menininkai ir diskursas pasitraukia į antrą planą, o dėmesio centre atsiduria stebimas judėjimas asmens pozicijos atžvilgiu. Kai kuriuos šios dinamikos aspektus mini C. Prendergastas lygindamas meno kūrinių rinkos struktūrinę logiką su „grožio konkurso“ logika (šį palyginimą pirmasis aprašė Johnas Maynardas Keynesas kalbėdamas apie akcijų rinkas):

Grožio konkursų rinkos – tai tokios rinkos, kuriose pirkėjai priimdami sprendimus dėl įsigijimo apsvarsto kitų pirkėjų nuomones. […] Tai sukelia dvejopus padarinius: burbulus, kai kainos gerokai atsitrūksta nuo tikrosios vertės ir bandos jausmą arba kolektyvinę mąstyseną, kai daugelis žmonių neįtraukia į kainas informacijos, nes labiau žiūri ausimis, o ne akimis. […] Šiose rinkose dažniau susiformuoja burbulai. Visada būta įtarimų, kad dėl grožio konkurso logikos kainos gali atitolti nuo tikrosios vertės („Nupirksiu už šią beprotišką kainą, nes manau, kad vėliau parduosiu tau už beprotiškesnę kainą, o tu manysi, kad gali parduoti kam nors kitam už dar beprotiškesnę kainą“ ir t. t.). […] Dėl prigimtinio savo subjektyvumo menas yra geriausias kandidatas tokiems burbulams.[8]

„Grožio konkurso“ paradigma yra puikus pavyzdys ir neabejotinai labai tikėtinas reiškinys, bet jis linkęs sumenkinti esamą padėtį iki dirbtinai kuriamo visai šiuolaikinio meno ekologijai būdingo siekio stiprinti statusą. Atrodo, kad teisingesnę išvadą reikėtų sieti su J. M. Keyneso ir E. Esposito įvardytais padariniais, susijusiais su numatymu ir refleksija grindžiama kainodaros taktika. Prieiga prie informacijos nėra ašinė pelno prielaida, nes labiau tikėtina, kad jį lemia dalyvio, turinčio galimybių konstruoti informacijos lauką, pozicija. Lygiai taip pat svarbiausias tikslas yra ne meno kūrinio nuosavybė ar kitų geidžiamas turtas arba kapitalas, o buvimas dalyvio, kurio judėjimas vertinamas kaip tendencijų rodiklis, pozicijoje. Jei tendencinga šiuolaikinės ekonomikos reorganizacija kaip finansializacija sukėlė atskirtį nuo pamatų, o ne tik stabilių vertinimo atskaitos taškų netektį,[9] ši logika ne tik atsispindi šiuolaikinio meno santvarkoje, bet ir stiprėja dėl tos santvarkos gebėjimo likvidumą ir prieigą prie informacinės sanklodos paversti įtaka.

[1] Suhail Malik, „Civic Virtue in Neoliberalism and Contemporary Art’s Cartelisation“ („13th Istanbul Biennial Book“, 2013 m., 130–152 p.

[2] Stipresnis pareiškimas būtų teiginys, kad pirminės rinkos veikėjai kainas nustato tarpusavio susitarimais.

[3] Žr. John Roberts, „Art After Deskilling“ („Historical Materialism“, 18, 2010 m.), 77–96 p. [prieiga: http://platypus1917.org/wp-content/uploads/2010/09/robertsjohn_artafterdeskilling2010.pdf]

[4] Žr. Armen Avanessian, Amanda Beech, Suhail Malik, Robin Mackay, „Beyond the Contemporary“ („Spike“, 2013 m. vasara), 90–104 p. [prieiga: http://amandabeech.com/Writing/Beyond%20The%20Contemporary/PDF/BeyondTheContemporary.pdf]

[5] Tai akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad per pastaruosius 20 metų garsiausių galerijų ir šiuolaikinio meno institucijų sąrašas beveik nepakito. Naujų dalyvių atsiranda, bet jų padėtį visada lemia ryšiai su jau įsitvirtinusiais dalyviais, o tai tik dar labiau sustiprina pastarųjų padėtį. Kiek komiškas, bet labai ryškus šios krypties simptomas yra dažnas Hanso Ulricho Obristo dalyvavimas šiuolaikinio meno renginiuose visame pasaulyje: imta juokauti, kad kuratorius klonavosi siekdamas išpildyti visus viešai deklaruojamus įsipareigojimus.

[6] Taip pat žr. Donald MacKenzie apie Miltoną Friedmaną „An Engine, Not a Camera: How Financial Models Shape Markets“ (Cambridge, MA/London: The MIT Press, 2006 m.) 9–10 p.

[7] Esposito, p. 66.

[8] Prendergast, 25 p.

[9] Suhail Malik ir Andrea Phillips, „Tainted Love“

Iliustracijoje: Alexandra Pirici, Signalai, 2016. Nuolat vykstantis veiksmas, turinį kategorizuojantis algoritmas. Performanso atlikėjai: Sandhya Daemgen, Madalina Dan, Martin Hansen, Alice Heyward, Negroma, Jas­min İhraç, Anna Jarrige, Leah Katz, Jared Marks, Zwoisy Mears-Clarke, Emily Ranford. Šviesos dizainas: Andrei Dinu. Konsultacija dėl kategorizuojančio algoritmo ir jo įdiegimas: Jonas Lund. Pranešimų balso įrašymas:  Aanisa R. Jama. Instaliacijos vaizdas 9-oje Berlyno šiuolaikinio meno bienalėje. Nuotrauka: Timo Ohler. Alexandra Pirici nuosavybė

Pirmąją teksto dalį galite skaityti čia: http://artnews.lt/veidrodeli-pasakyk-pastabos-apie-siuolaikinio-meno-rinkos-ritualus-dalis-36642

Straipsnio autorius:
Victoria Ivanova yra kuratorė ir rašytoja, gyvenanti ir dirbanti Londone.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *