Valerijaus Puloko paroda „1980-1990 metų fotografijos“ Vilniaus fotografijos galerijoje

2017 m. liepos 13 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Liepos 18 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) atidaroma Valerijaus Puloko fotografijų paroda „1980-1990 metų fotografijos“. Atidaryme bus pats autorius.

Valerijus Pulokas yra neramios sielos žmogus, nuolat ieškantis atsinaujinimo kūryboje. Fotografuoti jis pradėjo dar studijuodamas. Valerijus savo fotografijose atspindi tradiciją ir kartu ieško savų meninės saviraiškos galimybių. Tas ieškojimų procesas ir yra svarbiausias jo kūrybinis iššūkis.Toks laikotarpis buvo 1980–1990 metų dešimtmetis, į kurį sutilpo ciklas fotografijų – apmastymų apie žmogų, jo buvimą tam tikroje tylos, šviesos–tamsos apgaubtoje, kiek mistiškoje interjero erdvėje. Daug dėmesio autorius savo darbuose skiria šviesokaitai bei detalėms, kurios yra iškalbingi archetipiniai objektai, nusakantys vietą, laiką bei toje tylos aplinkoje esančio žmogaus dvasinę būseną. Iškeldamas ir panardindamas šviesos–tamsos plotuose žmogaus siluetą, veidą, akis, architektūrinio inerjero fragmentus, įvairias buitines detales, autorius sukuria dinamiką bei menamą prasiveržimą… Tai iškalbinga tikrovės esatis, suręsta sodriais ir plačiais šviesos–tamsos bei pustonių plotais.

Anot filosofo Arvydo Piepaliaus, Valerijaus Puloko nuotraukos yra geras akstinas susimąstyti, kad pasaulyje kažkas pasikeitė atsiradus fotografijai. Jos atsiradimas akivaizdžiai pakeitė mūsų pasaulio matymą, taip pat ir jo pažinimą. Neišvengiamai iškyla dichotomijos „fotografija ir laikas“, „fotografija ir atmintis“. Ir jeigu mes tariame „nusipaveiksluokime atminčiai“, turime suprasti, kad kalbame ne apie tą atmintį, apie kurią kalba filosofai ir psichologai. Fotografijos erdvė, visada išlikdama plokštuma, taip pat nėra vien fografuojamo objekto erdvė. Objektyvo erdve iš esmės tampa visas pasaulis, bet kokia vieta, prieinama akiai. Fiksuojant paskutinio sovietinio dešimtmečio tikrovę, demonstratyviai ignoruojama jos akivaizdi materialinė ir „dvasinė“ atributika. Vien nuotraukų topologija: Karaliaučius, Paberžė, Dotnuva parodo tą trajektoriją, kuria judėjo ištisa Lirtuvos menininkų ir intelektualų karta. O Rytprūsių tragedijos aidas ir tėvo Stanislovo atminimas dar ir dabar yra daugeliui tarpusavio slaptažodis.

Šios nuotraukos parodo kitą, neoficialią to meto relaybę, sužadina atmintį ir primena patį save, tą, kurį po kasdienybės našta jau buvome bepamirštą. Šios fotografijos tokiu būdu tampa savotiška kryžkele, kurioje susitinka skirtingi žmonės, patirtys, įvairios meninės, dvasinės ir religinės praktikos.

Valerijus Pulokas gimė Klaipėdoje 1960 m. Mokėsi 14 vidurinėje mokykloje (dabar „Ąžuolyno“ gimnazija). Baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Dizaino katedrą ir įgijo dailininko-konstruktoriaus profesiją. 1984 m. priimtas kandidatu į fotografijos meno draugiją (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Pirmąją savo parodą suruošė 1982 m. Grafikos katedroje. Kūrybinį darbą tęsia iki šių dienų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *