Trys personalinės fotografijų parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Kovo 9 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Didžioji Vandens g. 2) atidaromos trys personalinės fotografijų parodos –  Tado Šarūno fotografijų ir judančio vaizdo instaliacija „Tai tik juodas lagaminas“, Gyčio Skudžinsko „Tyla / Silence“ bei Jurgos Juodytės  „Moteriškos relikvijos“. Atidarymo dieną, 15 val. vyks ekskursija, kurios metu menininkai papasakos apie savo kūrinius, o Gytis Skudžinskas taip pat pristatys albumą „Tyla / Silence“.

Tadas Šarūnas „Tai tik juodas lagaminas“

Savo darbuose menininkas fiksuoja įprastą juodą lagaminą vis kitoje aplinkoje – paliktą tuščioje gatvėje, pievoje, miške, metro ar oro uoste. Anot autoriaus, ši fotografijų serija bei ją lydinti vaizdo instaliacija buvo sukurta kaip kūrinys, kritikuojantis manipuliavimą terorizmo baime.
 
„Geležinkelio stotyse galime pastebėti užrašus, kuriuose keleiviai prašomi pranešti apie be priežiūros paliktus krepšius ar kitus „įtartinus daiktus“. Tačiau pabandžius įsivaizduoti, kaip toks įtartinas daiktas galėtų atrodyti, vaizduotė mums siūlys su realiu pavojumi mažai bendra turinčius vaizdinius. Tokius kaip Holivudo filmuose dažnai naudojamas juodas lagaminas.
Pavojus mes suvokiame pagal tai, kaip juos vaizduoja veiksmo filmai ar naujienų siužetai apie galimus teroristinius išpuolius. O tai mažai susiję su realiomis grėsmėmis. Todėl įsitraukdami į šį žaidimą mes tarsi tampame terorizmo grėsmėmis kuriamo nerimo įkaitais,“ – teigia menininkas.

Fotografijų ciklą papildys interaktyvi instaliacija, leisianti žiūrovui atsidurti menininko inicijuoto žaidimo centre bei iš naujo permąstyti realias ir tariamas grėsmes.

Gytis Skudžinskas „Tyla / Silence“

Tyla meno kontekste turi ilgą garbinimo tradiciją. Daugelio „rimto“ meno mylėtojų įsitikinimu, tyla „pasako“ daug daugiau nei žodžiai, nes yra nepalyginamai talpesnė. Įprastas, įkūnytas žodis šioje(modernistinėje) mąstymo sistemoje yra baigtinis, suvaržytas, ankštas, netobulas. O tyla šia prasme yra tas Žodis, kuris „buvo pradžioje“ – dar neturintis kūno ir todėl potencialiai reiškiantis Viską. Tyla moderniajame mene – ar tai būtų kinas, tapyba ar fotografija – visada yra transcendentinė ir egzistencinė, perkrauta žmogiškų prasmių.

Visai kitaip yra postmoderniajame mene, kuriame, jei tik jis yra sąžiningas pats sau, „nėra nieko anapus diskurso“, anot J. Derrida maksimos. Tyla čia yra diskursyvi, dalinė, turinti ne visa apimančią transcendentinę prasmę, bet daugybę prieštaringų reikšmių; įžūliai įsiveržianti į paties kalbėjimo vidų ir tuojau pat ironiškai susisprogdinanti. Čia ji dažniausiai nėra tai, kas atrodo. Ji – netikras auksas, kuris žiba ne tam, kad apgautų, bet pirmiausia tam, kad demaskuotų „tikro“ aukso netikrumą.

Pastaroji frazė puikiai apibūdina Gyčio Skudžinsko ciklą „Tyla“. Kiekviename abstrakčiame kadre mes matome tarsi aukso pjūvį – bet ne tą, kuris žymi tobulą proporciją tarp dviejų dalių, o kitą, kuris žymi plyšį, trūkį pačiame „aukse“, „prasmingos tylos“ neįmanomybę. Už šios linijos – šio horizonto – nieko nėra, kaip nieko nėra anapus deridiško diskurso. Bendrojoje reliatyvumo teorijoje egzistuoja tokia sąvoka: įvykių horizontas. Kalbant paprastai, tai yra erdvėlaikio riba, už kurios vykstantys procesai ar įvykiai nėra matomi išoriniam stebėtojui – pavyzdžiui, sfera, gaubianti juodąją skylę, iš už kurios mūsų nepasiekia jokie signalai. „Tylos“ ciklo darbai vaizduoja vizualią tylą kaip tokį „įvykių horizontą“ – už jos nieko nėra ir spėlioti, kokios gelmės ten galėtų slypėti, nėra jokio reikalo.

Gytis Skudžinskas, priešingai, tyli taip, kad žiūrovo akis pamažu priverčiama suvokti visą šio prasmės ieškojimo tyloje absurdiškumą. Jis demonstruoja, kad šis instinktyviai pasirenkamas kelias yra klaidingas. Tai, ką jis vaizduoja savo darbuose, ir yra tyla. Ir nieko daugiau.

Ciklo „Tyla“ darbai eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką.

Fotografija be įvykio / pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo kaip greito pažinimo patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas – ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas. Jei tylą suprastume kaip protestą prieš nuspėjamą tuščiažodžiavimą, tai šiose fotografijose eliminuojamos perteklinės vizualinės nuorodos.

Iš kitos pusės, asketiškas fotografijų vizualumas cituoja bei permąsto minimalistinės dailės istoriją.

Atskiri fotografijų ciklo „Tyla“ darbai jau rodyti Ukrainoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje. Visa serija ir albumas praėjusį rudenį pristatyti „Prospekto“ galerijoje Vilniuje. Knyga „Tyla / Silence“ paskelbta laureate knygos meno konkurse „Vilnius knygų mugėje 2011“.

Jurga Juodytė  „Moteriškos relikvijos“

Menininkė Jurga Juodytė parodoje tyrinėja moters situaciją, atliekamą vaidmenį šiuolaikinės visuomenės kontekste. Kalbėdama jai rūpimomis temomis autorė šiuo atveju naudoja krikščioniškos ikonografijos klišes.

Patinka mums tai ar ne, esame išaugę krikščioniško mentaliteto aplinkoje. Visuotinio persimaišymo praskiestos ir tapusios ypač miglotomis krikščionybės sampratos vis dar veikia kaip mūsų mąstymo konstitucijos dalis. Tai puikiai suvokusi Jurga Juodytė savo kūriniais kreipiasi į mus suprantamais simboliais. Naudodamasi Šv. Mergelės Marijos vaizdavimo gramatika ji pasakoja apie dabarties moteris, o dar konkrečiau – apie bevaikes trisdešimtmetes. Moterys iš įvairių gyvenimo sričių ir skirtingų profesijų, panašios į daugybę mūsų pažįstamų pozuoja dangaus fone apsivilkusios raudona suknele (kančios, šventumo ir karališkumo atributas) bei mėlynu apsiaustu (simbolizuoja dangų ir dieviškumą, tiesą ir pastovumą). Žemiškos moterys sutaurinamos ne tik apvelkant Madonos simboliniais drabužiais, bet ir švytėjimo efektu (eksponuojama šviesdėžėse – nuoroda į bažnyčiose populiarius vitražus). Pagal vaizdo schemą trūksta tik kūdikio…

Tai, kad menininkės santykis su religija nėra nepagarbus, o atviras rodo ir jos video performansas „Balta“. Čia ji atlieka (apsi)plovimo ritualą – turbūt tikėdamasi gauti žadamą, bet neįvardintą atpildą. Menininkė simboliškai įvykdo net nekaltybės reikalavimą – tarsi aukodama dėvimus nuotakos apdarus plauna jais grindis. Kaip kad Madonoms trūksta kūdikių, šioje vaizdavimo schemoje nuotakai trūksta jaunikio. Remiantis krikščionybės vaizdavimo tradicija: kai šalia moters nėra vaiko arba vyro, jos vaidmuo tampa nebeaiškus.

Menininkė savo darbais nepateikia vienareikšmio atsakymo, tad lieka vertinti menininkės ryžtą prieštarą provokuojančius reikalavimus patirti praktiškai, nebijant susidurti su netikėtomis vaizdo reikšmėmis.

Parodos vyks iki balandžio 1 d.

Iliustracijoje: Tadas Šarūnas, iš ciklo „Tai tik juodas lagaminas“, 2011