Tikrovių neatitikimai. Pokalbis su Ignu Krunglevičium

2016 m. balandžio 30 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
Ignas Krunglevicius_ eskizas

Igno Krunglevičiaus Lietuvos meno publikai, tikriausiai, pristatinėti nereikia – nepraėjo nei metai po jo personalinės parodos Privatus sintaksės virusas galerijoje Vartai. Šiuo metu menininkas intensyviai ruošiasi ir išbandinėja kuriamas struktūras-objektus būsimai solo parodai Oslo Kunsthalėje, kur autorius pristatys dar pačiam sau naują kūrybinį posūkį. Su Ignu kalbamės apie tai, kaip per jo kūrybą keliauja šizofreniški tikrovių neatitikimai.

Praėjusiais metais galerijoje Vartai vyko paroda Privatus sintaksės virusas, kurioje mėginai perteikti neatitikimą tarp technologijų kuriamo virtualaus pasaulio lygmens ir jį iš tiesų palaikančios materialios, kietosios infrastruktūros. Kodėl tau buvo svarbu pabrėžti šį neatitikimą? Ar galima tai įvardyti kaip medijų kritiką? Ar krataisi abiejų pastarųjų terminų?

Parodoje Privatus sintaksės virusas norėjau panaudoti tavo minėtą neatitikimą tarp kietosios infrastruktūros ir ją naudojančios virtualiosios medijos kaip įrankį, su kuriuo būtų galima pažvelgti į prekopernikines traumas. (Nikolo Koperniko pasiūlytas visatos modelis jau Renesanso laikotarpiu metė iššūkį žmogaus susireikšminimui.) Ši antropocentrizmo kritika ir yra tas idėjų sluoksnis, kuris kontekstualizuoja darbus parodoje. Pavyzdžiui, Hard Body Trade video darbe klausiu: gal gamta gali būti suprantama kaip infrastruktūra, kuri palaiko žmogaus susireikšminimą? Gi pats terminas gamta yra normatyvinis konstruktas, tai reiškia, kad kažkas yra negamta. O gal gamta neegzistuoja ir mes ją išradome, kad galėtume papasakoti gražią istoriją apie save? Kuriant darbus šis prekopernikines traumas analizuojantis sluoksnis man veikia kaip išeities taškas. Taigi nors ir eksponuoti darbai yra šių idėjų abstrakcijos, tačiau stengiausi šiuos darbus stipriai redukuoti, kad prarastų tiesioginę utilitarinę kritinę funkciją ir būtų tiesiog kūriniai.

Jussi Parikka straipsnyje The Alchemic Digital, The Planetary Elemental kalba apie vėlyvojo kapitalizmo, ypač pastarųjų kelių metų, atsiradus ir išplitus išmaniosioms technologijoms, pokytį, kai reikalingų metalų ir medžiagų išgavimas yra ne tiek slepiamas, kiek spektakliškai pabrėžiamas. Mes pereiname, anot Parikkos, iš panpsichizmo į panmetalizmo erą. Kiek tavo paties darbuose, ypač pateiktuose galerijoje Vartai, svarbus tos infrastruktūros estetizavimas? Eglė Juocevičiūtė tavo parodos recenziją net pavadino Sexy Structure

 Beje, ar infrastruktūros pavertimas skulptūriškais objektais neatlieka atvirkštinio vaidmens ir ne primena apie virtualią tikrovę palaikančius materialius kūnus, bet priverčia juos pamiršti?

Tiesa, šiuolaikinis kapitalizmas naudoja retus ir eilinius metalus kaip medžiagas, iš kurių gamina mobilius telefonus, po kelių metų vėl grįžtančius atgal į žemę, bet šiuo atveju kaip beveik neperdirbamos nuodingos šiukšlės. Grįžtant prie tavo klausimo – galbūt dėl to, kad kūriniai yra abstrakcijos (kurias čia suprantu kaip aplinkos apibrėžimo supaprastinimą, manifestuojamą meno kūriniu), o ne tikroji mašina, ir atsiranda estetiniai panašumai į tą, kuri yra medijuota virualiosios tikrovės. Šiaip man sunku įsivaizduoti objektą be estetikos, tad Sexy Structure infrastruktūros estetizavimas gavosi atsitiktinai.

Ignas Krunglevičius_eskizas iii

Igno Krunglevičiaus būsimos parodos Oslo kunsthalėje eskizas, 2016

Iš materialiosios dimensijos grįžtant į virtualią – keliuose tavo kūriniuose vis iškyla šizofrenijos momentas. Ar galėtum šiek tiek jį paplėtoti? Ar jis tau svarbus kaip dar viena neatitikimų parodymo galimybė? Kaip atrodytų šizofreniškas algoritmas?

Pažvelgus į istoriją atrodo, kad įsivaizduoto ir netikro supainiojimas su tikrove žmoniją sekė nuo pirmosios dienos. Nuo aborigenų magiškojo laiko iki laikraščiuose rašomų naujienų straipsnių algoritmų – mes vos ne kasdien esame konfrontuoti su virtualia realybe. Šizofreniją čia naudoju kaip metaforą ir tai nėra psichiatrinė analizė, bet labiau kaip žvilgsnis į kasdieninę neoliberalaus homo economicus (vartotojo) subjekto poziciją. Kur socialinės medijos suskaldo ir redukuoja vartotojo identitetą, tuo pat metu jis matuoja savo žarnyno biomo veiklą bei raumenų metabolizmą, taip tikėdamasis optimizuoti savo kūną ir, galbūt, jei singularistai bus teisūs, tapti nemirtingu. Šizofreniškos situacijos atsiranda santykiuose tarp to, kaip vartotojas supranta save, ir ko iš vartotojo tikimasi bei reikalaujama.

Toliau kalbant apie kūnus, tik žmogiškus, galbūt galime prieiti prie naujojo tavo projekto? Žinau, kad ruošiesi didžiulei parodai Oslo kunsthalėje, ir kūnai, tiksliau jų nomadiškas būvis, ten tampa kone kertiniu išeities tašku?

Parodą planuoju padaryti modulinę – įvairios skalės skulptūrų, garso instaliacijos ir performanso. Įvairios istorijos ir utopijos bus imtos iš Silicio slėnio techno libertarų ideologinės mašinos, 90-tųjų metų Kalifornijos ideologijos bei šiuolaikinio debesies (cloud) feodalizmo kritikos tekstų. Spekuliuoti produktai, tarsi skiriami naujajai rizikuomenės (angl. precariat) klasei, bus sujungti su skulptūriniais objektais, kurie naudojami kaip komunikacijos taškai su augmentuotais neo-žmonėmis. Taip, tai paroda ne mums, bet tiems, kurie ateis po mūsų.

Ignas Krunglevičius_eskizas 4

Igno Krunglevičiaus būsimos parodos Oslo kunsthalėje eskizas, 2016

Turi omenyje rizikuomenės klasę? Ar technologiškai patobulintą (angl. enhanced) žmogų? Bet gal tavo skulptūriniai objektai gali būti skirti jau ir šiandienos mobiliam kūnui? Pavyzdžiui, austrų architektas Hans Hollein dar 1969 metais pademonstravo savo mobilų pripučiamą biurą, trumpam įsikūrusį aikštelėje prie oro uosto, taip numatydamas mobilią ateitį…

Rizikuomenės klasė yra ekonominė grupė, kuri neturi kapitalo, gero išsilavinimo ar politinio balso. Tie, kurie lieka palikti meritokratijos greitkelio pakelėje. Hans Holleino mobilus pripučiamas biuras yra įdomus tuo, kad ta struktūra yra puiki jau minėtos Kalifornijos ideologijos manifestacija. Tarsi mūsų šiuolaikinės technologijos guru žada nuostabią ateitį, bet realybėje tai būtų, įvairiomis prasmėmis, gana komiškas darbo vietos sprendimas. (Tarptautiniai kavinių tinklai šiandien išsprendžia šią problemą kur kas efektyviau.) Taigi parodoje figūruos dvi meta ekonominės grupės: rizikuomenės ir technologiškai patobulintos. Nesuvokiamai patobulinti kūnai ir sąmonės kontrastuos su likusiais žmonėmis, kurie neturi galimybės savęs patobulinti ir yra klasifikuojami kaip biomasė, gyvenanti po greitkelių tiltais pripučiamuose namuose.

Kadangi šio numerio tema – skaitmeninis abjektas, kažkaip norom nenorom jis prašosi paminimas ir čia: ar galima teikti, kad būtent ta biomasė (ar bare life – apnuogintas gyvybė) tam tikra prasme yra technokratinės utopijos abjektas – tai, kas primena apie nepatobulinto biologinio prado tamsiąją pusę – stoką ir nykimą / irimą, kuris artina prie mirties.

 Šis žmogaus biologinio kūno gerinimo projektas yra įdomus tuo, kad techno libertarams sąmonė ir kūnas yra atskiri objektai, anot jų, žmogaus kūnas nėra tinkantis telkinys išsilaisvinusiam individui. Bet, deja, kolkas savęs negalime įkelti į debesį, kūnai ỹra, tad belieka augmentuoti. Manau, kad biomasė yra technokratinės utopijos abjektas, veikiantis kaip ideologinis agentas, toliau skatinantis investuoti neapčiuopiamo dydžio resursus į žmogaus kūno gerinimą.

Ar šiuo projektu tu labiau spekuliuoji apie ateitį, ar, veikiau, tai yra visiškas šiandienos procesų komentaras? Kiek tokie procesai atsispindi, pavyzdžiui, Norvegijoje, kur tu gyveni jau keliolika metų? Ar ir čia pastebimas vidurio taškas tarp patobulintų ir rizikuomenės kūnų?

 Parodoje jausis šiandienos procesų komentaras, bet spekuliacija apie ateitį čia nemažiau svarbi. Technologijų utopistų idėjos, net jei ir nebus pilnai įgyvendintos, generuoja ateities procesų vektorius, kurie turi įtakos politinei, kultūrinei bei ekonominei eigai. Tad spekuliacijos apie ateitį turi potencialą tapti pranašystėmis. Šiuo atžvilgiu šiandien tarp Norvegijos ir Lietuvos didelio skirtumo nematau. Na taip, gal rizikuomenės Norvegijoje yra kur kas mažiau ir vidutinė klasė daugiau laiko leidžia kūno tobulinimui, bet šis sėkmės reikalavimas, kuris mums yra pastoviai transliuojamas žiniasklaidos kanalais, yra globalus.

Ignas Krunglevičius_eskizas 8

Igno Krunglevičiaus būsimos parodos Oslo kunsthalėje eskizas, 2016

Galiausiai, kaip renkiesi medžiagas kūriniams? Ar galima sakyti, kad jos – metonimijos, kai dalis pakeičia visumą, t. y. medžiaga atstovauja tam tikrą industriją, procesą ar net ideologiją?

Šiomis dienomis domiuosi latekso kostiumais iš kraštutinio sekso industrijos. BDSM diskurse lateksas naudojamas kaip taktiliškumą stiprinanti medžiaga (pažiūrėjus iš techno utopijų diskurso, tai jau būtų odos augmentacija). Žiurovui matant gimp kostiumą įvyksta kūno autoidentifikacija. Net jei racionaliai žiūrovas savęs neįsivaizduoja tame kostiume, psichologiškai jo kūnas tai jaučia iš karto. Panašiai, kaip girdint muziką, kai žemi dažniai rezonuoja su klausytojo kūnu. Šiam projektui ieškau panašių garso ir objektų kombinacijų, kurios generuotų disonansą tarp sąmonės ir kūno. Tiesa, pradinėje medžiagos rinkimo stadijoje šis meta atstovavimo aspektas figūruoja, bet vėliau, po eksperimentų studijoje, šie disonansai taps kūriniais, atstovausiančiais save.

Iliustracijoje viršuje: Igno Krunglevičiaus būsimos parodos Oslo kunsthalėje eskizas, 2016

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *