Tikrovė už struktūrų. Autentiškumo beieškant. Pokalbis su Viktorija Damerell

2018 m. vasario 24 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Ieva Baublytė

Su jaunosios kartos menininke, skulptore Viktorija Damerell susitikome kelis kartus, kurių, atrodo, ir taip buvo maža, kad pavyktų bent kiek nuosekliau pažinti neįprastai platų jos kūrybos lauką. Gal todėl pokalbiams rinkomės erdves, iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai nesusijusias su menininkės kūrybiniu procesu, ne jos studiją, o biblioteką, vėliau – jos namus. Norėjosi paanalizuoti tai, kas jau yra – patį kūrybos augimą.

Pirmą kartą susitikome dar prieš naujus metus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kelios dienos iki ŠMC vykusios parodos „Lėtos mokyklos“ atidarymo, kur eksponuota jos instaliacija „Sesija“ (2017). Šiek tiek panašūs į studentišką sesiją tapo ir mūsų susitikimai – riboto laiko intensyvūs pokalbiai, kuriuose ryškėjo menininkei svarbios temos: patirčių autentiškumas, kasdienybė, pasikartojantys ritualai, postmoderni būtis.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Antrus metus vykusioje „JCDecaux premijos“ laureatų parodoje Šiuolaikinio meno centre „Lėtos mokyklos“ dalyvavai su instaliacija „Sesija“. Tai – tavo pirmas kūrinys po VDA MA studijų baigimo, ar jis labiau ankstesnės kūrybos tąsa, ar kaip tik išsilaisvinimas ir naujas kūrybinis etapas?

Galvojau apie šį kūrinį dar studijuodama, bet vis neatsirasdavo tam tinkamų sąlygų. Kai teikiau paraišką konkursui dalyvauti parodoje, buvau jį ir užmiršusi. Pastaruoju metu daugiau dirbau su balso įrašais, video, sėmiausi įkvėpimo iš masinės kultūros kūrinių. Visgi taip nutiko, kad parodos sąstatas gavosi gana nematerialus – jei būčiau eksponavusi garso kūrinį, tai iš penkių kūrinių du būtų buvę performansai ir du audio kūriniai. Tai kuratoriai pasiūlė man dalyvauti su objektu. Pamaniau, jau baigiau skulptūros studijas, gal laikas ir skulptūrą padaryti.

Iš dalies tai buvo visiškai naujas etapas, nes iki šiol neteko gaminti kažko tokio kompleksiško, o kartu tai buvo iššūkis kurti tam tikrą atmosferą, nuotaiką vien skulptūrinėmis priemonėmis, nebepasikliaujant kitomis man jau įprastomis išraiškomis.

Kita vertus, mano kūryba visada turėjo ryšį su subtiliais kūno elementais, dėmesiu paviršiams, mistika kasdienybėje. O kartu niekur nepabėgau ir nuo pagrindinio savo tyrinėjimų lauko – tai patirčių banalizavimo šiuolaikinės kultūros sąlygomis ir siekio ieškoti išeičių iš šios situacijos.

Viktorija Damerell, Seansas, 2017. MDF plokštė, plienas, stiklas, sidabruota bronza

 

Viktorija Damerell, Seansas, 2017. MDF plokštė, plienas, stiklas, sidabruota bronza. Julijau Balčikonio nuotrauka

O nuo ko prasidėjo minėtos instaliacijos idėja? Kaip dažniausiai atrodo tavo kūrybinis procesas, ar yra kokie individualūs etapai, kurie tau svarbūs?

 Turbūt pats svarbiausias kūrybos etapas yra aplinkos stebėjimas, fantazavimas. Kai sujungi tai, ką matai su tuo, kas galėtų būti. Dažniausiai pirmas idėjos užfiksavimas būna rašytinis. Tam tikra istorija ar netgi vizualios situacijos apibūdinimas. Tuo metu dažniausiai dar nėra svarbu konkrečios medžiagos, bet daugiau efektas, galimas įspūdis, galimi idėjos sluoksniai.

Kartais nupiešiu vaizdinį, jei mintyse jis labai konkretus – taip lengviau atsiminti, o ir idėja nepaskęsta tarp visų kitų užrašų. Bet dažniausiai eskizo piešimo imuosi, kai jau nusprendžiu tą kūrinį įgyvendinti.

Dar vienas svarbus momentas, kurį pastebėjau, tai dėmesio fokusavimas. Galima būtų sakyti, kad mano idėjų generavimas yra priešingas brainstorming’ui. Niekada nesėdu specialiai galvoti idėjų. Pastebėjau, kad labai svarbu kažką dirbti, į ką nors koncentruotis tam, kad paraleliai atsirastų, kas nors netikėta. Kaip žiūrint į dangų – žvaigždės ryškiausios periferiniam matyme. Iš pradžių tokie nukrypimai atrodo nesvarbūs, tarsi kažkas pašalinio. Bet labai dažnai tie momentai būna gyviausi, gryniausi ir darant sąmoningai tai sunku pakartoti.

Susidaro įspūdis, jog nemažą tavo kūrybos dalį sudaro pats rašymas. Pavyzdžiui, buvai šį rudenį kūrybinėje rašytojams skirtoje Rezidencijoje Penne in Borsa, Terni provincijoje, ką ten veikei?

Rašymas vis dar yra man natūraliausia kūrybinė priemonė, kaip jau minėjau ir daugumą vizualių idėjų visų pirma užrašau. Visgi tai, kaip teko rašyti rezidencijoje yra labiau grynoji literatūra, kurios meno praktikoj nenaudoju.

Ten būdama rašiau istoriją, nutikimą klasikine prasme. Tai visai kitas procesas – pasaulio kūrimas su labai ryškiai apibrėžta trukme, veikėjais, vietomis. Sakyčiau, kad čia nugula daugiausia man užkliūnančių gyvenimiškų situacijų, momentų, pastebėjimų. Labai įdomu jiems istorijoje ieškoti vietos, įjungti taip, kad tai būtų labai logiška ir net reikalinga istorijai. Tai kaip kokia eksperimentinė pasaulio versija, kur daug ką galima išbandyti.

Šiaip dar labai įdomus žanras yra aprašyti galimus, bet sunkiai įvykdomus meno kūrinius. Vienas mano mėgstamiausių to pavyzdžių – Donald Barthelme kūrinys Balionas apie Manhetene keturiasdešimt penkis kvartalus užklojusį gelsvą balioną.

Viktorija Damerell ir Ieva Baublytė. Tudor Belei nuotrauka

Kiek laiko praleidai rezidencijoje? Ar buvo naudingas tas, kad ir trumpas, atsitraukimas nuo kasdienybės?

Praleidau ten penkias savaites. Tai buvo pirmas mano kartas Italijoje. Būčiau negalėjusi įsivaizduoti smagesnio pirmo susidūrimo. Casteldilago – tai toks mažas viduramžių kaimas ant kalvos su kaip koralai aplipusiais namukais. Žmonių nedaug, bet galiojo taisyklė – jei sutinki ką nors kartą – garantuotai sutiksi ir vėl. Tai buvo labai malonu ir netikėta iš literatūrinės pusės – galiausiai supratau, kaip kuriamos muilo operos arba situacijų komedijos. Veikėjai kiekvienoje serijoje kartojasi ne todėl, kad mažas projekto biudžetas ir trūksta aktorių. O todėl, kad tokia yra ta kasdienybė.

Kartą teko duoti interviu Vatikano radijo žurnalistei. O po savaitės sužinojau, kad ji dar yra ir socialinė darbuotoja, prižiūrinti mūsų kaimo restorane dirbantį imigrantą iš Albanijos. Arba, kad kažkoks VIP asmuo, su kuriuo mums kaip viešnioms buvo prisakyta papietauti, yra ne tik vietinis politikas, bet ir kaimelio savininko brolis. O vėliau, kai kitai rezidentei kažkas atsitiko su nugara, sužinojome, kad jis dar ir apylinkės gydytojas. Arba teko lankytis šalia esančio miesto, darbo biržoje, ir stovėti eilėje, stebint vieną ekscentrišką moterį, o paskui atsitiktinai susidurti su ja bevaikštant su kita pažįstama ir būti pakviestai į tos moters namus. Jos bute – milžiniška kolekcija raktų, žirgų ir nacių svastikų.

Rašydama tiriamąjį magistro darbą VDA nagrinėjai autentiškumo reiškinį postmodernioje realybėje, kas tau yra autentiškumas?

Pasirinkau šią sąvoką sąmoningai, žinodama, kaip nemadingai ji gali nuskambėti. Jei apie autentiškumą kalbama iš postmodernios pozicijos, tai jis siejamas su naivumu, iliuzija, gal dar nostalgija. Galvodama apie tai, kas yra postmodernizmas (tiksliau su juo siejama, bet ir jam išsikvėpus besitęsianti mąstymo tradicija), priėjau minties, kad tai – netikėjimas autentika. Galėtume sakyti, postmodernumas – tikėjimas, kad viskas yra sąlygina – viskas priklauso nuo tam tikro konteksto. Nėra vienos, objektyvios tiesos. Kieno galia, to ir tiesa. Tai postruktūralistų visaip išnagrinėta, jie atvėrė tas struktūras ir parodė, jog iš tiesų tai, ką mes laikom tikru, autentišku, yra tiktai tam tikromis sąlygomis susiklostę dalykai.

Negaliu visai nesutikti su tuo, visgi labiau norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad kartais “su maudynių vandeniu išmetame ir kūdikį”. Ne viską galima vienodai analizuoti, dekonstruoti, kas akademiniame lauke tapo gana įprasta. Kalbu apie nuojautą, kad yra tikrovė, kuri nepasiduoda proto įrankiams. Ir visgi šią nuojautą mėginau kuo atviriau ištyrinėti.

Ar tą tikrovę ir vadintum autentiška?

Taip, autentiškumą šiuo atveju sieju ne su platoniška idėja, ar kažkokiu statišku absoliutu, bet su mintimi, kad yra analizėmis, skaidymais nepasiekiamas tikrovės šaltinis, kuris plečiasi, dauginasi, kinta. Šis požiūris, žinoma, nėra naujas, bet man norėjosi jį savaip aktualizuoti, permąstyti atsispiriant į konkretų įvykių lauką, savo kūrybą. Per ją pirmiausia ir priėjau prie šių idėjų.

Ar yra kokie autoriai, ar kūriniai, kurie tau svarbūs, galvojant apie šią sąvoką?

Rašydama apie tai atradau daug artimo Mircea Eliade, Carl Jung, George Bataille, Michel de Certeau kūryboje, taip pat domėjausi poststruktūralistais kaip Fucault, Derida, Deleuze, su kuriais šia tema pasiginčijau.

Konkrečiai prie to, apie ką kalbėjome turbūt paminėčiau Roger Scruton dėl jo pavyzdžio su žuvimi ir ornamentu. Kalbant apie tai, kad ne viskas priklauso nuo konteksto. Scruton sako, jog ornamentas yra sukurtas žmonių: mes ornamentuojame daiktus, rūbus ir t.t. Laikais, kai žmonės neskirsto daiktų į ornamentuotus ir ne – ornamentai neegzistuoja. Galima sakyti, kad jei ornamento idėja yra naujai sugalvota, tai ir pats ornamentas yra naujas dalykas. Bet ši logika neveiktų, bandant įrodyti, kad žuvis yra naujas išradimas, net jeigu mes ją įvardijome kaip žuvį tik vakar. Scruton pastebi, kad yra tikrovė už struktūrų ir ne mums kalbėti apie jos egzistavimo sąlygas.

Dar kitas man svarbus autorius – David Bohm. Jis buvo mokslininkas, kvantinės fizikos profesorius, beje lietuvių žydų kilmės. Jo darbuose radau man artimą derinį tarp racionalumo ir atvirumo nepaaiškinamam . Jo pasiūlytas tikrovės modelis atliepė man tai, prie ko pati priėjau intuityviai per kūrybą, tyrinėdama patirtis ir jų krūvį daiktuose, galvodama apie vaizdinius ir tai, kokia nepastovi juose fiksuojama prasmė. Pagal Bohm‘ą žmogus egzistuoja dviejuose lygmenyse, kuriuos jis vadina uždarąja tvarka (angl. implicate order) ir išorine tvarka (angl. explicate order). Ta uždaroji tvarka – tai protui neprieinama gilesnė tikrovė, tokia iš apibūdinimų išslystanti tėkmė, kismas. Ir toje uždarosios tvarkos plotmėje viskas – ar kalbėtume apie skirtingus žmones, apie jūros dugną, ar apie šitą kavos aparato garsą – tame gilesniame lygmeny viskas yra nedaloma visuma. O tai, kaip mes įpratę matyti pasaulį Bohm vadina išorine tvarka. Čia mūsų protas iš tos tėkmės išskiria visus aplink mus pasireiškiančius elementus – ir mes juos, kaip ir save, suvokiam kaip kažką atskiro ir stabilaus. Bohm teigia, kad proto pirminė funkcija yra tikrovę organizuoti ir sudėlioti į suvokiamas struktūras, skaidyti, tačiau jų stabilumas iš esmės yra tik iliuzija.

Apie tai pati pradėjau galvoti svarstydama, ar įmanoma išsisukti iš visa apimančio patirčių replikavimo, banalizavimo. Kažkuriuo metu šovė mintis, kad tiek patirties autentiškumas, tiek atstumas tikrovei iš tiesų nepriklauso nuo išorinių dalykų, t.y. tikrumo negali būti mažiau ar daugiau, priklausomai nuo istorinės, politinės, kultūrinės situacijos. Kol žmogus turi protą, t.y. mąsto per kalbą, kategorizuoja – jis jau nėra tapatus po struktūromis esančiai tėkmei. Kad ir kaip toli į praeitį eitume.

To šviesoje autentiškumą sieju su kažkuo laikinu, su intensyvia patirtimi, tam tikru spontanišku šviežiu matymu. Momentu, kai perskrodžiam struktūras, ir tai gali atsitikti netgi pačiame banaliausiame kontekste. Tarkim, sėdi ant kalno piemuo ir gano avis. Kartą pavakare virš jo priskrenda kosminė lėkštė ir išmeta pro langą pintą krepšį. Piemuo apstulbęs, sugauna tą krepšį, ta nuostaba, jausmas kad prisilietė prie visiškai kitokios gyvybės visam laikui pakeičia jo gyvenimą. Vyras pasakoja apie tai pažįstamiems, rodo tą krepšį. Nemažai žmonių nelaiko jo pamišėliu, persiima jo entuziazmu. Gal net padeda krepšį į garbingą vietą, tarkim vietinį muziejų. Ir štai kaimo vaikai per ekskursiją eina į tą muziejų ir jų mokytoja jiems pasakoja krepšio istoriją. Bet gal to krepšio apšvietimas, gal nuobodus mokytojos tonas daugiau nebeturi nieko bendro su piemens nuostaba. Keista, krepšys yra tos istorijos liudijimas, bet kartais ta istorija tame krepšyje yra, o kartais iš jo dingsta. Man atrodo taip yra su viskuo.

Žmogaus ryšys su autentika istorijos eigoje iš principo negali mažėti, ar atsidurti krizėje – jis tiesiog nėra nuspėjamas, pavaldus mūsų norui užfiksuoti. Tai pastaruoju metu yra viena labiausiai kūryboj mane dominančių idėjų.

Susitikime su Viktorija Damerell. Tudor Belei nuotrauka

Ar autentiškumo tema tau buvo įdomi nuo pat pirmo kurso? Kaip keitėsi tavo kūryba?

Šį žodį pradėjau naudoti neseniai. Bet pats probleminis laukas mano akiraty buvo turbūt anksčiau negu suvokiau, kad galėčiau užsiimti menais. Tyrimas padėjo jį labiau išgryninti. Jau minėjau atstumą tikrovei. Tai buvo pojūtis, nuo kurio atsispyriau. Pirmi mano kūriniai buvo tarsi bandymai tą atstumą suprasti, o kartu ir jį peržengti. Tuo metu nemažai galvojau apie tą paradoksalų šiuolaikinėje kultūroje esantį santykį – tarp nostalgijos ir ironijos. Vienu metu ir ilgimės kažko tikro, idealizuojam praeitį, grožimės retro daiktais ar muzika, ir kartu tuojau patys juokiamės, iš tokio savo naivumo.

Vienas pirmųjų tavo darbų buvo „Atsidėti”, kur gaminai mamos siuvinių dėžutės kopiją ir po to sukūrei apie tai video. Apie ką jis?

 Kūrinys „Atsidėti“ atsirado kaip atsakas tam tikrumo ilgesiui ir tuo pačiu pripažinimui, kad tai neįmanoma. Panašiai įvyko trys kūriniai, kurių iš tiesų net nebūtų taip tiksliai galima pavadinti kūriniais. Greičiau tai buvo tarsi savihipnozė, asmeniniai vaidinimai be žiūrovų (tiksliau žiūrovai nežinojo, kad jie žiūrovai). Tokie beveik nedokumentuoti, meno laukui neparuošti, bet ir kasdienybei nepriklausantys ilgesio pasakojimai.

„Atsidėti“ buvo apie tapimą staliumi. Mano tikslas buvo staliaus darbą paversti savotišku ritualu, per dėžutės gamybą persiimti meistro tapatybę. Viena vertus tai reiškė tiesiog pasinėrimą į darbą – glaudų ryšį su staliaus profesija, su materialia aplinka. Ilgai trunkantis, gan mašinalus veiksmas turėjo eliminuoti kūrybišką, individualią mintį ir nukreipti į atlikimą, medžiagiškumą, fizinį įgūdį. Kita vertus, kaip idealų tokios veiklos rezultatą įsivaizdavau susitapatinimą su užtikrinta, savo vieta ir pasaulio tvarka neabejojančia asmenybe – vėliau padariau tokį fiktyvios dokumentikos video, kuriame begamindama dėžutės kopiją realiai virstu originalą dariusiu pusamžiu vyru – staliumi.

Tuo metu mane intrigavo idėja, jog neabejojimas – ne absoliutus tikėjimas kuo nors – bet paprastas klausimų nekėlimas – tai savotiškas kasdienybės transas, tam tikra „vandens vandenyje“ versija. Taigi savo „kūriniais“ bandžiau įsilieti į tam tikrą nereflektyvią būseną, pasišalinti iš bet kokios kritinės minties veiklos, taip pat ir menų lauko. Tuo pačiu šis siekis neišvengiamai turėjo ir jam priešingą pusę – tai norą stebėti visą šį procesą, o per šią refleksiją – ir ironizuoti.

Viktorija Damerell, Atsidėti, 2012. medis, metalas

O kokie buvo kiti su tuo susiję darbai?

Kiti du bandymai turėjo dar daugiau ritualo bruožų. Vienu atveju tai buvo kas dešimt dienų vykęs persikūnijimas į tam tikros socialinės grupės narę – mane domino labai aiškiai išreikštas priklausymas kažkam, ką būtų galima laikyti sąlyginai autsaideriška, gentinę prigimtį turinčia rajonų kultūra. Kitu atveju įsidarbinau pozuotoja dailininkų sąjungoje. Pozavimas šiuo atveju buvo tokia kaip ir meditatyvi būsena, kurioje visų pirma buvau kūnas – tiek valingas savo judesių apribojimas ir jo sukeliamas skausmas, tiek pats buvimas piešėjų objektu, kurį reikalui esant galima netgi kilnoti (kartais būdavau pernešama į kitą vietą su visu stalu), teikė pojūtį, jog visų pirma esu forma, natiurmortas. Vėliau ši patirtis mane nuvedė toliau gilintis į tai, ką reiškia atsitraukti ne tik nuo kritinio mąstymo, bet ir apskritai nuo minties.

 Ar su tuo susijusi ir tavo dabartinė kūryba?

Kurį laiką ypatingai domėjausi meno, kaip kažko priešingo racionalumui, kalbai, struktūravimui galimybe. Tuo metu atsirado tokie darbai kaip video be pavadinimo (2016), kuriame iš arti filmuojamas sūkuriuojančios odos lopinėlis arba garso įrašas sirenos (2016), kuriame skambanti abstrakti ištisinė vibracija primena tai neartikuliuotą žmogaus balsą, tai pavojingą gyvūną, tai mechaninį prietaisą. Jie pirmiausia akcentavo jusliškumą, atmosferiškumą, galimybę patirti garsą ar vaizdą be jokio išankstinio konteksto žinojimo, be poreikio tą darbą kažkaip protingai suvokti. Mane tai domina vis dar, bet ties tuo dirbdama įsitikinau kad nėra tokių formų, išraiškų, kurių žmogaus protas negalėtų apibrėžti ar priskirti kokiai nors temai. Kad ir kokią neįprastą formą ar garsą žmogus pamatytų ar išgirstų, protas iš karto puola į darbą kurti asociacijas, kažkam tą patirtį priskirti. Tai labai žmogiška ir nusprendžiau nuo to nebėgti. Priešingai, dabar man įdomiau su tuo žaisti, balansuoti tarp konkrečių kontekstų, problemų aktualizavimo ir pasidavimo neįvardijamam.

Viktorija Demerell, Sirenos, 2016. audio įrašas, aliuminio plokštės, kontaktiniai garsiakalbiai

Pernai pavasarį su skulptore, bendraminte Ona Juciūte kuravai parodą „Padori Paroda” apie manijas. Kaip apibrėžtum, kas yra manija? Kokios jos pas tave? Rašymas? Daiktų gaminimas? Ar dar kas nors?

 Tuo metu mūsų manija buvo ieškoti žmonių turinčių manijas. O kalbant rimtai, nežinau ar daiktų gaminimą būtų galima pavadinti manija. Gal jei įvardinsim maniją tuo, kas mane labai traukia ir ko dažnai sau neleidžiu, tai daiktų gamyba tiktų. Tiksliau darbas su medžiu. Darbas rankomis. Kai mokiausi stalių mokykloje buvau apsėsta faneravimo ir tekinimo.

 Ar jos labiau trukdo ar padeda kuriant?

Šiaip jau daugeliu atvejų tokia aistra naudinga – tiek kūryboje tiek buity. Bet problema kyla tada, kai vystydama vieną ar kitą kūrybinį projektą atsipeikėju, kad vėl ieškau pateisinimų kodėl čia reikia įtraukti darbą su medžiu! Nors idėjiškai ir visai nepagrįsta. Ir būna, kad taip gražiai save įtikinu – o paskui suprantu, kad mano pagrindiniai argumentai – kaip aš laukiu šlifuoti paviršių ir kaip skaniai kvepės nuvaškavus. Bekalbant suprantu, kad vėl norėčiau ką nors iškaltuoti.

Visi esame susiję ir veikiami aplinkinių, ar sutiktum su teiginiu, jog gyvendama kitur, kurtum irgi kitaip?

Sutikčiau su tuo, bet kartu nemanau, kad tas pokytis dėl vietos pakeitimo būtų esminis. Šiuo metu pakankamai daug kas keičiasi ir būnant visiškai vienoje vietoje. Spėju, kad tikri pokyčiai labiau susiję su vidinėmis būsenomis, kurias aplinka gali tik vienaip ar kitaip išryškinti. Kita vertus nežinau, visai tikėtina, kad išvažiuočiau į šiltus kraštus ir iš viso nustočiau kurti. Man atrodo kūryba susijusi su kažkokiu laipsniu nepasitenkinimo arba bent kažko troškuliu. Aišku, jei esi gyvas geru oru, tai nieko nekurti neatrodo tragedija.

O kas čia formuoja, daro įtaką tavo kūrybai?

Turbūt tai daug aiškiau matosi iš šalies negu esant tame. Lietuvoje yra daug įdomių menininkų, tai gal jau vien jų buvimas, net kontaktas per atstumą daro įtaką, formuoja supratimą kas yra kokybė, koks yra priimtinas būdas kalbėti apie dalykus arba tai, kokie dalykai yra savaime suprantami ir apie kuriuos nekalbama. Net jei iš tiesų jie gali būti nesuprantami jau kaimyninėje šalyje. Netgi jausmas, ko trūksta ar kam prieštarauti vis tiek kažkuriuo laipsniu susijęs su reakcija tam, kas būdinga šiai mažai erdvei. Turbūt galima būtų apibendrinti tai kaip tam tikrą mentalitetą, kuriam norėdama ar nenorėdama priklausau.

Viktorija Damerel, Be pavadinimo, 2016. video, 7min

Viktorija Damerell, I force myself, 2016. audio įrašas, kontaktiniai garsiakalbiai, plastikas

Straipsnio autorius:
Ieva Baublytė yra menininkė, rašytoja, menotyrininkė, meno kritikė. Baigė dailėtyros studijas (BA) Vilniaus dailės akademijoje ir šiuo metu studijuoja skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje (MA).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *