Tiesmuki problemų sprendimai. Pokalbis su Ingra Miler

Nuo vasario 23 d. iki kovo 1 d. galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje galima pamatyti Ingros Miler (aka Ingrida Milerytė) darbus. Su platesniu Ingros veiklos vaizdu, į kurį patenka ir Alternatyvioji Kaziuko mugė bei audiovizualinis projektas Per.form, galima susipažinti čia ir čia. Peržiūros „Vartuose“ ekspoziciją galima suskirstyti į darbus sau – piešinius ir keraminius objektus-kristalus, kurie į viešumą pakliuvo pirmą kartą –  ir darbus kitiems – „Nature morte“ (2010), iš vaistų tablečių sudėliotą Budos figūrėlę, ir marškinėlius “1972” (2011) su šilkografiniu Romo Kalantos palaikų fotografijos atspaudu. Čia pristatomas pokalbis apie tai, kas paaiškėjo ir nepaaiškėjo per peržiūros atidarymo pokalbį.

Taigi, kaip per peržiūrą išsiaiškinom, kad daugumą tavo meninės veiklos sričių apjungia miskomunikacijos apraiškų stebėjimas ir kūrimas. Dėl to pagalvojau apie Justę Venclovaitę, ir tai, ką ji kalbėjo interviu su Danute Gambickaite – apie nesusikalbėjimą, apie užšifruotą daiktų kalbą ir kažkur esantį raktą tam šifrui. Justė, kaip žinia ją pažįstantiems, yra intravertiškas žmogus, ir komunikacijos problemos jos gyvenime ir mene yra intravertiško pobūdžio, tai reiškia kaip pasakyti kuo aiškiau, kuo tiesiau ir trumpiau. Tavo atveju ta nepavykusi komunikacija, pažįstant tave, gaunasi ekstravertiška, psichotiška, kaip tu vadini, ir tavo darbų idėjos nurodo į tai, jog išeities iš informacinės psichozės nėra, kalbėk kiek nori ir kaip nori, viskas vis tiek pasimes sraute. Taip?

Iš esmės – taip. Nors visada galimi keli atsakymai. Čia priklauso nuo to, iš kurio taško į viską žiūri. Išeities iš tos informacinės psichozės nėra, nes informacijos srautai jau senokai nebesuvaldomi.

Tai kaip tada matai savo darbus tame informaciniame sraute? Apie kai kuriuos pati sakai, kad jie tiesmuki (ar tau tai reiškia vienaprasmiai, nekeliantys asociacijų bangų?)? Juos matai kaip teiginius, klausimus, atsakymus, agitacijas, provokacijas?..

Taip, kai kurie mano darbai man atrodo itin tiesmuki, nes žinutė-šifras, užkoduotas darbe, yra tiesmukas. Aš nelabai mėgstu kalbėti tarp eilučių. Visada sakau tiesiai šviesiai. Taip ir darbuose. Gal žiūrovui žiūrint į kai kuriuos iš jų ir atsiranda kažkokios kitos, mano nenumatytos, asociacijos, bet juk viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus patirties, kiekvienas mūsų viską matome ir suvokiame skirtingai. Bet iš esmės, aš juos matau kaip teiginius, klausimus, provokacijas. Atsakymų pati dar ieškau. Čia galima būtų pradėti kalbėti konkrečiai apie darbą-žinutę ir apie darbą be žinutės.

Kurie iš tavo darbų yra be žinutės?

Keraminiai objektai be pavadinimo. Kai pradėjau juos daryti, nenorėjau jais nieko pasakyti, nežinojau ką tai reiškia. Ir vis negaliu sustoti juos darius. Aš jais nieko neteigiu, nieko neneigiu, ir iki galo nieko nepasakau. Gal jie ir yra apie patį minties formulavimo procesą, sistemą, bet aš jais neperduodu jau iš anksto suplanuotos minties.

Per peržiūrą kelis kartus kalbėdama pavartojai posakį „iškristalizuoti mintis“. Kristalai yra tiesmukas minčių kristalizavimo įvaizdinimas?

Taip, kaip jau ir minėjau, galbūt jie ir yra apie minties formulavimo procesą, sistemą, išsikristalizavimą ar kristalizavimą. Aš juos lipdau apie nieką negalvodama. Prieš juos darydama, net nežinau, kad juos darysiu ar kokie jie bus. Ir apskritai darau juos dažniausiai tada, kai tiesiog nežinau ką daryti.

Suskirsčiau tavo darbus į darbus sau ir darbus kitiems. Pati taip skirstai?

Niekada negalvojau apie tokį darbų skirstymą. Bet kai pasakei tai per peržiūrą, supratau, jog tai turbūt akivaizdu. Kai darbu nieko neteigiu, nėra „siunčiamos informacijos“ – dingsta komunikacija. Kai nebėra komunikacijos – lieki viena su savim. Tie darbai komunikuoja tik kaip vaizdas. Vaizdas, kuris neturi idėjos prieš jam atsirandant.Tiesmukais vadinu tuos darbus, kuriais žinau, ką noriu pasakyti, dar prieš juos darydama. Kurių mintis man neatsiejama nuo vaizdo. Kurių žiūrovui „siunčiama“ informacija yra mano iš anksto suformuluota.

Tik dabar pasižiūrėjau tiesmukumo apibrėžimą. Niekad nesusimąsčiau, jog šis žodis tiesiogiai nurodo į tiesą. Tada dar įdomu to tavo tiesmukumo ironijos lygmuo. Vienai peržiūros stebėtojai kilo klausimas, ar tavo darbas „1972“, marškinėliai su Kalantos palaikų atvaizdu, nėra tiesioginis patriotinio jaunimo idealų įvaizdinimas? Kaip priekaištas „nepatriotams“.

Gal ne priekaištas, o priminimas tiems, kas tai pamiršo. Negyvenau tuo laikotarpiu, apie Kalantą man papasakojo tėtis, tuo laikmečiu gyvenęs žmogus. Nepažįstu visų tų blogybių, kurios buvo anuomet, bet žinau, jog tada viskas buvo kitaip, nei dabar. Turintis savo požiūrį ir nuomonę žmogus buvo suvaržomas. Apskritai, nelabai įsivaizduoju, kaip jaunas žmogus galėjo išgyventi tokioje žiaurioje minčių cenzūroje. Kalanta susidegino prieš tai parašęs raštelį „Už laisvę Lietuvai“. „Už laisvę“. Kartais susidaro toks įspūdis, kad žmonės jau pamiršo arba net nežino/nesureikšmina to, kokia laisvės kaina.

                                    Ingra Miler, 1972, 2011

Bet kaip matai pačią mediją – marškinėlius – ką ji padaro su įvykio, dėl kurio reikšmės visi maždaug sutaria, atmintimi? Kaip, palyginus su marškinėliais, veikia Roberto Antinio paminklas Kalantai Kaune, ar įsivaizdavai dar kokią nors mediją šiai drastiškai komunikacijos apraiškai?

Kalantos palaikų nuotrauka, atsiradusi ant marškinėlių, ikonizuoja Romą Kalantą ir jo veiksmą – susideginimą už laisvę. Antinio paminklas Kalantai Kaune veikia kaip paminklas-atminimas, jis suteikia konkrečiai vietai konkrečią atmintį. Jis sako, kad būtent ten susidegino Romas Kalanta. Mano marškinėliai kalba jaunam žmogui, jog dėl jo tas Romas Kalanta deginosi, dėl to, kad būtum laisvas. Jie labiau kalba apie laisvės idėją apskritai. Apie laisvę galvoti, ką nori, laisvę sakyti, ką galvoji, laisvę klausytis muzikos, kokios nori, laisvę keliauti, kur nori, laisvę bendrauti, su kuo nori, su laisve apskritai. Laisvę būti tuo, kuo esi.

Kelių žmonių problemas jau išsprendei vykdydama projektą „I CAN SOLVE YOUR PROBLEMS“ (liet. Aš galiu išspręsti jūsų problemas)?

Geras klausimas. Tiesą sakant, niekad neskaičiavau.  Bet tokių tikrai yra ne vienas. Aš spręsdavau (ir dažniausiai išspręsdavau) kitų žmonių problemas dar tada, kai projekto nebuvo. Kažkoks keistas dalykas, pažįstami žmonės turėdami vieną ar kitą problemą vis kreipdavosi į mane su intencija, jog aš ją išspręsčiau. Apie patį projektą… Jis gimė labai netikėtai, begalvojant apie savo vizitinės kortelės dizainą ir ieškant to vienintelio žodžio ar sakinio kuris apibūdintų/pristatytų mane ir visą mano veiklą. Taip galvoje atsirado sakinys: I CAN SOLVE YOUR PROBLEMS, iš jo ir atsirado visas atskiras projektas. Apskritai, projektas vis dar vystymo(si) procese ir funkcionuoja tik iš dalies. Viena mano draugė neseniai viename socialiniame tinkle pavadino šį projektą geriausiu eksperimentiniu marketingu, kokį ji kadanors yra mačiusi. Tiesa, iš tokio marketingo kolkas dar nelabai ką uždirbau. Viso projekto esmė yra labai paprasta – I CAN SOLVE YOUR PROBLEMS (aš galiu išspręsti tavo/jūsų problemas). Kaip tai veikia? Parašyk man apie savo problemą ir sužinosi.

Reiks sugalvot tau kokią gerą. Kokie tavo artimiausi planai?

Projektas/paroda „PRO-“ Jono Meko vizualiųjų menų centre. Pernelyg atvirauti nenorėčiau. Galiu pasakyti tik tiek, kad apie tai dar tikrai išgirsite…

Tikiuosi. Ačiū už pokalbį ir sėkmės!

Ingra Miler, Nature morte, 2010. Ekspozicijos vaizdas galerijos „Vartai“ peržiūroje, 2012. Foto: Galintas Laurišas.

Ingros Miler kūrinių ekspozicijos vaizdas galerijos „Vartai“ peržiūroje, 2012. Foto: Galintas Laurišas.

Ingros Miler kūrinių ekspozicijos vaizdas galerijos „Vartai“ peržiūroje, 2012. Foto: Galintas Laurišas.

Ingros Miler kūrinių ekspozicijos vaizdas galerijos „Vartai“ peržiūroje, 2012. Foto: Galintas Laurišas.

Ingra Miler, PER.FORM-FREE PARTY Fluxus Ministerijoje, 2011