Televizinė apoteozė ir bête noire žaidžia „žemes“. Algirdo Šeškaus paroda „TV“ ŠMC

2017 m. birželio 1 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė
06_IMG_6812

Kai Šiuolaikinio meno centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija surengė Algirdo Šeškaus fotografijų parodą „TV“, pamaniau, koks tai simboliškai paradoksalus gestas – dažniau juk ŠMC atsiduria televizijoje, nei televiziją galima apžiūrėti ŠMC. Vienu ar kitu atveju vykstanti sinergija verčia galvoti apie (meno) reprezentavimo apytakas būtent televiziniu formatu: kiek tai šiandien vis dar aktualu ir reikalinga, kas ką užgožia, kiek vienas kitam padeda, o gal net ir kenkia? Paroda tapo tik savotišku pretekstu šiam tekstui, tad it žaisdama vaikystės žaidimą „žemės“, peiliuku apsibrėžiu aplink save televizijos Lietuvoje 60-metį ir atsiriekiu sau lygiai dešimtadalį. Lygiai tiek, kiek joje teko pristatinėti kultūrą, lygiai tiek, kiek užtenka vietos padėti tik vienai kojai. Tiesa, kita visai nemaišant oro ir nebandant išlaikyti lygsvaros, o tvirtai ją atrėmus kitapus televizinio riboženklio – štai taip pažeidinėju ilgametes žaidimo taisykles, o gal tiesiog patvirtinu naujas jo sąlygas.

Šis kiemo vaikų žaidimas veikiausiai ir vėl primins šiandien taip plačiai eksploatuojamus ir madingais tapusius vadinamuosius „90’s“. Juos į šį tekstą įpinu labai sąmoningai, primindama, kad to laikotarpio visuomenę smarkiai formavo ne kas kitas, o būtent televizija. Ką jau kalbėti apie Lietuvos atvejį, kai būtent iš televizoriaus ekranų buvo skelbiamos ir valstybės laisvės pranašystės, ir kovos dėl jos. Tikriausiai būtų galima teigti, kad televizija išugdė, ko gero, visų iki šiol gyvų kartų atstovų vizualinį mentalitetą, nekalbant apie po 2003-ųjų gimusią Z kartą, augusią jau prie kitokių ekranų. Tačiau jau kurį laiką dažniau lyg maišto pozicija nuskambantis „neturiu/nežiūriu televizoriaus“ televizinę apoteozę nubloškia į bête noire lygmenį, taip nubraukdamas visus mus formavusius turinius. Televizija tokia pat noire ir Šeškaus fotografijose, o mažyčiai atspaudai greičiau atspindi ne aną laiką, kai 1975–1985 m. fotografas televizijoje dirbo operatoriumi, o susitraukusį ir devalvuotą šiandienį televizijos autoritetą. Vis tik reikia pabrėžti, kad šie pastebėjimai kyla iš asmeninės perspektyvos, susijusios tik su viena – kultūros – sritimi, o šie, pasirodo, smarkiai prasilenkia su statistinių tyrimų duomenimis, sakančiais ką kitą. Televizijos žiūrimumas didėja, o vidutinė vieno lietuvio prie televizoriaus praleidžiamo laiko trukmė per dieną siekia 3 val. 34 min. Tad nenuostabu, kad tarp sugrįžtančių į madą „90’s“ atributų nostalgiškai prisimenami tik „VIVA“ kanalo klipai, senos laidos ir gremėždiški kineskopiniai televizorių aparatai (karts nuo karto sugrįžtantys kaip interjero ar instaliacijos detalė), bet ne pati vis dar naudojama televizija. Akivaizdu, kad ji negali grįžti į madą, kai iš jos dar neišėjo, kai viena koja dar čia, o kita – kitapus seno ritualo.

Pastebima, kad televizijos auditorija keičiasi jau nuo 1980-ųjų. Tuo metu tai buvo beprecedentis televizijos augimas. Amerikoje – dėl didžiųjų televizijos transliuotojų oligopolijos įsitvirtinimo, pasaulyje – dėl vizualumo įsigalėjimo ir senųjų medijų keitimo naujomis. Laikotarpis iki 1980-ųjų vadinamas augimu (plačios galimybės kurtis kanalams ir suaktyvėjusi kova dėl auditorijos). Dešimtmetis iki 1990-ųjų vertinamas kaip perteklinis (perėjimas prie kitų transliavimo formų ir platformų bei ryški publikos segmentacija). Prognozuojama, kad trečiasis televizijos amžius bus jos paskutiniuoju (Connelly, 2014:13). Vis dėlto, tarsi prieš paskutinį pasispardymą žaidžiant žemes apsibėžtame savo burbule, skaitmenizacija padidina televizijos žiūrimumą įsteigdama atidėto TV žiūrėjimo (angl. Time Shifted Viewing) ar „žiūriu, kada noriu“ (angl. Video on Demand, VOD) galimybes. Galų gale mūsų nenutraukiamą televizinę bambagyslę ir prisirišimą prie televizinio vaizdo bei epizodinio žiūrėjimo ritualo šiandien kaip niekad įrodo kuriamų televizijos serialų skaičius ir išaugęs jų populiarumas. Tai produkcija, kuriama televizijai, kuri jau nebūtinai yra televizija, kurios nebereikia žiūrėti per televizorių. Miršta ne pati televizija ar televizinis informacijos pateikimo formatas, miršta pirmiausia pati pirminė fundamentali aparato funkcija, pats aparatas ir mūsų žiūrėjimo ritualai.

Judančių vaizdų elastiškumas ir jų tranzityvumo potencija įgalino mus modifikuoti televiziją ir naudoti ją pačiomis įvairiausiomis formomis: nuo GIF’ų formato privačioje ar viešoje komunikacijoje iki asmeninių „televizijų“ kūrimo YouTube kanale (vlogai, tutorialai, etc) ar Instagram paskyroje, ką jau kalbėti apie gyvo vaizdo transliacijos galimybes. Sunku nuginčyti, kad šį ritmišką vis pasikartojančių ar vis naujų vaizdo produktų dauginimą įsteigė tradicinė televizija, tačiau šiandien vykstantis skirtingų turinių suliejimas į vieną srautą to nebeleidžia pavadinti klasikinio programos tinklelio apibrėžtu dariniu. Kone technologiniu singuliarumu virstantis begalinio tankio informacinis procesas vyksta greičiau, nei jį gali pasivyti nauji terminai. Nebežiūrėdami televizoriaus, matome daug sporadiškai atsirandančių ir išnykstančių televizijų, audiovizualinių įterpinių, liudijančių, kad didelis ir autoritetingas televizijos burbulas sprogo, po savęs palikęs tik judėti nesustojančias ir plačiai pasklidusias skeveldras.

02_IMG_6826-HDR

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda TV Šiuolaikinio meno centre, 2017

Autoriteto klausimas takus ir išslystantis, tačiau galimas apibrėžti investuoto laiko trukme. Pjedės stalai, atrodo, nešiojami tomis kryptimis ir į tuos taškus, kuriuose ilgiau užsilaiko auditorijos žvilgsnis. Tad panašu, kad mūsų kultūras apibrėžia atributai ir asmenybės, įstengusios ant tų stalų ir prieš tas auditorijas išstovėti bent šiek tiek ilgiau nei tas šiandienines vidutinio lietuvio 3 valandas ir 34 minutes. Išsitrynė skirtis tarp vaizdus/turinius kuriančio ir tiesiog į juos žiūrinčio. Persvaros neturinčioje situacijoje, televizijos raison d’être buvęs reiškinių pavertimas reikšmingais, o žiūrovų – tokių reikšmių priėmimas, tiesiog išėjo iš galiojimo. Gal todėl atsakomybės už žinių kūrimą nebeprisiimančioje visuomenėje plinta „netikrų naujienų“ (angl. fake news) virusas. Estafetę iš reikšmes kūrusios televizijos perėmė nuomonių lyderius formuojantys socialiniai tinklai. Ir, regis, ne tik dėl išaugusios prie jų praleidžiamo laiko trukmės, bet ir todėl, kad atsisakius daugelio tarpininkų ir formato rėmų pasigirdo nesurežisuotos retorikos ir neiškarpyti balsai. Vis tik ilgainiui televizijos įspaudas pasireiškia ir čia, nes tam, kad socialiniuose tinkluose išlaikytum dėmesį ir formuotum nuomones, turi save taip pat labai programiškai steigti. Visai taip pat, kaip televizijoje – transliuoti. Darosi akivaizdu, kad šiose sąlygose menksta ir kitų medijų autoritetingumas. Bet kokia redakcija tapo skausminga, kaip kad žaidžiant tas pačias žemes – nuo tavęs atriekia tavo paties teisę save steigti, kada nori ir kaip nori. Prie mediatorių atsisakymo, o tuo pačiu ir didelės dalies profesijų nuvertinimo, prisideda ne tik populiarėjanti saviedukacija, bet ir vis didesnis noras viską pasidaryti pačiam. Vis dažniau išorės refleksijas aplenkia savirefleksijos. Turinių barbarizmo amžiuje pamažu keičiasi ir meno reprezentavimo tendencijos.

Niekada pernelyg populiarūs televizijoje nebuvę kultūra ir menas kaskart ten atsidūrę iššaukia pasikartojančią diskusiją – kiek apie juos reikia kalbėti populiariai, o kiek išlaikant srities autonomiškumą. Šis klausimas, nusidriekęs dar nuo techninio meno kūrinio reprodukuojamumo apmąstymo iki kūrybinių industrijų kritikos, niekada nerado teisingo atsakymo ir labiau priminė kovą dėl nepasidalinamų teritorijų. Kiekviena iš sričių, šiame žaidimo procese atsiriekdama sau lopinėlį, paslenka auditoriją nuo heterogeniškos iki labai segmentuotos arba atvirkščiai. Vis dėlto pasiektas kompromisas – techninė reprodukcija, atimdama meno kūrinio aurą, jos sąskaita suteikia kūriniui dar vieną būdą būti. Meno istoriko Davido Joselito nuomone, tam tikrais atvejais pasikartojimas būtent ir gali sukurti aurą (Joselit, 2013:3–23). Šiuo atveju, meno kūrinio pa(si)kartojimas (televizijos) ekrane (o techninių galimybių sudarytomis sąlygomis ir ne vieną kartą) iš esmės akumuliuoja jo egzistavimą. Patį meno kūrinį neretai pakeičia įvairių formų ir pavidalų jo pakartojimai. Autorius teigia, kad šiuolaikinėje kultūroje bendrą meno kūrinio vertę kuria visos jo atvaizdo buvimo formos. O vietoje autentikos nimbo ir kūrinio vietos formuojamo autoriteto vis dažniau atsiranda prisotinimo (angl. saturation) kuriama vertė (Joselit, 2013:3–23). Tai reiškia, kad iš esmės meno kūrinio vertė kuriama jau nebe per buvimą per se, bet per buvimą kuo plačiau ir kuo įvairesnėse terpėse.

Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA) su komercine televizija bendradarbiavo dar nuo 1950-ųjų. Televizija jam buvo įrankiu parodyti ir skleisti galerijos eksponatus. Tai buvo pirmasis muziejus Jungtinėse Amerikos Valstijose, pristatantis save atskiroje televizinėje programoje. Televiziją muziejus traktavo kaip atvirą forumą, todėl stengėsi pasiekti paprastus televizijos žiūrovus namuose. Pristatydamas meną pramogine kalba MoMA norėjo užsitikrinti komercinę sėkmę. Plečiantis kanalams radosi vis daugiau muziejų ir galerijų, norinčių bendradarbiauti su televizijomis. Tokio bendradarbiavimo naudą dar 1952 metais įrodė Los Andželo meno muziejaus pateikti duomenys, rodantys, kad per aštuonis transliavimo mėnesius buvo pasiekta maždaug pusantro milijono žmonių auditorija, o tai yra dešimt kartų daugiau, nei paprastai per metus muziejuje apsilanko žmonių (Spigel, 2009:148). Sunku lygiuotis į Amerikos mastelius, bet MoMA atvejis rodo, kad televiziją (buvo) galima naudoti ne tik kaip viešinimo ar redukavimo įrankį, bet ir kaip kultūrinės galios sustiprinimo galimybę. Vis tik akivaizdu, kad kultūrinę galią šiandien steigia nebe televizija, o naujos meno kūrinio cirkuliacijos sąlygos.

07_IMG_6811

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda TV Šiuolaikinio meno centre, 2017

Kūrybinės industrijos pastūmėjo kultūrą ir jos vartojimą į dar naujesnį etapą nei televizinis reprodukavimas. Tai, ką šiandien dar būtų galima pavadinti televizija ar mimetiniais jos dariniais, pernelyg susitraukė, kad pajėgtų pasiekti išsibarsčiusią po srautus auditoriją. Pagrindiniu tokių televizijų tikslu tapo nišinių tikslinių grupių pasiekiamumas bei alternatyvių žinių ar požiūrių pateikimas, bet ne daugumos interesų patenkinimas. Tačiau tai tik įtvirtina tendenciją, kad „išjungus/neturint/nežiūrint televizoriaus“, menas privestas grįžti prie „meno menui“ lygmens. Jis nebesijaučia atskaitingas niekam, išskyrus sau. Kultūrinę galią ima steigti parodų dokumentacijas publikuojantys prestižiniai užsienio meno leidiniai, o nuvertėjusi lietuviška kultūros kritika ir masinės žiniasklaidos dėmesys tereikalingi projektinės kultūros dokumentų eilutėms. Susidaro įspūdis, kad šiandien parodos neretai rengiamos ne dėl naujo kultūrinio turinio steigimo ar bent jau estetiškos jos fizinės formos, pagavios refleksijoms, pokalbiams ir diskusijoms apie aktualius reiškinius, bet dėl skaitmeninio atvaizdo, kurio cirkuliaciją būtų patogu reguliuoti pačiam kūrėjui. Paroda dažnai tampa savo pačios repeticija gražioms nuotraukoms, skirtoms išorei, bet ne vidinei kultūrai steigti. Kultūrinė televizija, ilgą laiką galėjusi užtikrinti plačios ir įvairios auditorijos pasiekiamumą bei protezuoti tiesioginį dalyvavimą, naikindama skirtumus tarp elito ir masės, meno ir pramogos, remiamo ir komercinio, aukšto ir banalaus meno, šiandien labiau vertinama dėl muzikinius klipus primenančių glamūrinių dokumentuojančių vaizdelių, bet ne dėl įkontekstinimo ir kritikos galimybių, lygiai tokių pat, kokias teikia ir spausdintas tekstas.

„Neturiu/nežiūriu televizoriaus“ visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad kultūros televizijoje vis dar trūksta. Trūksta kultūros laidų, kurios kalbėtų populiariai, rimtai, įdomiai, šiuolaikiškai ir t. t.. Bet kadangi „neturiu/nežiūriu televizoriaus“ visuomenė paprasčiausiai televizijos nežiūri (sic!), tikriausiai nesutiktų su nuomone, kad jų turime netgi per daug, o per gana trumpą laiką galėjome jomis net ir persisotinti. Turėjome tiek skirtingų prieigų ir formatų, įskaitant ir „ŠMC TV“, apie kurį sunku nepagalvoti vaikštant po centre eksponuojamą parodą. Nuo 2004-ųjų iki 2007-ųjų kuratorių Raimundo Malašausko, Virginijos Januškevičiūtės, Valentino Klimašausko, Julijos Fominos, menininkų Eglės Rakauskaitės, Aurelijos Maknytės, Igno Krunglevičiaus ir daugelio kitų meno lauko dalyvių vykdytas projektas suteikė galimybę pažiūrėti į televiziją, kokia ji būtų, jei būtų kuriama tos srities, apie kurią yra kalbama, profesionalų. Nestebina tai, kad iš dalies oksimoroniškas komunikacinių principų ir meno jungimas „ŠMC TV“ pavertė nedeterminuotu produktu, nevienareikšmiu meno kūriniu. Brikoliažo principu kurta laida aktualizavo tuo metu vykdytą ŠMC veiklą ir prisidėjo prie auditorijos plėtimo. Patį „ŠMC TV“ statusą akivaizdžiai formavo dviejų (meno ir televizijos) institucijų susidūrimas, suteikęs visišką raiškos laisvę, bet kartu įvedęs radikalesnį kultūros instrumentalizavimą. Meno institucijos svorį ir prestižą talpinanti laida buvo lyg dar vienas Šiuolaikinio meno centro buvimo būdas, kuris nebūtinai buvo skirtas komunikuoti tai, ką ŠMC daro savo fizinėse erdvėse. Tai buvo paralelinė ŠMC. Ryškų pėdsaką vizualios komunikacijos ir meninio projekto istorijoje palikęs „ŠMC TV“ vargu ar būtų toks aktualus šiandien, kai televizijos įtaka slopsta, o meno institucijos akivaizdžiai nejaučia tokiai sklaidai didelio poreikio. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kuomet menas save reprezentavo ir reflektavo masinėse komunikacijos priemonėse. Kiek tai padėjo auditorijai suprasti šiuolaikinį meną ir kiek menui suprasti patį save, greičiausiai jau kitas diskusinis klausimas.

Pastarųjų metų bandymai kultūrą inkorporuoti į televizijas panašūs į norą kultūrai ir menui sugrąžinti Walterio Benjamino aprašytą meno kūrinio aurą. O pastaruoju metu prisikėlęs televizijos apžvalgos žanras dažnu atveju nubloškia į pasenusių McLuhano argumentų laikus. Nors technologiškai patobulėjome, vis tik panašu, kad vadinamieji „90’s“ sugrįžo ne tik į mąstymą apie televiziją, bet ir į jos gamybos procesus. Paskatą pakylėti kultūrą ir meną iki švento ir sakralaus lygmens galima užčiuopti telefilosofinėse (kultūros) laidose, filmuojamose skliautuotose erdvėse ar sulėtinto ir nenatūralaus pasivaikščiojimo po miestą režime, dargi kalbinant kutūrinius mohikanus ir dažniau kultūrą steigiant kaip filosofinę ir proginę, bet ne kasdienę monadą. Beprecedentis tokio žanro laidų populiarumas, vieną vertus, verčia džiaugtis atsigręžimu į televizinį turinį, kuriame taip pat galima išgirsti/pamatyti kažką naujo; kitą vertus, leidžia identifikuoti nuomonių lyderių paveikumą „neturiu/nežiūriu televizoriaus“ visuomenei, tos visuomenės žiūrėjimą pro pirštus ir tingumą suprasti bei įsigilinti į kasdienius kultūros procesus. Tai diagnozuoja ne ką kitą, kaip burtažodžius iš ekranų kalbančios kultūros poreikį. Ir čia staiga pajuntu, kad žemių žaidimas, kai objektas kaip aureolė staiga pakimba ore, jau nebepavyksta. Matau, kaip kieme vaikai vaskina, kas bus naujas laidos vedėjas.

Connolly, Maeve. TV Museum: Contemporary Art and the Age of Television. Bristol and Chicago: Intellect Books and University of Chicago Press, 2014. 340 p.

Joselit, David. After Art. Princeton and Oxford: Princeton University Press, 2013. 116 p.

Spigel, L. TV by Design: Modern Art and the Rise of Network Television. Chicago, IL: University of Chicago Press, 2009. 402 p.

00_MG_1533-HDR 01_MG_1518-HDR 02_IMG_5757 03_IMG_6823-HDR 04_IMG_6847-HDR 05_IMG_6831

 

 

08_IMG_6810 09_IMG_6807 10_MG_1529 11_IMG_6818-HDR 12_IMG_6846

 

14_IMG_6868 15_MG_1155 16_MG_1160

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda TV Šiuolaikinio meno centre bei LRT pastate, Vilniuje 2017. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Straipsnio autorius:
Jogintė Bučinskaitė - kultūros žurnalistė ir tekstų autorė. Baigė žurnalistikos ir kultūros vadybos bei politikos studijas. Ketverius metus dirba Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Rengia video pasakojimus apie kultūros ir meno procesus, domisi praktinėmis ir teorinėmis meno komunikacijos sąveikomis.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *