Tekstilės galerija „Artifex“ meno mugėje „ArtVilnius’16“ pristato Moniką Žaltauskaitę Grašienę ir Severiją Inčirauskaitę Kriaunevičienę

VDA tekstilės galerija ARTIFEX (Galerijos stendas 3.22) šiemet Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius’16” pristato menininkių duetą – Moniką Žaltauskaitę Grašienę ir Severiją Inčirauskaitę Kriaunevičienę.

Nepaisant to, jog jų pavardes ištarti daugumai užsieniečių yra tikras iššūkis, menininkės yra įvertintos ir pripažintos Europoje ir pasauliniame kontekste, jų kūriniai – žymių kuratorių akiračiuose. Vien pastaraisiais metais šių menininkių matomumas tarptautinėje meno scenoje – stulbinantis. Severija Inčirauskaitė Kriaunevičienė 2015 metais buvo pakviesta dalyvauti britų gatvės menininko Benksy projekte „Dismaland“, kuris buvo pristatytas satyriniame pramogų parke Didžiojoje Britanijoje, kartu su tokiais menininkais kaip Damien Hirst, Jenny Holzer, Mike Ross, Axel Void, Bill Barminski, Caitlin Cherry ir kitais. Renginys tapo 2015-ųjų metų sensacija ne tik D. Britanijoje, bet ir visoje Europoje. Monikos Žaltauskaitės Grašienės kūriniai praėjusį rudenį pristatyti Whitworth galerijoje Mančesteryje, prof. Jennifer Harris kuruotoje parodoje Art_Textile, šalia tokių menininkų kaip Magdalena Abakanowicz, Tracey Emin, Grayson Perry, Ghada Amer. Tą patį rudenį Mančesterio universitetui (partneriaujančiam su Vilniaus dailės akademija) priklausanti Whitworth galerija buvo apdovanota „Meno fondo prizu 2015“ – svarbiausiu Didžiosios Britanijos apdovanojimu, kasmet skiriamu muziejui arba galerijai už nuopelnus kultūrai, inovatyvią veiklą ir puikią vaizduotę. Taigi, panašu, kur tik Severija ir Monika pasirodo – procesus lydi sėkmė.

Menininkės yra atradusios unikalius meninės raiškos būdus. Technologiniu požiūriu jie skirtingi, bet turi keletą susikertančių konceptualiųjų linijų. Pavyzdžiui, abi menininkės naudoja tradicines technikas netradiciniu būdu. Severija Inčirauskaitė Kriaunevičienė siuvinėja kryželiu (metalo paviršius (!)), Monika Žaltauskaitė Grašienė audžia (kompiuterizuotomis staklėmis). Tad paprasta ir netikėta / technologizuota yra abiejų kūrėjų meninio žaidimo dalis. Tačiau tai tik materialioji jų raiškos pusė, kiautas. O kūrinių patrauklumas glūdi gebėjime paprastas technikas ir kasdien matomus objektus prakalbinti naudojant kontraversinę kalbą, netikėtus sugretinimus.

Esame matę Severijos Inčirauskaitės Kriaunevičienės siuvinėtų buities objektų (netikėta, sentimentalu, dizaineriška), automobilių dalių ir sudaužytų automobilių (nepakeliamai įdomu ir nejauku paskaičius pavadinimą „Rožėm klotas kelias“, 2007-2008). Ir naujasis objektų ciklas „Kill for Peace“ (pavadinimui pasiskolintas niujorkiečių roko grupės The Fugs dainos pavadinimas, kuri buvo sukurta 1966 m. protestuojant prieš Vietnamo karą) dviprasmiškas. Skaitydamas pavadinimą ir stebėdamas rožėmis ar Kristaus erškėčių vainiką menančiu raštu išsiuvinėtus metalinius kareivių šalmus, žiūrovas gali / turi pasirinkti, iš kurios perspektyvos reflektuoti kūrinį: ar iš taikiklio objektyve esančio, ar iš gavusiojo įsakymą nužudyti.

Menininkė siuvinėja įvairiose XX ir XXI a. karinių konfliktų zonose naudotus autentiškus kareivių šalmus: II pasaulinio karo (vokiški, rusiški, amerikietiški), Jugoslavijos karų (1991-2001), Ukrainos – Rusijos konflikto (2015), tačiau neakcentuoja konkretaus karinios konflikto, o pabrėžia smurto panaudojimo vardan taikaus gyvenimo paradoksalumą: vienu metu tai gali būti ir absurdiška, ir neišvengiama. „Ant vieno iš šalmų išsiuvinėtas erškėčių vainikas – nuoroda į dar vieną kruviną auką turėjusią atnešti žemei taiką“, – apie bene paveikiausią šio ciklo kūrinį sako autorė.

Keletoje paskutiniųjų Monikos Žaltauskaitės Grašienės ciklų galime stebėti audinio įvaizdžio meno ir kultūros istorijoje refleksijas. Jos naujausius kūrinius vizualiai užvaldė turtingos draperijos, išaustos kompiuterinėmis programomis manipuliuojant fotografija, kurioje pačios menininkės užfiksuotos prabangaus drabužio klostės skulptūroje (medinėje, marmurinėje ar metalo). Tad Monikos kūriniuose audinio draperijos išgyvena penktąją materializacijos formą. Pirmoji ir paskutinioji yra tekstilinės, tačiau ne tapačios. Pirminė draperija yra tikroji, apimtinė, kūną gaubianti materija, paskutinioji – dvimatė kadruotė, plokščias trimatiškumo iliuziją kuriantis audinys. Pastaraisiais metais naudodamasi šia medžiagiškumo atgavimo strategija, Monika Žaltauskaitė Grašienė iš akmens per fotografiją ir kompiuerines programas algal į audinį persikėlė medinės Mergelės Marijos skulptūros draperijas (Marijos drapanos, 2015), marmurinės Penelopės skraistę (2013), metalu lietos karalienės Viktorijos prabangių rūbų klostes (Karalienės drapanos, 2016). O šioje ekspozicijoje pirmą kartą galime pamatyti „Besišypsančią“ (2016) – anglimi virtusios sudegusios Marijos skulptūros klostes audinyje. Liepsna nesunaikino ne tik draperijų formų, bet ir šypsenos, pavadinimu akcentuoja menininkė.

Abiems menininkėms nesvetimos krikščioniškosios temos ir Vakarų civilizacijos vertybių kvestionavimas. Severijos perkurti daiktai mus pastato akistaton su faktais ir sąžine, demistifikuoja religingumą arba maksimaliai priartina nustumtąją šalin nepatogią tikrovę. Monikos kūrybinės priemonės sušvelnina, klostuodamos pridengia ir nugludina sunorminto religingumo, galios ar lemties temas. Šios strategijos itin suskamba viena kitos atšvaite.

Virginija Vitkienė